Opartas (angl. Op art — optical art) yra vizualaus meno kryptis, kuri pabrėžia regos iliuzijas, geometrinius modelius ir judesio pojūtį, sukurtą vien tik dvimačiais paviršiais. Darbas dažnai grindžiamas kontrastingomis spalvomis arba juodai baltomis kompozicijomis, pasikartojančiais raštais, gradacijomis ir erdvės trikdžiais, kurie žiūrovui sukelia vibracijos, susisukimo, plūdimo ar perspektyvos iškraipymo įspūdį.

Istorija ir raida

Oporto idėjos turi ilgesnę priešistorę — jos šaknis siejamos su optiniais eksperimentais XX a. pradžioje, taip pat su geometriniu abstrakcionizmu, Bauhauso tradicija ir konstruktivizmu. Victor Vasarely dažnai minima kaip viena iš kertinių figūrų: vengrų kilmės menininkas, Vengrų dailininkas Victoras Vasarely, nuo 1930–ųjų eksperimentavo su geometriniais motyvais ir vizualinėmis iliuzijomis, o po Antrojo pasaulinio karo jo darbai tapo op meno paradigma.

1960–ųjų pradžia — oparto sprogimas: judėjimas sulaukė didesnio pripažinimo populiarioje kultūroje ir muziejuose. Terminas „Op art“ buvo išpopuliarintas 1960–ųjų pradžioje (plačiau aprašomas žiniasklaidoje 1964 m.), o reikšmingas įvykis buvo Niujorko muziejaus MoMA paroda „The Responsive Eye“ (1965 m.), kuri plačiai supažindino JAV ir pasaulio auditoriją su šia tendencija.

Technika ir pagrindiniai optiniai efektai

Op meno kūriniuose naudojami įvairūs metodai, skirti apgauti regos sistemą arba sukurti dinamikos pojūtį:

  • Juodai baltos kontrastinės kompozicijos, kurios sukelia „vibravimo“ arba „blyksėjimo“ įspūdį.
  • Pasikartojantys geometriniai motyvai (tinklai, juostos, kvadratai, spirales), sukeliančios moiré efektus.
  • Spalvų kontrastai ir chromatinės interferencijos — spalvos naudojamos tam, kad sukurtų judesio arba pulsuojančio poveikio pojūtį.
  • Figūros ir fono audinių maišymas (figure–ground ambiguity), kai formos ir fonas keičiasi priklausomai nuo žiūros taško.
  • Gradacijos ir perspektyvos trikdžiai, kurie atspindi erdvę arba ją iškraipo.

Pagrindiniai menininkai

  • Victor Vasarely — vienas iš ankstyvųjų op idėjų propaguotojų; jo darbai pasižymi skaidriomis geometrinėmis sistemomis ir moduliais.
  • Bridget Riley — XX a. viduryje ir antroje pusėje tapusi viena žinomiausių op menininkių; ji išgarsėjo dėl juodai baltų linijų kompozicijų, kurios sukelia griežtų vizualinių bangavimų efektą.
  • Jesús Rafael Soto — naudojęs mobilius ir kinetinius elementus; jo darbai dažnai sujungia op meno principus su judesio meno tradicija, todėl žiūrovas patiria realų arba regimą judėjimą.
  • Taip pat svarbūs vardai: Julian Stanczak, Richard Anuszkiewicz, Yaacov Agam, Carlos Cruz-Diez — kiekvienas jų prisidėjo įvairiomis technikomis ir akcentais, pabrėždamas spalvų sąveiką, kinetiką arba griežtą geometriją.
  • Be to, vizualinių iliuzijų ir efektų idėja žavėjo ir kitus menininkus bei intelektualus. Garsus olandų dailininkas M. C. Escheris piešė neįmanomas struktūras, kurios veikė pasitelkus regos iliuzijas.

Mokslas, teorija ir kritika

Op meno sąveika su psichologija ir regos tyrimais buvo ryški. Meno istorikas Ernstas Gombrichas parašė išsamią studiją apie vizualinius efektus mene, nagrinėdamas, kaip praeities tradicijos ir teorijos leido suprasti optinius triukus. Psichologas Ričardas Gregoris (Richard Gregory) didžiąją savo karjeros dalį skyrė tam, kodėl protas mato iliuzijas — jo darbai padėjo apibrėžti, kaip smegenys interpretuoja ribotą regos informaciją.

Kritikos balsai opartui priekaištavo už formalizmą ir polinkį į optinį efektą vietoje konceptualaus turinio. Taip pat judėjimas buvo komercializuotas — op estetika greitai persikėlė į mados industriją, grafiką, dizainą ir reklamą, kas kai kuriems meno kritikams kėlė klausimų dėl judėjimo „seriozumo“.

Paveldas ir įtaka šiandien

Op art padarė ilgalaikę įtaką vizualiniam dizainui, mados industrijai (ypač 1960–ųjų kostiumų ir audinių dizainui), albumų viršeliams, architektūrai ir skaitmeninei grafikai. Šiuolaikiniai menininkai bei dizaineriai perima op meno principus ir pritaiko juos naujose technologijose: interaktyviose instaliacijose, projekcijose, virtualioje realybėje bei generatyviniame mene.

Santrauka

Opartas — tai daugiau nei tiesiog grafiniai triukai: tai tyrimas apie tai, kaip žmogaus akis ir smegenys interpretuoja formą, spalvą ir erdvę. Nors judėjimas pasiekė žinomumą XX a. viduryje, jo idėjos vis dar gyvos ir inspiruoja šiandienos menininkus, dizainerius ir mokslininkus, ieškančius naujų būdų, kaip žaisti su rega ir suvokimu.