Opera buffa — itališka XVIII a. komiška opera: apibrėžimas ir istorija
Opera buffa: itališka XVIII a. komiška opera — apibrėžimas, istorija, svarbiausi kompozitoriai, vaidybos bruožai ir ansamblių reikšmė. Sužinokite, kaip intermezzo tapo buffa.
Opera buffa - itališkas terminas, reiškiantis "komišką operą". Juo paprastai žymimos XVIII a. italų komiškos operos, nors panašių reiškinių buvo ir kitose šalyse. Opera buffa dažnai priešpriešinama opera seria ("rimtoji opera"), kuri savo tematika ir nuotaika linko prie tragedijos. Abu žanrai buvo visiškai dainuojami – teksto vietoje buvo rečitatyvas, o jausmai ir muzikinės viršūnės išreikštos arijomis. Tai skyrėsi nuo kai kurių kitų šalių komiškos operos tradicijų, kuriose galėjo būti ir sakytinių dialogų.
Terminologija ir forma
Nors mes šiandien vartojame terminą "opera buffa", XVIII a. tokias operas dažnai vadino įvairiai: "commedia in musica", "dramma giocosa", "operetė", "burleska" ir pan. Opera buffa paprastai buvo pilnos apimties sceniškas kūrinys — galima praleisti visą vakarą — ir skyrėsi nuo trumpų pertraukų metu atliekamų kūrinių, vadinamų "intermezzo" arba "farsa". Tačiau ribos buvo neryškios: XVIII a. intermezzo pamažu ilgėjo ir kartais virsdavo pilnaverte opera buffa. Žymus to pavyzdys yra Pergolesi La Serva Padrone, kuris iš pradžių buvo intermezzo, bet po autoriaus mirties sulaukė didelio populiarumo ir padarė įtaką vėlesnei operai buffa.
Veikėjai, tematika ir stilius
Opera buffa dažnai naudojo karikatūrines, tipizuotas personas, kurios parodė žmogiškas silpnybes: kvailumą, tuštybę, godumą arba afektą (kamufliaujamą išmintį ir svarbumą). Kai kurios figūros kilo iš commedia dell'arte tradicijos — pavyzdžiui, valdovas, sluga, provincialas, suviliojami mylimieji ir pan. Dažnai operos buffa tekstai pašiepdavo valdančiąsias klases ir gyvai reagavo į kasdienį gyvenimą bei socialines problemas.
Vaidyba čia buvo ypač svarbi: spektakliai buvo gyvi, tempas dažnai greitas, siužeto vingiai ir netikėtumai sudarė didelę dalį komedijos. Muzikinė forma akcentavo ansamblius — kiekvieno veiksmo pabaigoje visi pagrindiniai veikėjai dažnai dainuodavo kartu: tai vadinama "ansambliu" (prancūziškas žodis, reiškiantis "kartu"). Tokie finalai leisdavo vienu metu išspręsti daugybę siužetinių linijų ir suteikdavo didelį scenišką efektą.
Muzikiniai bruožai
Muzikoje opera buffa pasižymėjo šviesesne, ritmiškesne spalva, dažnai naudojamos greitos arijos, patter-pasažai (greitas, ritmiškas tekstas), linksmos melodijos ir vartojami šaržo elementai. Basso buffo — žemesnio registro balsu atliekamas komiškas vaidmuo — tapo svarbiu žanro komponentu. Recitativai jungė scenas, o ansambliai ir finalai konsolidavo veiksmą ir dramatinę komediją.
Istorija ir geografinis paplitimas
Opera buffa kilo ir vystėsi daugiausia Neapolyje, iš kur greitai paplito po kitas Italijos sritis. Ji buvo ypač mėgstama karnavalų metu, kai publika troško lengvesnių, juokingesnių inscenizacijų. Neapolio mokykla (kompozitoriai ir libreto autoriai) reikšmingai prisidėjo prie žanro formavimosi ir plėtros.
Svarbūs kūrėjai ir pavyzdžiai
Tarp žymių asmenybių, susijusių su opera buffa, – kompozitoriai ir libreto autoriai, kurie kūrė tiek muziką, tiek sceninį charakterį. Baldassare Galuppi yra vienas iš žinomų kompozitorių, o Carlo Goldoni labiau žinomas kaip libreto autorius ir dramaturgas, kurio tekstai padėjo formuoti žanro stilių. Kiti svarbūs vardai: Giovanni Paisiello, Domenico Cimarosa ir, vėliau, Gioachino Rossini, kurių kūriniai tęsė komiškos operos tradicijas. Taip pat verta paminėti, kad net ir Mozarto kūryboje galima rasti ryškių buffa elementų — pavyzdžiui, jo opere "Don Žuanas" yra daug komedijos, nors ji talpina ir rimtesnių, dramatiškų sluoksnių; Mozarto pavardė taip pat pažymėta tekste (Mozarto nuoroda).
Riba tarp „seria“ ir „buffa“
Iki XVIII a. pabaigos kartais buvo sunku aiškiai atskirti operą buffa nuo operos seria: kai kurie kūriniai jungė abiejų žanrų elementus — rimtas scenas greta kominių, dainuojamų ir dramatiškų momentų. Dėl to atsirado tarpiniai pavadinimai, pvz., "dramma giocosa" (žaidybinė drama), kurie apibrėždavo mišrią estetiką.
Paveldas
Opera buffa turėjo didelę įtaką vėlesnei operos raidai: ji prisidėjo prie sceniškesnio, labiau siužetiško ir personažais grįsto teatro, išplėtė ansamblių ir finalų naudojimą, taip pat parodė, kad muzika gali būti galingas socialinės kritikos įrankis. Net XIX a. ir XX a. komiškose operose jaučiami XVIII a. buffa bruožai — gyvenimiškumas, satyra ir scena paremtas tempas.
Apibendrinant: opera buffa yra žanras, kuriame komedija, gyva vaidyba ir muzikiniai ansambliai susijungia į populiarų ir socialiai jautrų scenos meną. Nors ribos tarp žanrų kartais neaiškios, buffa atsiskleidžia per savo linksmą nuotaiką, tipizuotus personažus ir gyvą scenoje vyraujančią dinamiką.
Klausimai ir atsakymai
K: Ką reiškia terminas "opera buffa"?
A: Opera buffa - tai itališkas terminas, reiškiantis "komišką operą". Jis daugiausia vartojamas kalbant apie XVIII a. italų komiškas operas.
K: Kuo opera buffa skiriasi nuo operos seria?
A: Opera seria turėjo būti "rimta", o opera buffa - linksma muzikinė komedija. Operos seria istorija paprastai būdavo tragedija, o opera buffa pasakojama rečitatyvu ir arijomis, kuriomis atskleidžiami veikėjų jausmai ir balsai.
K: Kokie dar pavadinimai XVIII a. buvo suteikti šių tipų operoms?
A: XVIII a. tokias operas vadino kitais vardais, pavyzdžiui, "commedia in musica", "dramma giocosa", "operetta" arba "burlesca".
Klausimas: Ar šiose operose buvo sakytinių dialogų?
A: Ne, kaip ir opera seria, viskas buvo dainuojama - nebuvo jokių žodinių dialogų. Tai skyrėsi nuo kitų šalių komiškų operų tuo laikotarpiu.
K: Ką reiškė intermezzo ir farsa?
A: Intermezzo arba farsa - tai trumpa muzikinė komedija, atliekama muzikinės tragedijos pertraukų metu; tačiau laikui bėgant juos vis sunkiau atskirti nuo pilno metro kūrinių, nes ilgainiui jie vis ilgėjo ir sudėtingėjo. Pergolesi "La Serva Padrone" - tai intermezzo pavyzdys, kuris labai išgarsėjo po Pergolesi mirties ir padarė įtaką vėlesniems opera buffa kūriniams.
Klausimas: Kokio pobūdžio charakterio bruožai dažnai būdavo įtraukiami į šiuos kūrinius?
A: Opera buffa visada buvo daug karikatūrų; personažai rodydavo žmogiškąsias silpnybes, pavyzdžiui, kvailumą, tuštybę, godumą ir afektą (žmonės, apsimetantys išmintingais ir svarbiais). Taip pat dažnai juokėsi iš valdančiųjų klasių ar autoritetingų visuomenės veikėjų.
K: Iš kur atsirado tokio tipo muzika?
Atsakymas: Operabufas atsirado Neapolyje ir palaipsniui paplito kitose Italijos dalyse; jis buvo ypač populiarus karnavalų metu, o tarp svarbiausių operabufo kompozitorių buvo Carlo Goldoni ir BaldassareGaluppi.
Ieškoti