Sifilis

Sifilio stadijos

Pirminis etapas

Užsikrėtus sifiliu, liga prasideda pirminėje stadijoje. Žmogus sifiliu užsikrečia turėdamas lytinių santykių su sifiliu sergančiu asmeniu. Paprastai sifiliu sergančio asmens lytiniuose organuose būna sifilio sukeltų žaizdų. Liečiant šias žaizdas lytinių santykių metu (įskaitant oralinį ar analinį seksą) žmogus gali užsikrėsti sifiliu.

Vėliau toje kūno vietoje, kur buvo užsikrėtusios žaizdos, paprastai atsiranda šankras (odos skausmas). Šankra gali būti skausminga. Dažniausiai pasitaikantis šankros tipas vis didėja ir didėja, kol virsta opa.

Vėžys gali atsirasti ne tik lyties organuose. Moterims šankrų dažniausiai atsiranda ant gimdos kaklelio - gimdos dugno. Kai kuriems žmonėms šankrų išvis nebūna. Daugelis žmonių, kurie serga antriniu sifiliu (40-85 % moterų ir 20-65 % vyrų), teigia, kad pirminės stadijos metu niekada neturėjo šankrų.

Aplink vietą, kurioje sifilis pateko į organizmą, limfmazgiai paprastai padidėja praėjus maždaug 7-10 dienų po šankroto susidarymo. Jei asmuo negydomas, jo žaizda (-os) gali tęstis nuo trijų iki šešių savaičių.

Antrinis etapas

Jei žmogus nesigydo, sifilis dar labiau paūmėja. Antrinė sifilio stadija prasidės praėjus maždaug keturioms-dešimčiai savaičių po to, kai asmuo pirmą kartą užsikrėtė. Antrinis sifilis gali sukelti daug įvairių simptomų. Tačiau dažniausiai pasitaikantys trys simptomai yra šie:

• gleivinės (pavyzdžiui, nosies, gerklės, lytinių organų ar išangės) opos.
• Bėrimas ant krūtinės, nugaros, rankų ir (arba) kojų
• Patinę limfmazgiai

Visos žaizdos, kurias žmonės gauna šios stadijos metu, gali platinti sifilį. Bakterijos gyvena žaizdų viduje.

Antrinio sifilio simptomai paprastai pagerėja po trijų-šešių savaičių. Tačiau maždaug 25 % atvejų (1 iš 4) šie simptomai gali atsinaujinti.

Latentinis etapas

Latentinės sifilio stadijos metu žmogus nejaučia jokių simptomų, tačiau kraujo tyrimai rodo, kad jis serga sifiliu. Latentinis sifilis apibūdinamas kaip ankstyvasis arba vėlyvasis.

• Ankstyvoji latentinio sifilio stadija: Jungtinėse Amerikos Valstijose latentinis sifilis vadinamas "ankstyvuoju", jei nuo antrinio sifilio užsikrėtimo praėjo mažiau nei vieneri metai. Jungtinėje Karalystėje latentinis sifilis vadinamas "ankstyvuoju", jei praėjo mažiau nei dveji metai.
• Šioje stadijoje antrinio sifilio simptomai vis dar gali atsinaujinti.
• Vėlyvoji latentinė stadija: Į šią stadiją žmonės patenka, kai nuo antrinio sifilio persirgimo praėjo daugiau nei vieneri metai (JAV) arba daugiau nei dveji metai (Jungtinėje Karalystėje).
• Šios stadijos žmonėms nepasireiškia jokie simptomai ir jie taip lengvai neplatina sifilio, kaip ankstyvosios latentinės stadijos žmonės.

Tretinis etapas

Jei sifiliu sergantis asmuo negydomas, liga gali pasiekti sunkiausią stadiją - tretinį sifilį. Paprastai tai įvyksta praėjus maždaug 3-15 metų po to, kai asmuo pirmą kartą užsikrėtė. Negydant trečdalis sifiliu sergančių žmonių suserga tretiniu sifiliu. Tretiniu sifiliu sergantys žmonės negali sifiliu užkrėsti kitų žmonių.

Yra trys skirtingos tretinio sifilio formos.

Gumminis sifilis (vėlyvasis gerybinis sifilis)

Dantenų sifilis gali pasireikšti praėjus nuo vienerių iki 46 metų po to, kai asmuo pirmą kartą užsikrėtė sifiliu. Vidutiniškai tai įvyksta po 15 metų. Jis sukelia įvairių dydžių minkštus, į auglį panašius uždegimo kamuoliukus (patinimus). Paprastai jų atsiranda ant odos, kaulų ir kepenų, tačiau jų gali atsirasti bet kur.

Apie 15 % žmonių, kurie nesigydo nuo sifilio, suserga gumbuotuoju sifiliu.

Neurosifilis

Sergant neurosifiliu sifilis užkrečia centrinę nervų sistemą (galvos ir nugaros smegenis). Kai kuriems žmonėms neurosifilis pasireiškia netrukus po to, kai jie užsikrečia sifiliu. (Tai vadinama ankstyvuoju neurosifiliu.) Kai kuriems iš šių žmonių neurosifilio simptomai nepasireiškia. Kiti suserga sifilitiniu meningitu - pavojinga meninginių dangalų (apsauginių sluoksnių, dengiančių galvos ir nugaros smegenis) infekcija.

Neurosifilis gali pasireikšti ir vėliau, paprastai praėjus nuo ketverių iki 25 metų po to, kai žmogus pirmą kartą užsikrėtė sifiliu. (Tai vadinama vėlyvuoju neurosifiliu.) Vėlyvasis neurosifilis gali sukelti daug rimtų problemų. Pavyzdžiui:

• Meningovaskulinis sifilis, sukeliantis traukulius
• Bendroji parezė: Tai smegenų liga, kai sifilis sukelia lėtinį meningoencefalitą - meninginių dangalų ir smegenų infekciją, kuri neišnyksta. Dėl to miršta smegenų dalys.
• Dėl šios priežasties žmogus suserga demencija (dėl kurios sutrinka jo mąstymas, atmintis, elgesys ir elgesys su kitais žmonėmis).
• Taip pat atsiranda tabes dorsalis (dėl to sutrinka pusiausvyra, atsiranda kojų ir pėdų skausmas).

Apie 6,5 % žmonių, kurie nesigydo nuo sifilio, suserga vėlyvuoju neurosifiliu.

Širdies ir kraujagyslių sifilis

Šis tretinio sifilio tipas sukelia širdies ir kraujagyslių sistemos (širdies ir kraujagyslių) sutrikimų. Paprastai tai nutinka praėjus 10-30 metų po to, kai asmuo pirmą kartą užsikrėtė sifiliu.

Dažniausia jo sukeliama problema yra sifilitinis aortitas, kuris pažeidžia aortą. Aorta yra svarbiausia širdies arterija; ji padeda išnešioti kraują į visą kūną. Dėl sifilitinio aortito aorta gali tapti per didelė. Jei aorta yra per didelė, ji negali tinkamai veikti.

Apie 10 % žmonių, kurie nesigydo nuo sifilio, suserga širdies ir kraujagyslių sifiliu.

Įgimtas sifilis

Įgimtas sifilis plinta iš motinos vaisiui nėštumo ar gimdymo metu.

Dviem iš trijų kūdikių, gimusių sergančių sifiliu, nepasireiškia jokie simptomai. Kitiems kūdikiams simptomai gali pasireikšti kūdikiui augant. Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra šie:

• Hepatosplenomegalija (kai du svarbūs organai - kepenys ir blužnis - yra didesni nei įprastai).
• Bėrimas
• Karščiavimas
• Neurosifilis
• Plaučių patinimas

Jei sifiliu sergantys kūdikiai negydomi, jie gali susirgti vėlyvuoju įgimtu sifiliu, kurio simptomai yra daug sunkesni. Pavyzdžiui, vaiką gali ištikti traukuliai, jo kūnas ir smegenys gali normaliai neaugti.

Žmogaus kaukolės dalis, pažeista vėlyvojo neurosifilio.


Raudonos papulės ir mazgeliai ant didžiosios kūno dalies dėl antrinio sifilio


Tretiniu (gumbuotuoju) sifiliu sergančio žmogaus statula, esanti Žmonių muziejuje, Paryžiuje.


Pirminės stadijos sifilio sukelta liežuvio šankra.

Priežastis

Bakterijos

Sifilį sukelia Treponema pallidum bakterija. Treponema pallidum yra spiralės formos bakterijų rūšis - spirochetos. Yra skirtingų Treponema pallidum bakterijų rūšių, kurios vadinamos porūšiais.

Mokslininkai mano, kad Treponema pallidum gali gyventi tik žmogaus viduje. Bakterija negali išgyventi už žmogaus ribų ilgiau nei kelias dienas.

Perdavimas: kaip plinta sifilis

Sifilis dažniausiai plinta lytiniu keliu arba nėštumo metu iš motinos vaisiui. Sifilis gali plisti per nepažeistą gleivinę arba per pažeistą odą. Dėl šios priežasties sifilis gali plisti per oralinį, vaginalinį ir analinį seksą. Jis taip pat gali plisti bučiuojantis, jei sifiliu užsikrėtusio asmens burnoje yra žaizdelė.

Kad sukeltų sifilį, į žmogaus organizmą turi patekti tik labai mažas Treponema pallidum bakterijos kiekis. Tačiau ne visi, kurie susiduria su pirminiu ar antriniu sifiliu, suserga šia liga.

Žmogus gali užsikrėsti sifiliu, jei jam perpilamas šia liga sergančio asmens kraujas. Tačiau daugelyje šalių donorųkraujas tikrinamas dėl sifilio. Šalyse, kurios to nedaro, užsikrėsti sifiliu nuo kraujo perpylimo yra daug didesnė tikimybė.

Mokslininkai mano, kad sifilis paprastai neplinta dalijantis adatomis (švirkščiantis narkotikus tomis pačiomis adatomis).

Sifiliu negalima užsikrėsti sėdint ant tualeto sėdynės, naudojantis sūkurine vonia ar baseinu, dalijantis lėkštėmis, puodeliais ar indais, dalijantis drabužiais ar atliekant kitus įprastus kasdienius veiksmus.

Treponema pallidum bakterijos

Diagnozė

Gydytojams sunku diagnozuoti sifilį vien iš ankstyvųjų požymių ir simptomų, nes daugelis ligų gali sukelti odos opas ir bėrimus. Vietoj to jie gali diagnozuoti sifilį atlikę kraujo tyrimą arba pažvelgę į kraują per mikroskopą. Kraujo tyrimai naudojami dažniau, nes juos atlikti lengviau. Tačiau kraujo tyrimai negali parodyti, kokia sifilio stadija serga žmogus.

Sifilio testas su greitais rezultatais

Prevencija

Nuo 2010 m.^[atnaujinta] nėra vakcinos, kuri apsaugotų nuo sifilio.

Saugesnis seksas

Vienas geriausių būdų išvengti užsikrėtimo sifiliu - neturėti lytinių santykių su sifiliu sergančiu asmeniu.

Jei asmuo nežino, ar jo lytinis partneris serga sifiliu, saugesni lytiniai santykiai gali padėti apsisaugoti. Pavyzdžiui, teisingas latekso prezervatyvo naudojimas sumažina riziką užsikrėsti lytiškai plintančia liga, pavyzdžiui, sifiliu. Tačiau net jei asmuo naudoja prezervatyvą, jis vis tiek gali užsikrėsti sifiliu.

Dėl šios priežasties JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centras (CDC) teigia, kad geriausi sifilio prevencijos būdai yra šie:

• Turėti ilgalaikius santykius su partneriu, kuris neserga sifiliu;
• abu partneriai turi būti ištikimi savo santykiams ir neturėti lytinių santykių su kitais asmenimis; ir
• Vengti vartoti alkoholį ar kitus narkotikus, nes dėl jų žmonės dažniau turi rizikingų, nesaugių lytinių santykių, kurie gali platinti sifilį.

Įgimto sifilio prevencija

Naujagimių įgimto sifilio galima išvengti ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu tiriant motinas dėl sifilio ir gydant užsikrėtusias moteris. Laikydamasi šių veiksmų, 2015 m. Kuba tapo pirmąja šalimi pasaulyje, kurioje pavyko išnaikinti sifilio plitimą iš Kubos motinų jų kūdikiams.

Jungtinių Valstijų prevencinių paslaugų darbo grupė (USPSTF) ir Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad visos nėščiosios turėtų būti tikrinamos dėl sifilio. Jei moters tyrimų rezultatai teigiami, jos lytiniai partneriai (žmonės, su kuriais ji turėjo lytinių santykių) taip pat turėtų būti gydomi.

Daugelyje išsivysčiusių šalių įgimtas sifilis nėra paplitęs. Jis vis dar pasitaiko retkarčiais, kai moterys nėštumo metu nesinaudoja sveikatos priežiūros paslaugomis. Tačiau įgimtas sifilis daug dažnesnis besivystančiose šalyse. Daugelis šių šalių moterų nėštumo metu negauna sveikatos priežiūros paslaugų, o kitos gauna sveikatos priežiūros paslaugas, į kurias neįeina tyrimas dėl sifilio. Kai vykdomos programos, kurios palengvina sifilio ištyrimą, šiose šalyse mažiau kūdikių suserga įgimtu sifiliu.

Sifilio plitimo prevencija

Jei žmonės daro tam tikrus dalykus, jie dažniau užsikrečia sifiliu. Medikai teigia, kad šie žmonės turėtų reguliariai tikrintis. Pavyzdžiui, CDC teigia, kad vyrai, turintys lytinių santykių su vyrais, turėtų tikrintis bent kartą per metus. Reguliarus testavimas padeda išvengti sifilio plitimo. Jei asmuo pasitikrina ir sužino, kad serga sifiliu, labiau tikėtina, kad jam bus skirtas gydymas ir jis netyčia neplatins sifilio kitiems žmonėms.

Daugelyje šalių, įskaitant Kanadą, Europos Sąjungos šalis ir Jungtines Amerikos Valstijas, sifilis yra liga, apie kurią privaloma pranešti. Tai reiškia, kad jei sveikatos priežiūros paslaugų teikėjas (pvz., gydytojas ar slaugytojas) žino, kad pacientas serga sifiliu, jis turi pranešti visuomenės sveikatos priežiūros institucijoms, kad pacientas yra užsikrėtęs. Tuomet visuomenės sveikatos priežiūros darbuotojai kalbasi su visais paciento lytiniais partneriais. Jie pasako jiems, kad kažkas galėjo juos užkrėsti sifiliu, tačiau nesako, kas tas asmuo yra. Gydytojai taip pat gali bandyti įtikinti sifiliu užsikrėtusius pacientus pasakyti savo lytiniams partneriams, kad šie gydytųsi.

Gydymas

Ankstyvosios infekcijos

Nesudėtingą sifilį paprastai galima gydyti ir išgydyti antibiotikais.

Paprastai žmonėms reikia tik vienos penicilino G arba azitromicino dozės. Jei žmogus negali vartoti nė vieno iš šių vaistų (pvz., yra jiems alergiškas), veikia ir kai kurie kiti vaistai. Pavyzdžiui, doksiciklinas ir tetraciklinas yra du kiti galimi pasirinkimai, tačiau jų negalima vartoti nėščioms moterims.

Treponema pallidum bakterija tapo atspari daugeliui įvairių antibiotikų, įskaitant makrolidus, klindamiciną ir rifampiciną. Tai reiškia, kad šie antibiotikai bakterijos nebeužmuša.

Vėlyvosios infekcijos

Kai asmuo yra vėlesnėse sifilio stadijose, ligą gydyti sunkiau.

Pavyzdžiui, jei žmogus serga neurosifiliu, jam reikia antibiotikų, kurie sunaikintų infekciją centrinėje nervų sistemoje (smegenyse ir pagrindiniuose nervuose). Tačiau penicilinui G sunku patekti į centrinę nervų sistemą. Dėl šios priežasties vienkartinės penicilino injekcijos, kuri paprastai išgydo ankstyvąjį sifilį, nepakanka neurosifiliui išgydyti. Vietoj to, sergantiesiems neurosifiliu paprastai reikia skirti dideles penicilino dozes bent 10 dienų. Paprastai jie taip pat turi gauti vaisto į veną (per adatą, įvestą į veną), kad jis patektų tiesiai į centrinę nervų sistemą. Jei žmogus yra alergiškas penicilinui, galima vartoti kitus antibiotikus, pavyzdžiui, ceftriaksoną, doksicikliną ar tetracikliną, tačiau juos reikia vartoti ilgesnį laiką.

Susirgus vėlyvosios stadijos sifiliu, gydymas neleis sifiliui paūmėti. Tačiau jei sifilis jau pažeidė žmogaus organizmą, gydymas nepadės jam išnykti. Geriausiu atveju gydymas gali turėti tik labai nedidelį poveikį jau padarytai žalai.

Jarischo-Herksheimerio reakcija

Kartais sifilio gydymas gali sukelti šalutinį poveikį, vadinamą Jarischo-Herksheimerio reakcija. Ši reakcija paprastai prasideda per vieną valandą nuo gydymo pradžios ir trunka 24 valandas. Jos simptomai yra karščiavimas, raumenų skausmas, galvos skausmas ir greitas širdies plakimas.

Vaistai nuo antibiotikų suskaldo sifilio bakterijas ir jas sunaikina. Bakterijoms skylant, iš jų išsiskiria baltymai. Šie baltymai sukelia Jarišo-Herksheimerio reakciją.

Sifilis yra išgydomas plakatą iš Darbų pažangos administracijos apie 1930-1940 m., kai penicilinas pirmą kartą buvo pradėtas naudoti sifilio gydymui.

Epidemiologija

Iki 1999 m. sifiliu užsikrėtė apie 12 mln. žmonių. Daugiau kaip 90 % šių žmonių gyveno besivystančiose šalyse.

Kasmet sifilis sukelia nuo 700 000 iki 1,6 milijono nėštumų. Dėl sifilio nėščioji gali patirti persileidimą, gimti negyvas, pagimdyti neišnešiotą kūdikį, kūdikį su įgimtu sifiliu arba kūdikį, kuris miršta nesulaukęs nė mėnesio. Afrikoje į pietus nuo Sacharos sifilis sukelia iki 20 proc. perinatalinių mirčių (mirčių, kurios įvyksta netrukus po kūdikio gimimo).

Anksčiau sifilis buvo labai paplitęs, jis sukeldavo ligas ir mirtį visame pasaulyje. Ypač jis buvo paplitęs Europoje XVIII ir XIX amžiuje. XX a. pradžioje išsivysčiusiose šalyse sifilis greitai tapo mažiau paplitęs, nes vis dažniau buvo naudojami antibiotikai. Sifilis vis retėjo iki XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių. Nuo 2000 m. sifilis vėl dažnėja Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Australijoje ir Europoje, daugiausia tarp vyrų, turinčių lytinių santykių su vyrais.

Kinijoje ir Rusijoje nuo 1990-ųjų sifilis vis dažniau pasitaiko tarp heteroseksualių ("heteroseksualių") žmonių. Tyrimai rodo, kad taip atsitiko dėl nesaugių lytinių santykių, pavyzdžiui, lytinių santykių su daugybe skirtingų žmonių, prostitucijos (užmokesčio už lytinius santykius) ir nesaugių lytinių santykių, apsaugančių nuo lytiškai plintančių ligų.

XIX ir XX amžiuje sifilio simptomai tapo ne tokie sunkūs (ne tokie baisūs). Iš dalies taip yra todėl, kad atsirado daugiau gerai veikiančių gydymo būdų, o jei jie skiriami anksti, sifilis ne taip stipriai pasireiškia. Be to, sifilį sukelianti bakterija tapo silpnesnė.

Jei sifiliu sergantys žmonės gydomi anksti, paprastai juos galima išgydyti, o liga nesukelia žalos, kurios neįmanoma ištaisyti. Tačiau sifilis vis tiek yra labai pavojingas. Jis vis dar sukelia rimtų problemų, o kartais ir mirtį, jei nėra gydomas.

Dėl sifilio tikimybė užsikrėsti ŽIV taip pat yra nuo dviejų iki penkių kartų didesnė. Dažnai pasitaiko užsikrėtimo atvejų (užsikrėtimas sifiliu ir ŽIV). Kai kuriuose dideliuose miestuose ja užsikrečia net 30-60 % sifiliu sergančių žmonių.

Rembranto van Reino (Rembrandt van Rijn) Gerardo de Laireso portretas, maždaug 1665-1667 m. Dailininkas de Lairesse'as sirgo įgimtu sifiliu, kuris smarkiai deformavo jo veidą ir galiausiai apako.

Istorija

Niekas tiksliai nežino, kur ir kaip prasidėjo sifilis. Egzistuoja dvi pagrindinės idėjos apie tai, iš kur atsirado ši liga.

Pirmoji idėja vadinama "Kolumbo hipoteze". (Hipotezė - tai pagrįstas spėjimas, kaip kas nors įvyko). Ši hipotezė teigia, kad Kristupo Kolumbo įgula, grįžusi į Europą po "Naujojo pasaulio" tyrinėjimo, parsivežė sifilį į Europą ir išplatino ligą.

Kita idėja vadinama "ikikolumbine hipoteze". ("Ikikolumbinė" reiškia "iki Kolumbo") Ši hipotezė teigia, kad sifilis Europoje buvo dar iki Kolumbo, o žmonės tiesiog nesuvokė, kad ši liga egzistuoja.

Nors yra įrodymų, kuriais remiantis galima teigti, kad bet kuri iš šių idėjų yra teisinga, Kolumbijos hipotezė turi daugiau įrodymų.

Pirmieji rašytiniai šaltiniai, kuriuose kalbama apie sifilio protrūkį Europoje, yra 1494-1495 m. Protrūkis kilo Neapolyje, Italijoje, kai Prancūzija įsiveržė į Italiją (bandė ją užimti). Kadangi sifilį platino iš Italijos grįžtantys prancūzų kareiviai, iš pradžių jis buvo vadinamas "prancūzų liga".

Pirmą kartą sifilio pavadinimą 1530 m. pavartojo italų gydytojas ir poetas Girolamo Fracastoreo. Žodį "sifilis" jis pavartojo kaip lotyniškos poemos, kurioje kalbama apie ligos daromą žalą Italijoje, pavadinimą. Kitais istorijos laikotarpiais sifilis taip pat buvo vadinamas "Didžiaisiais raupais".

1905 m. du vyrai, vardu Fritzas Šaudinas (Fritz Schaudinn) ir Erichas Hofmanas (Erich Hoffmann), atrado, kad sifilį sukelia Treponema pallidum bakterijos. Po penkerių metų Paulas Ehrlichas sukūrė pirmąjį vaistą, padedantį gydyti sifilį (pavadintą salvarsanu). Po to mokslininkai pradėjo tyrinėti peniciliną. 1943 m. buvo oficialiai nuspręsta, kad penicilinas veikia sifilį.

Tai buvo didelė sėkmė gydant sifilį. Iki penicilino sifilio gydymas dažnai būdavo dar blogesnis nei pati liga. Pavyzdžiui, žmonės buvo gydomi gyvsidabriu (kuris yra nuodingas ir sukelia rimtų sveikatos sutrikimų) arba žmonės tiesiog buvo laikomi atokiau nuo visų kitų.

1932-1972 m. Jungtinių Valstijų visuomenės sveikatos tarnyba atliko sifilio tyrimą Alabamoje. Jie norėjo išsiaiškinti, kaip sifilis paūmėja, kai jis negydomas. Tyrėjai pasirinko neturtingų afroamerikiečių akcininkų grupę, tačiau niekada jiems nesakė, kad jie serga sifiliu. Net ir po 1940-ųjų, kai tyrėjai žinojo, kad penicilinas gali išgydyti šiuos žmones, jie neleido jiems gydytis ir net nesakė, kad penicilinas gali jiems padėti. Šis tyrimas, dabar vadinamas Tuskegee sifilio eksperimentu, buvo labai svarbus kuriant medicinos etiką.

Daugelis garsių istorijos žmonių galėjo sirgti sifiliu. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės mano, kad šia liga sirgo Franzas Schubertas, Arthuras Schopenhaueris, Édouardas Manet ir Adolfas Hitleris.

Pirmasis žinomas medicininis sifiliu sergančių žmonių piešinys iš Vienos (1498 m.)

Susiję puslapiai

• Lytiškai plintančios ligos
• Treponema pallidum bakterija
• Saugesnis seksas
• Tuskegee sifilio eksperimentas