1812–1815 m. karas Šiaurės Amerikoje: JAV prieš Didžiąją Britaniją
1812–1815 m. karas Šiaurės Amerikoje: JAV prieš Didžiąją Britaniją — dramatiški mūšiai, jūrų pergalės, Vašingtono sudegimas ir Naujojo Orleano triumfas.
Priežastys
Karo pradžiai buvo kelios svarbios priežastys: britų jūrų blokados ir prekybos apribojimai, savavališkas JAV jūreivių areštavimas ir inkorporavimas į Britų karališkąją jūrą (vadinamas impressment), taip pat jaunųjų Kongreso narių — vadinamųjų „War Hawks“ — siekis plėsti JAV teritorijas ir suaktyvinti nacionalizmą. Dalis amerikiečių taip pat tikėjosi prisijungti prie Kanados teritorijų arba jas užimti, manydami, kad kanadiečiai neprieštaraus. Šis konfliktas vyko ir platesniame kontekste — tuo pačiu metu Europoje virė Napoleono karai.
Karo eiga ir pagrindiniai mūšiai
Kova prasidėjo, kai 1812 m. Jungtinės Valstijos pradėjo pulti Kanados provincijas. Tačiau britai ir kanadiečiai sėkmingai apgynė sienas, o kai kur JAV invazijos patyrė didelių nesėkmių dėl logistinių problemų ir prasto pasirengimo.
Didelę reikšmę turėjo ir laivynų kovos bei ežerų kontrolė. 1813 m. britų ir amerikiečių laivai kovėsi mūšyje prie Erio ežero. Oliverio Hazardo Perio vadovaujami amerikiečiai laimėjo ir suteikė Amerikai Erio ežero kontrolę, o tai leido JAV užtikrinti tiekimo linijas ir išstumti britų pajėgas iš regiono. Po šio mūšio sekė amerikiečių pergales sausumoje — tarp jų ir mūšis prie Thameso, kur žuvo pavojingas indiškų tautų lyderis Tecumseh, o tai smarkiai susilpnino vietinių genčių pasipriešinimą.
Amerikiečiai taip pat puolė ir sudegino Torontą, tuomet vadintą Jorku, kaip atsakomąjį veiksmą už britų operacijas šiaurinėse apygardose.
1814 m. Napoleonas atsisakė Prancūzijos sosto. Tai atlaisvino patyrusius britų karius, kuriuos buvo galima siųsti į Šiaurės Ameriką. Britų kontratakos metu jie įvedė griežtą jūrų blokadą, vykdė desantus ir puolimus palei rytinę JAV pakrantę. Britai sudegino nebaigtą statyti Vašingtoną (jav vyriausybės pastatus ir dalį miesto) ir puolė Baltimorę. Šio mūšio metu amerikiečių teisininkas Francis Scottas Key parašė eilėraštį apie saugiai plazdančią vėliavą virš Forto McHenry. Vėliau šis eilėraštis buvo panaudotas naujojo Jungtinių Valstijų himno žodžiams: "Žvaigždėta vėliava".
Paskutinis svarbus karo epizodas vyko 1815 m. sausio mėn. Britai puolė Naująjį Orleaną, bet buvo sėkmingai atremti generolo Endriu Džeksono vadovaujamų amerikiečių. Tuo metu abiem pusėms nežinant, Naujojo Orleano mūšis įvyko po to, kai buvo pasirašyta taikos sutartis (paryžiuje, Gente, 1814 m. gruodžio 24 d.).
Taika ir pasekmės
Taikos sutartis — Gento sutartis (Treaty of Ghent) — oficialiai užbaigė karo veiksmus 1814 m., nors kai kurios mūšio operacijos, kaip Naujojo Orleano kautynės, tebevyko dėl komunikacijos vėlavimo. Sutartis negrąžino teritorinių pokyčių — sienos liko maždaug tokios pačios kaip prieš karą — tačiau nustatė sąlygas taikesniems santykiams tarp JAV ir Jungtinės Karalystės.
Karo padariniai buvo svarbūs:
- Nacionalizmo augimas ir vienybė: JAV tarptautinis prestižas išaugo, o pilietinis pasididžiavimas padidėjo; tai lėmė stipresnę nacionalinę tapatybę.
- Indėnų pasipriešinimo sumažėjimas: britų parama vietinėms genčių konfederacijoms sumažėjo, todėl daugelis genčių prarado svarbius sąjungininkus ir teritorijas.
- Politinių pokyčių JAV viduje: Federalistų partija, kuri kritikavo karą ir net organizavo Hartfordo konvenciją, prarado prestižą ir greitai susilpnėjo.
- Pramonės ir gynybos skatinimas: karo metu sutrikus prekybai, JAV ėmė vystyti vidaus pramonę; taip pat atliktos kariuomenės ir jūrų reformos.
- Ilgesnė taika tarp JAV ir Britanijos: po karo santykiai pamažu gerėjo, o abiejų valstybių sienos ir prekybiniai ryšiai tapo stabilesni.
Apibendrinant, 1812–1815 m. karas Šiaurės Amerikoje buvo sudėtingas konfliktas, kuriam įtakos turėjo tiek vietinės problemos, tiek platesni Europos įvykiai. Nors karas nesukėlė didelių teritorinių pokyčių, jis turėjo ilgalaikį poveikį JAV vidaus politikai, santykiams su vietinėmis tautomis ir šalies tarptautinei padėčiai.
Taika
1814 m. gruodžio 24 d. Belgijoje abi šalys pasirašė Gento sutartį, kuri turėjo užbaigti karą. Kovos tęsėsi iki 1815 m. sausio, nes kovojančios pajėgos nežinojo apie sutartį. Tačiau didelių pokyčių neįvyko. Britai nustojo impresionuoti jūreivius, nes Napoleono karai buvo baigti. Dauguma amerikiečių apie pergalę Naujojo Orleano mūšyje išgirdo anksčiau nei apie sutartį. Federalistų partija, kuri priešinosi karui, tapo nemėgstama ir išnyko.
Kas laimėjo karą?
Britų požiūriu 1812 m. karas buvo antraeilis dalykas. Amerikiečiai jį vadino savo pergalingu "Antruoju nepriklausomybės karu". Britai jį prisimena kaip amerikiečių bandymą pasinaudoti tuo, kad jie dalyvauja kare prieš Prancūzijos imperiją, ir nekreipia dėmesio į amerikiečių pretenzijas.
1812 m. karas Kanadoje buvo nepageidaujamas karas. Jis buvo susijęs su tolimais Vašingtono ir Londono sostinėmis, o ne su jais. Žemutinėje Kanadoje, dabartiniame Kvebeke, jis buvo laikomas anglosaksų karu. Kvebeke britai buvo mažai mylimi, tačiau britai garantavo jų teisę kalbėti prancūziškai. Jei amerikiečiai perimtų valdžią, nebuvo žinoma, kaip tai juos paveiks. Pasirinkę mažesnę blogybę, jie palaikė britus. Aukštutinėje Kanadoje (vėliau Ontarijo provincijos dalis) apsigyveno amerikiečiai lojalistai, pabėgę po Revoliucinio karo. Jie nelabai mylėjo savo buvusius tėvynainius JAV, tačiau jų tapo daugiau nei amerikiečių, atvykusių į Šiaurę įsikurti. Kai amerikiečiai bandė įsiveržti į Kanadą, Kanados milicija panoro ginti savo tėvynę.
1812 m. karas JAV istorijoje yra labiausiai užslėptas konfliktas. Vidutinis amerikietis apie šį karą prisimena labai mažai. Kai kurie prisimena "Žvaigždėtąją vėliavą", Vašingtono sudeginimą ar Naujojo Orleano mūšį. Tačiau kitaip šis konfliktas yra mažai suprantamas. Problemos yra sudėtingos. Dauguma mokslininkų sutiktų, kad buvo kariaujama dėl jūrinių klausimų. Kadangi britų karinis laivynas tuo metu buvo galingiausias pasaulyje, buvo lengviau juos pulti sausumoje įsiveržiant į Kanadą. Buvęs prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) prognozavo, kad "Kanados įsigijimas, bus tik žygio reikalas".
Britai, žinoję apie šį mažą karą, jautėsi laimėję, nesvarbu, ką manė amerikiečiai. Kanadiečiai išsaugojo Kanadą, todėl jie jautėsi laimėję. Amerikiečiai jautėsi laimėję, nepaisant to, kad jiems nepavyko užimti Kanados, nes neprarado to, ką turėjo, atrėmė įsiveržimą į Merilendą, galėjo laisvai kovoti su indėnais be britų įsikišimo ir nebuvo užpuldinėjami atviroje jūroje. Iš visų trijų britai, ko gero, yra laimingiausi, nes visiškai tai pamiršo.
Kita svetainė
- http://en.citizendium.org/wiki/War_of_1812 1812 m. karas -Citizendium
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo 1812 m. karas?
A: 1812 m. karas buvo 1812-1815 m. trukęs konfliktas tarp Britų imperijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.
K: Kur vyko šis karas?
A: 1812 m. karas vyko Šiaurės Amerikos sausumoje ir jūroje.
K: Kas šiame kare padėjo britų pajėgoms?
A: Britų pajėgoms padėjo Kanados milicija (savanoriai) ir Amerikos indėnai, nes britų kariai buvo užsiėmę kovomis su Napoleonu I Europoje.
K: Kaip sėkmingai šiame kare veikė amerikiečių pajėgos?
A: Beveik kiekviename mūšyje britai pralaimėjo amerikiečių pajėgoms.
K: Kokį poveikį šis karas turėjo Kanadai ir Jungtinėms Valstijoms?
A: Šis karas padidino nacionalizmą Kanadoje ir Jungtinėse Valstijose.
K: Kiek laiko jis truko?
A: 1812 m. karas truko nuo 1812 iki 1815 m.
Ieškoti