Neoimpresionizmas: apibrėžimas, Seuratas, pointilizmas ir istorija

Neoimpresionizmas - tai terminas, kurį 1886 m. sukūrė prancūzų meno kritikas, norėdamas apibūdinti Georges'o Seurat įkurtą meno kryptį. Didžiausias Seurat šedevras "Sekmadienio popietė Didžiosios Jatės saloje" ("A Sunday Afternoon on La Grande Jatte Island") (1884–1886) tapo šio judėjimo pradžia, kai jis pasirodė Paryžiuje vykusioje Société des Artistes Indépendants parodoje. Šis monumentalus paveikslas (dydis apie 207,6 × 308 cm) saugomas Art Institute of Chicago ir iki šiol laikomas neoimpresionizmo simboliu.

Kas yra neoimpresionizmas?

Neoimpresionizmas — XIX a. pabaigos tapybos kryptis, kurią iš esmės apibrėžė užsibrėžtas mokslinis požiūris į spalvą ir kompoziciją. Skirtingai nuo impresionistų, kurie dažnai maišė tonus ant paletės ir siekė momentinės atmosferos, neoimpresionistai eksperimentavo su spalvų optiniu deriniu: mažomis dažų taškelių arba trumpomis potėpių eilėmis dedami švarūs pigmentai mišinyje ne ant paletės, o akies optinio suvokimo lygyje.

Technika: pointilizmas ir divisionizmas

Dažnai minimas pointilizmas, nes ši technika iš pradžių dominavo judėjime. Pointilizmas (taip pat vadinamas taškine tapyba) naudoja smulkius, aiškiai atskirtus dažo taškelius, kurie žiūrint iš toliau susilieja į vientisą paveikslo toną. Tai optinio maišymo principas: žiūrovo akys ir smegenys "sumaišo" atskiras spalvas.

Kartu su pointilizmu dažnai minimas ir divisionizmas — terminas, pabrėžiantis spalvų skaldymą į atskiras dalis (šviesos ir šešėlių, pigmentų tonų skirstymas). Divisionizmo teoriniai pagrindai remiasi XIX a. chemikų ir fizikos dėsnių tyrimais (pvz., Michel Eugène Chevreul, Ogden Rood), kurių idėjos apie simultaninį kontrastą ir spalvų optiką lėmė neoimpresionistų paletės ir kompozicijos sprendimus.

Seuratas ir pagrindinės idėjos

Georges Seurat (1859–1891) buvo dėmesingas kompozicijos griežtumui, linijų struktūrai ir spalvos teorijai. Jo kūryboje matomas siekis sujungti akademišką piešimo mokyklą su naujais optikos ir spalvų principais. Seuratas planuodavo savo paveikslus kruopščiai — daugelis jo kompozicijos elementų yra iš anksto nubraižyti ir apskaičiuoti, o spalvos dedamos pagal teorinius principus. Šiuo požiūriu jis ženkliai skyrėsi nuo spontaniškesnio impresionizmo metodo.

Pasekėjai ir kiti svarbūs menininkai

Neoimpresionizmas subūrė grupę menininkų, kurie plėtojo ir įvairino techniką bei idėjas. Svarbiausi autoriai:

• Paul Signac — Seurato bendradarbis ir vienas judėjimo lyderių, aktyviai rašė apie teoriją ir skleidė divisionizmo idėjas;
• Henri-Edmond Cross — vėlesniuose darbuose maišė pointilistinius elementus su ryškiomis fovistinėmis spalvomis;
• Maximilien Luce, Georges Lemmen, Théo van Rysselberghe — kiekvienas pritaikė techniką savitai, nuo socialinių temų iki peizažų;
• Camille Pissarro — nors žinomas kaip impresionistas, vėlyvoje kūrybos fazėje priėmė kai kurias neoimpresionistines idėjas.

Parodos, kritika ir terminologija

Meno kritikas Félixas Fénéonas pirmą kartą pavartojo neoimpresionizmo terminą 1886 m. Belgijos žurnalui "L'art Moderne" parašytame straipsnyje. Šiuo terminu jis norėjo parodyti, kad Seurat tapymo būdas skiriasi nuo impresionizmo tapybos būdų. Pirmieji parodų ir kritikų atsiliepimai buvo mišrūs: kai kas gyrė mokslinį nuoseklumą ir spalvų gyvumą, kiti kritikavo metodą kaip per daug mechaninį, akademišką ar šaltą. Pradinė neoimpresionizmo fazė truko apie penkerius metus, tačiau idėjų poveikis meniui tęsėsi ilgiau ir persikėlė į kitus judėjimus.

Temos ir motyvai

Neoimpresionistai dažnai vaizdavo modernias miesto scenas, laisvalaikį, peizažus, jūros pakrantes ir socialines situacijas. Pavyzdžiui, "Didžiosios Jatės salos sekmadienis" vaizduoja Paryžiaus gyventojų laisvalaikį prie Senujos upės — tai tarsi analizė šiuolaikinio miesto gyvenimo, kur kiekviena figūra yra stilizuota ir tarpusavyje komponuojama pagal spalvų ir formos principus.

Paveldas ir įtaka vėlesniems judėjimams

Neoimpresionizmas turėjo reikšmingą įtaką XX a. pradžios modernizmui: spalvų intensyvumas ir optiniai eksperimentai prisidėjo prie fovizmo spalvų laisvės, taip pat turėjo įtakos kubizmo ir abstrakcijos vystymuisi — menininkai imliravo idėją, kad spalva ir forma gali būti analizuojama kaip savarankiški elementai. Be to, divisionizmo idėjos plito Italijoje, kur susiformavo savitas judėjimas su socialinėmis temomis.

Praktiniai aspektai ir technikos įtaka

Neoimpresionistai dažnai naudojo švarius, nedekoruotus pigmentus ir vengė maišyti spalvų ant paletės; vietoje to jie dėdavo taškelius ar mažas dėmes, pasikliaudami žiūrovo akies optiniu mišiniu. Tokia technika reikalavo kantrybės, planavimo ir geros medžiagų supratimo — pigmentų atsparumo, dažų storesnio ar plonesnio kaip reikia efektui. Šis metodas taip pat skatino eksperimentus su kontrasto, komplementarių spalvų naudojimu ir ritminiais potėpiais.

Apibendrinimas

Neoimpresionizmas — tai daugiau nei vien taškų technika: tai intelektualus bandymas sujungti meno ir mokslo principus, sukuriant optiškai intensyvius, išgrynintus paveikslus. Nors judėjimas kaip aiški grupė truko palyginti trumpą laiką, jo idėjos apie spalvų skaidymą, optinį mišrinimą ir kompozicinį planavimą paliko ilgalaikį pėdsaką moderniojo meno raidai.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra neoimpresionizmas?

K: Kada atsirado neoimpresionizmas?

K: Kokių paveikslų ieškojo neoimpresionizmo pasekėjai?

K: Kokią įtaką neoimpresionizmui darė mokslas?

K: Kas yra pointilizmas, palyginti su neoimpresionizmu?

K: Kas sukūrė neoimpresionizmo terminą?

K: Kiek laiko truko neoimpresionizmo judėjimas?

Paieška pagal raidę