Septynios mirtinos nuodėmės: apibrėžimas, sąrašas ir kilmė

Sužinokite apie septynias mirtinas nuodėmes: jų apibrėžimą, sąrašą ir kilmę pagal Dantę bei krikščioniškas tradicijas.

Kai kurie krikščionybės teologai ir moralės mokytojai yra nustatę, kad egzistuoja tam tikros nuodėmės, kurios iš esmės yra kitų nuodėmių šaknys. Tradiciškai tokias nuodėmes vadina septyniosiomis mirtinomis nuodėmėmis. Nors Biblijoje šių septynių nuodėmių sąrašo tiesiogiai nėra, jų sąvoka susiformavo ankstyvojoje krikščioniškojoje tradicijoje (ypač tarp vienuoliškų autoriaus kaip Evagrijus Pontikas) ir vėliau įgavo plačią reikšmę viduramžių teologijoje; vienas žinomiausių jų aprašymų pateiktas Dantės poemoje "Dieviškoji komedija".

Apibrėžimas ir teologinis kontekstas

Septynios mirtinos nuodėmės — tai moralinės ydos ar polinkiai, kurie lengvina kitų nuodėmių kilimą. Romos katalikų teologijoje mirtina nuodėmė (mortal sin) turi tris bruožus: tai turi būti sunki nuodėmė (grave matter), padaryta su pilnu supratimu (full knowledge) ir su laisvu bei sąmoningu sutikimu (deliberate consent). Tačiau sąvoka "septynios nuodėmės" dažniau vartojama kaip pažinimo ir pamokymo priemonė — jos parodo pagrindinius žmogaus polinkius, kurie atitraukia nuo meilės Dievui ir artimui.

Septynios nuodėmės (dažniausiai vartojama tvarka)

• Puikybė (lot. superbia) — perdėtas savęs išaukštinimas, tuštybė, noras būti laikomam ypatingu ar svarbiu, kas veda prie paniekos kitiems. Dantė jas vadino „meile sau, iškreipta iki neapykantos ir paniekos artimui“.
• Godumas / šykštumas (lot. avaritia) — nepagrįstas materialinių gėrybių, turto ar valdžios siekimas ir jų kaupimas už kitų sąskaitą; Dantė apibūdino kaip „per didelę meilę pinigams ir valdžiai“.
• Pasiilgimas (ištvirkavimas, lot. luxuria) — nekontroliuojamas ar netinkamas lytinis potraukis arba aistra, kuri užgožia dorovingumą; Dantė tai suprato kaip „pernelyg didelę meilę kitiems“, atitraukiančią nuo meilės Dievui.
• Pavydas (lot. invidia) — neigiami jausmai dėl to, ką turi kiti; noras atimti ar sumažinti kitų gerovę dėl savo pasitenkinimo.
• Gula (liet. glausumas / godus valgymas, lot. gula) — nevaldoma vartojimo aistra (dažniausiai maistui ir gėrimams), perteklinis malonumų siekimas ir švaistymas.
• Pykčio (lot. ira) — destruktyvus pyktis, kerštas ar neapykanta, nukreipta tiek prieš kitus, tiek prieš gėrį, dažnai nesuderinta su teisingumu; Dantė tai vadino „meile teisingumui, iškreipta į kerštą ir pyktį“.
• Tinginystė (accidie / acedia, lot. accidia) — dvasinė ir veiklos nejautra: neveiklumas, nerūpestingumas dorybei ir užduotims, atidėliojimas vykdyti tai, ką reikalauja pareiga ar Dievas. Dantės teologijoje tinginystė — „nesugebėjimas mylėti Dievą visa širdimi, visu protu ir visa siela“.

Dantės tvarkos pastaba

Reikia pažymėti, kad Dantė savo Dieviškojoje komedijoje septynias nuodėmes išdėstė tam tikra tvarka žemiškajame atgailos kelyje (iš lėtesnių į sunkesnes), todėl kai kurios eilės ar akcentai gali skirtis nuo vėlesnių teologinių traktatų. Istoriškai sąvoka taip pat vystėsi: Evagrijus Pontikas suformulavo platesnį ydų sąrašą, o popiežius Grigalius Didysis (VI a.) suskirstė juos į septynis pagrindinius pavadinimus, kurie vėliau tapo įtvirtinti viduramžių moralei.

Ryšiai tarp nuodėmių ir priešingybės

Šios nuodėmės dažnai tarpusavyje susijusios: pvz., puikybė gali skatinti godumą ar pavydą; tinginystė gali leisti įsitvirtinti kitoms ydų formoms. Kiekviena iš šių nuodėmių reiškia tam tikrą meilės iškraipymą — nemylėjimą Dievo ir kitų tiek, kiek mylimas pats save. Viduramžių scholastika bandė šias nuodėmes paaiškinti ir susieti su žmogaus valia bei dvasinėmis struktūromis (valios atributai, substancijos kategorijos ir pan.).

Lotyniški pavadinimai ir mnemonikos

Lotyniškai šios nuodėmės žymimos žodžiais: superbia, avaritia, luxuria, invidia, gula, ira ir accidia. Pirmosios raidės sudaro akronimą saligia, naudojamą viduramžių mnemotechnikoje (iš saligia kildavo ir veiksmažodis saligiare — „daryti mirtiną nuodėmę“). Anglakalbėje tradicijoje prieinama mnemotechnika — pavyzdžiui, PEG'S LAW (pride, envy, gluttony, sloth, lust, avarice, wrath).

Bažnytinė pozicija

Oficialioje Katalikų Bažnyčios katekizme, kuris pirmą kartą buvo paskelbtas 1992 m. pagal popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymą, septynios mirtinos nuodėmės aptariamos kaip pagrindiniai moraliniai polinkiai, iš kurių kyla kiti nusikaltimai ir dorybių stoka. Taip pat išlieka pagrindiniai moralės vadovai — Dešimt Dievo įsakymų ir Palaiminimai (Kalno pamokslo dalis) — kurie pateikia pozityvią moralės programą.

Priešingybės: septynios dorybės

Tradicija nustato septynias pagrindines dorybes kaip priešingybes nuodėmėms: dorybės (tarp jų skaistumas, santūrumas, meilė, uolumas, klusnumas, dosnumas ir nuolankumas). Šių dorybių ugdymas yra praktinis būdas atsverti polinkius į nuodėmes ir siekti dorovingo gyvenimo.

Praktinis pastebėjimas

Septynios mirtinos nuodėmės yra ne tiek juridinis sąrašas, kiek pedagoginė priemonė — jos padeda pažinti pagrindinius ydų modelius ir kviečia ugdyti priešingas dorybes. Teologijoje ir dvasinėje praktikoje svarbu atpažinti ne tik atskirus poelgius, bet ir giluminius polinkius, kurie verčia žmogų rinktis blogį vietoje gėrio.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kokios yra septynios mirtinos nuodėmės?

K: Iš kur atsirado septynių mirtinų nuodėmių sąvoka?

K: Ar septynios mirtinos nuodėmės minimos Biblijoje?

K: Kaip septynios mirtinos nuodėmės buvo vaizduojamos mene ir literatūroje?

K: Kas yra priešinga šioms nuodėmių rūšims?

Klausimas: Kokią nedorybę sudaro šie elgesio būdai ar įpročiai?

K: Kiek blogų minčių atpažino dykumos tėvai?

Paieška pagal raidę