Presokratikai (Ikisokratikai) — graikų filosofai prieš Sokratą

Presokratikai (Ikisokratikai) — atraskite ankstyvąją graikų filosofiją, natūralizmą ir jų įtaką mokslinei racionalumui bei vėlesnei filosofijai.

Graikų filosofai iki Sokrato buvo aktyvūs prieš Sokratą. Populiari šio termino vartosena kilo iš Hermanno Dielso veikalo "Ikisokratikų fragmentai" (Die Fragmente der Vorsokratiker, 1903).

Dauguma to, ką žinome apie filosofus, gyvenusius iki Sokrato, yra vėlesnių filosofų ir istorikų citatos. Nors dauguma jų sukūrė reikšmingų tekstų, nė vienas jų neišliko ištisai.

Standartiniai informaciniai leidiniai anglų kalba yra šie:

• Gompertz, Theodor 1901. Graikų mąstytojai: antikinės filosofijos istorija. 1 tomas: pradžia. Londonas: Murray.
• Guthrie W.K. 1962. Graikų filosofijos istorija. 1 tomas: ankstyvieji ikisokratikai ir pitagoriečiai. Kembridžo universiteto leidykla.

Pagrindinė idėja, kuria rėmėsi dauguma presokratikų (kaip jie vadinami), yra natūralizmas. Tai idėja, kad į klausimus apie gyvenimą ir pasaulį galima atsakyti nenaudojant mitų ir kad "gamtos pasaulis yra visa tikrovė".

Graikai racionalųmąstymą ir mokslinę argumentaciją iškėlė iš ikidvasinio amžiaus miglų ir mitų ne staiga, o pamažu ir palaipsniui.

Kas yra presokratikai

Terminas „presokratikai“ (ikį Sokratą) apibūdina įvairius graikų mąstytojus, veikusiais daugiausia VI–V a. pr. m. e. Šie mąstytojai dažnai sutelkdavo dėmesį į pasaulio kilmę, pirmapradę medžiagą, pokyčio ir pastovumo problemą, gyvenimo prigimtį bei gamtos reiškinių aiškinimą be mitologinių paaiškinimų. Nors terminą patogiau vartoti moksliniuose tekstuose, jis kritikuojamas kaip Sokrato centristinis — dauguma šių autorių atrodė savaip originalūs ir nebuvo vieninga mokykla.

Šaltiniai ir tekstų likimas

Dauguma presokratikų veikalų išliko tik fragmentiškai. Juos randame vėlesnių autorių citatose, išklotinėse ar aprašymuose (testimonia). Svarbiausias fragmentų rinkinys yra Hermanno Dielso sudarytas Die Fragmente der Vorsokratiker, vėliau žinomas kaip Diels–Kranz (DF) — tai standartinė fragmentų kolekcija, kurioje pateikiami tiek fragmentai, tiek jiems palydimos pastabos. Dėl citavimų prieštaravimų ir interpretacinių sunkumų daug kas remiasi rekonstruojamais kontekstais, tad teksto interpretacija reikalauja atsargumo.

Svarbiausios temos ir metodai

• Arche (pirmapradė medžiaga) — daugelis mąstytojų ieškojo vienos ar kelių pagrindinių sąlygų (pvz., vanduo, oras, ugnis, apeiron [begalybė/neribotumas]), iš kurių gimsta visas pasaulis.
• Pokytis ir pastovumas — Heraklitas pabrėžė nuolatinį kaitą („vandenys teka“), o Parmenidas teigė, kad tikroji būtybė yra nesikeičianti; tai sukūrė pagrindinį metafizikos ginčą apie tapimą ir būvį.
• Elementai ir pluralizmas — Empedoklas pasiūlė keturių elementų sampratą ir jėgas meilę/kovą; Anaksagoras įvedė sėklų (spermata) ir Nous (protą) kaip tvarkantį principą.
• Atomizmas — Leukas (Leucippus) ir Demokritas vystė idėją, kad pasaulį sudaro nedalomos dalelės (atomai) ir tuštuma, paaiškinantį pokyčius mechanistiniais principais.
• Matematika ir skaičiai — Pitagoriečiai (Pitagoras ir pasekėjai) laikė skaičių principu ir matematiką pagrindiniu tikrovės paaiškinimu.
• Empirinė ir racionali analizė — dauguma presokratikų rėmėsi stebėjimu, argumentacija ir loginėmis išvadomis, o ne autoritetinėmis mitologijomis.

Keletas žymiausių mąstytojų (trumpai)

• Talėjas (Thales) — siūlė, kad pagrindinė pasaulio medžiaga yra vanduo; laikomas vienu pirmųjų „sisteminių“ mąstytojų.
• Anaksimandras — įvedė apeiron (begalybę) kaip pirmaprąją substanciją ir pasiūlė ankstyvą evoliucijos tipo aiškinimą.
• Anaksimenas — manė, kad pagrindinė medžiaga yra oras.
• Heraklitas — pabrėžė nuolatinį kaitą, garsus teiginiu „viskas teka“ (panta rhei) ir ugnies reikšme.
• Parmenidas — gynė nejudančios, vieningos būtybės idėją; jo požiūris iššaukė svarbius logikos ir ontologijos klausimus.
• Zenas iš Elejos — Parmenido mokinys, garsėjantis paradoxa (Zeno paradoksai), ginančiais sąvoką apie vientisą būvį.
• Empedoklas — keturi elementai + dvi jėgos (meilė ir kova).
• Anaksagoras — įvedė Nous (Protą) kaip pasaulio tvarkymo principą.
• Leukas ir Demokritas — atomizmo pradininkai, siūlė mechanistinį paaiškinimą gamtos reiškiniams.
• Pitagoriečiai — sujungė matematiką, muziką ir metafiziką, manydami, kad skaičiai atskleidžia pasaulio struktūrą.

Įtaka vėlesnei filosofijai

Presokratikų idėjos turėjo didžiulę įtaką Plato ir Aristotelio mąstysenai: jų klausimai apie būvį, pažinimą ir gamtos tvarką tapo filosofijos pagrindu. Nors Sokratas daug dėmesio skyrė etikai ir žmogaus gyvenimui, presokratikų tyrinėjimai apie gamtą ir mąstymo metodus suteikė platesnį intelektualinį foną, iš kurio vėliau išsivystė tiek metafizika, tiek gamtos filosofija.

Kritika ir šiuolaikiniai požiūriai

Šiuolaikiniai tyrėjai dažnai pabrėžia, kad „presokratikų“ etiketė gali klaidinti, nes ji akcentuoja tik jų santykį su Sokratu. Be to, fragmentiškas šaltinių pobūdis verčia istorikus kruopščiai atskirti originalias mintis nuo vėlesnių interpretacijų. Vis dėlto jų indėlis į racionalų aiškinimą ir gamtos reiškinių tyrimą išlieka kertinis Europos filosofijos istorijoje.

Norint giliau domėtis, verta naudotis ne tik klasikine Dielso–Kranco kolekcija, bet ir šiuolaikinėmis komentaruose bei vertimais — jie padeda rekonstruoti kontekstą ir suprasti fragmentų reikšmę platesniame filosofiniame kontekste.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo ikisokratiniai graikų filosofai?

K: Kodėl populiarus terminas "ikisokratikai"?

Klausimas: Kiek daug žinome apie ikisokratikų filosofus?

K: Ar yra išlikę ištisi ikisokratinių filosofų parašyti tekstai?

K.: Kokie yra standartiniai anglų kalba parašyti ikisokratinės filosofijos veikalai?

Klausimas: Kokia idėja paskatino daugumą presokratikų?

K: Kas yra natūralizmas?

Paieška pagal raidę