Papunya Tula: Vakarų dykumos taškinė tapyba ir aborigenų kooperatyvas

Atraskite Papunya Tula — Vakarų dykumos taškinę tapybą ir aborigenų kooperatyvo meną: tradicijos, istorija ir pasaulinis pripažinimas.

Papunya Tula Artists yra Australijos aborigenų menininkų kooperatyvas, priklausantis ir valdomas Vakarų dykumos bendruomenių. Jis tapo centrine jėga formuojant Vakarų dykumos meno judėjimą, plačiai žinomą kaip „taškinė tapyba“, ir dažnai minimas kaip vienas iš svarbiausių aborigenų meno pristatymo pasauliui nuopelnų. Pirminė menininkų grupė pradėjo kurti Papunya miestelyje, tačiau vėliau bendrovės administracija persikėlė į Alice Springs.

Istorija ir atsiradimas

Bendrovės ištakos siekia 1971 m., kai Papunjos mokytojas Džefris Bardonas (Geoffrey Bardon) skatino vietinius vaikus ir jaunimą piešti mokyklos patalpose. Jam padedant, vaikai tapė freskas — naudojant vietinius motyvus ir pasakojimus, perkeltus į naują mediją. Tradiciškai aborigenai piešė istorijas ir dainas apie sapnų laiką (angl. Dreamtime) ant kūno, smėlio ir žemės; Bardono iniciatyva šie pasakojimai pradėti perteikti ant naujų paviršių ir naudojant šiuolaikines priemones. 1972 m. vyrų grupė iš Bardono klasių įkūrė kooperatyvą, pradėjusią sistemingą tapybą — dvasinių raštų (simbolių) vaizdavimą ant drobių ir lentų, naudodami, pavyzdžiui, akrilinius dažus ant drobės).

Stilius ir technika

Vakarų dykumos tapyba išsiskiria taškų (dot painting) technika, linijų ir simbolių derinimu, ornamentika, kuri dažnai abstrahuoja vietines geografines vietas, gėrimus, gyvūnus bei ritines dainas. Menininkai panaudojo taškus, kad uždangstytų ar užmaskuotų slaptus ritualinius simbolius, taip saugodami šventąsias žinias, kurios pagal tradiciją turi likti tik įšventintų žmonių žinioje. Dėl to daugelis paveikslų išoriškai atrodo abstraktūs: jie perteikia pasakojimo struktūrą ir emocinę reikšmę, bet vengia detalių, kurios galėtų atskleisti saugomas paslaptis.

Kultūrinės taisyklės ir prieštaros

Plėtodamasis šis meno judėjimas susidūrė su kultūriniais iššūkiais. Daugelis bendruomenės narių kritikavo menininkus už tai, kad jie, pasak kritikų, atskleidė per daug šventųjų legendų turinio. Vakarų dykumos aborigenai mano, kad tam tikros žinios yra pavojingos neįšventintiems; paprastai žmogus turi būti įšventintas, kad galėtų saugiai žinoti ir perduoti tam tikrus pasakojimus. Reaguodami į šiuos rūpesčius, menininkai sąmoningai pakeitė arba pašalino detalias simbolių versijas — slėpdami jas taškais, ornamentika arba visiškai išbraukdami. Taip menas tapo abstraktesnis, bet išlaikė savo prasminę gylį.

Ekonominis ir meno rinkos poveikis

Nuo XX a. septintojo dešimtmečio pabaigos, kai dalis Papunjos gyventojų grįžo į savo tradicines žemes, kooperatyvas ir toliau augo. Jo centras persikėlė į Alis Springse, kur lengviau palaikyti ryšius su galerijomis, pirkėjais ir muziejais. 1987 m. Viktorijos nacionalinė galerija nupirko vienuolika Warlimpirrngos Tjapaltjarri paveikslų — tai buvo ženklus tarptautinio pripažinimo žingsnis. Augant šio meno stiliaus populiarumui, didėjo ir kūrinių kainos: 2007 m. vienas Cliffordo Possum Tjapaltjarri paveikslas tapo aborigenų meno aukciono rekordu, parduotas už 1,03 mln. svarų sterlingų, daugiau nei du kartus viršijus ankstesnį rekordą.

Kooperatyvo vaidmuo ir socialinis poveikis

Papunya Tula padėjo suteikti ekonomines galimybes Vakarų dykumos bendruomenėms: menas tapo pajamų šaltiniu, leidusiu išsaugoti kultūrą ir investuoti į vietos gyvenimą. Kooperatyvas taip pat rūpinasi autentiškumu, darbo sąlygomis ir autorių teisėmis, kartu siekdamas apsaugoti tradicinių žinių integralumą ir užtikrinti, kad kūriniai būtų teisingai pažymėti ir vertinami rinkoje.

Moterys menininkės

Pirmieji menininkai, įskaitant visus bendrovės įkūrėjus, buvo vyrai, ir pradžioje buvo prieštaravimų dėl moterų dalyvavimo. Tačiau moterims taip pat labai rūpėjo galimybė perteikti savo istorijas ir meninę patirtį. Devintajame dešimtmetyje ir vėlesniais dešimtmečiais daug moterų pradėjo kurti paveikslus, o šiandien daugelis žymių Papunya Tula menininkių turi svarų indėlį į stilių, tematiką ir bendruomenės kūrybinį gyvenimą.

Tarptautinis pripažinimas ir vystymasis

Per pastaruosius kelis dešimtmečius Papunya Tula darbai buvo rodomi pagrindinėse galerijose ir parodose visame pasaulyje, įtraukiami į muziejų kolekcijas ir citatiškai minimi akademiniuose tyrimuose apie šiuolaikinį aborigenų meną. Kooperatyvas tebėra gyva institucija, kuri skatina jaunus menininkus, saugo tradicijas ir kartu ieško naujų raiškos formų, pritaikytų šiuolaikinei meno ir rinkos realybei.

Iššūkiai ir ateities perspektyvos

Nors Papunya Tula pasiekė didelį komercinį ir kultūrinį pasisekimą, išlieka iššūkių: poreikis saugoti tradicijas, apsaugoti intelektinę nuosavybę, kovoti su klastojimais bei užtikrinti, kad pajamos iš meno teisingai grįžtų į bendruomenes. Ateityje kooperatyvo vaidmuo išliks svarbus kaip tiltas tarp tradicijų ir pasaulinės meno scenos bei kaip priemonė skatinti kultūrinį atsparumą ir ekonominį savarankiškumą Vakarų dykumos bendruomenėse.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Papunya Tula Artists?

K: Kas 1971 m. įkūrė bendrovę?

K: Kam naudojami aborigenų paprastai tapomi paveikslai ir piešiniai?

K: Kaip kai kurie aborigenų bendruomenės nariai reagavo į šių darbų atskleidimą?

Klausimas: Kada daugelis žmonių išvyko iš Papunjos?

K: Koks įvykis lėmė šio meno stiliaus populiarumo padidėjimą?

Paieška pagal raidę