Sifilis yra lytiškai plintanti infekcija, kurią sukelia Treponema pallidum bakterija. Sifilis paprastai plinta lytiniu keliu. Tačiau vaisius sifiliu gali užsikrėsti nuo motinos, kai ji yra nėščia arba gimdymo metu. Tai vadinama įgimtu sifiliu.

Skiriamos keturios sifilio stadijos: pirminė, antrinė, latentinė ir tretinė. Kiekvienoje stadijoje sifilio požymiai ir simptomai yra skirtingi.

Pirminės stadijos metu ant odos paprastai būna tik žaizdelė, vadinama "šankra". Antrinės stadijos metu paprastai atsiranda bėrimas. "Latentinės" stadijos sifilis turi mažai simptomų arba jų visai neturi. Jei sifilis pasiekia tretinę stadiją, kuri yra sunkiausia, jis sukelia daug sunkių simptomų. Tai gali būti nervų sistemos (smegenų ir nervų) bei širdies sutrikimai. Galiausiai daugelis tretiniu sifiliu sergančių žmonių miršta, jei nesulaukia medicininio gydymo.

Paprastai sifilis diagnozuojamas atlikus kraujo tyrimus. Bakterijas, sukeliančias sifilį, taip pat galima pamatyti per mikroskopą. Dauguma sifiliu sergančių žmonių gali būti gydomi ir išgydomi antibiotikais.

Iki 1999 m. sifiliu pasaulyje sirgo daugiau kaip 12 mln. žmonių. Daugiau nei 90 % šių žmonių (10,8 mln.) gyveno besivystančiose šalyse. Sifilis tapo daug mažiau paplitęs po to, kai 1940 m. tapo prieinamas penicilinas. Tuo metu penicilinas buvo naudojamas sifilio gydymui ir dažnai išgydė ligą. Tačiau nuo 2000 m. sifilis vėl tampa dažnesnis.

Sifilis gali būti labai pavojinga liga, jei ji negydoma. Negydant 8-58 proc. sifiliu sergančių žmonių miršta nuo šios ligos. Dėl sifilio taip pat nuo dviejų iki penkių kartų padidėja tikimybė užsikrėsti žmogaus imunodeficito virusu (ŽIV).

Kaip plinta sifilis

Sifilis labiausiai plinta lytinio kontakto metu tiesiogiai liečiantis su užkrėstais navikais (pvz., šankra) arba bėrimo vietomis. Infekcija gali būti perduota per vaginalinį, analinį ar oralinį seksą. Taip pat užsikrėtimas gali įvykti:

  • iš motinos vaisiui nėštumo metu arba gimdymo metu (įgimtas sifilis);
  • per užkrėstą kraują (retai per kraujo perpylimą ar užkrėstą adatos dalinimąsi);
  • per kontakto su odos arba gleivinių pažeidimais (tiesioginis kontaktas su šankra ar condylomata lata).

Sifilio stadijos ir dažniausi simptomai

Pirminė stadija

  • Inkubacinis laikotarpis paprastai 10–90 dienų (dažniausiai apie 3 savaitės).
  • Atsiranda vienas ar keli ne skausmingi, kieti opa(-os) (šankra), dažnai ant lytinių organų, bet gali būti ir burnoje ar ant lūpų; opa turi švarų dugną ir gali užgyti savaime per 3–6 savaites.
  • Regionali limfadenopatija (nenaudinga, neskausminga) gali lydėti.

Antrinė stadija

  • Pasirodo per kelias savaites–mėnesius po pirminės stadijos. Būdingas platūs bėrimai, kurie gali apimti kūną, delnus ir pėdas.
  • Gali būti karščiavimas, bendras silpnumas, sloga, plaukų slinkimas, raudonos ar baltos gleivinių dėmės (mukozinės plokštelės), kondilomata lata (drėgnos, plokščios ar iškilusios mazginės ataugos šlapimo/analinės srityje).
  • Antrinė stadija yra labai užkrečiama.

Latentinė stadija

  • Po antrinės stadijos simptomai gali praeiti, bet žmogus lieka seropozityvus kraujo tyrimuose.
  • Skiriama ankstyvoji latentinė (per pirmuosius 12 mėnesių — didesnė užkrečiamumo rizika) ir vėlyvoji latentinė (virš 1 metų — mažesnė užkrečiamumo rizika).
  • Pacientai gali būti visiškai be simptomų, tačiau vis tiek gali užkrėsti kitus, ypač jei yra ankstyvoji latentinė stadija.

Tretinė (vėlyvoji) stadija

  • Gali išsivystyti po metų ar net dešimtmečių. Apima sunkius organų pažeidimus: gumos (gummos) — granulomatiniai odos, minkštųjų audinių ar vidaus organų pažeidimai; kardiovaskulinis sifilis — aortito, aortos aneurizmos rizika; neurosifilis — centrinės nervų sistemos pažeidimai.
  • Neurosifilis gali pasireikšti įvairiai: galvos skausmas, sutrikęs regėjimas, priepuoliai, atminties problemos, koordinacijos sutrikimai (pvz., tabes dorsalis) ir psichikos sutrikimai.
  • Be gydymo šios komplikacijos gali būti invalidizuojančios ar mirtinos.

Diagnozė

Diagnozei naudojami keli metodai:

  • Tiesioginis bakterijų nustatymas: šankros ar bėrimo skystis tiriamas tamsiojo lauko mikroskopija — galima tiesiogiai pamatyti Treponema pallidum.
  • Kraujo tyrimai: paprastai atliekamos dvi grupės tyrimų: netreponeminiai (screening) — VDRL arba RPR, kurie kinta gydymo metu ir naudojami gydymo efektyvumo stebėjimui; bei treponeminiai (patvirtinamieji) — TPPA, FTA-ABS, kurie išlieka teigiami ilgiau ir patvirtina infekciją.
  • Gali pasitaikyti klaidingai neigiami tyrimai (pvz., prozone reiškinys esant labai dideliems antikūnų titrams), todėl gydytojas gali skirti papildomus tyrimus.

Gydymas

Penicilinas išlieka pirmo pasirinkimo vaistu prieš sifilį:

  • Ankstyvas sifilis (pirminis, antrinis arba ankstyvas latentinis): viena intramuskulinė injekcija benzatinio penicilino G 2,4 mln. V (vienkartinė dozė).
  • Vėlyvas latentinis arba nežinomos trukmės sifilis: trys intramuskulinės benzatinio penicilino G dozės po 2,4 mln. V, kas savaitę (iš viso 7,2 mln. V).
  • Neurosifilis: intraveninis penicilinas (pvz., penicilino G) 10–14 dienų pagal nustatytas dozes.

Jei pacientas alergiškas penicilinui, gydymo pasirinkimas priklauso nuo situacijos:

  • Nėščioms moterims su penicilino alergija rekomenduojama atlikti penicilino desensibilizaciją ir gydyti penicilinu (penicilinas vienintelis patikimas gydymas įgimto sifilio prevencijai).
  • Nėra nėštumo: alternatyvos gali būti doxyciklinas arba tetraciklino grupės vaistai (dažniausiai doxyciklinas 100 mg du kartus per parą 14 dienų ankstyvam sifiliui), tačiau jie nėra tinkami nėščiosioms ir turi kontraindikacijų.
  • Azitromicinas kartais buvo naudojamas, tačiau atsparumo problema verčia jo vengti kaip pirmo pasirinkimo.

Po gydymo svarbu stebėti serologinius titrus: non-treponeminių testų titrai turėtų sumažėti keturis kartus per 6–12 mėnesių (pavyzdžiui, nuo 1:32 iki 1:8). Gydymo metu gali pasireikšti Jarisch–Herxheimer reakcija — trumpalaikis karščiavimas, raumenų skausmai ir galvos skausmas per pirmąsias 24 valandas po gydymo; tai nėra alerginė reakcija, gydoma palaikomai.

Įgimtas sifilis

Įgimtas sifilis gali sukelti persileidimus, vaisiaus mirtį, priešlaikinį gimdymą arba naujagimio sunkias ligas. Naujametžiai požymiai gali būti snuffles (purkštis iš nosies), odos bėrimai, hepatosplenomegalija, kaulų pažeidimai; vėliau — būdingos dantų deformacijos (Hutchinson dantys), aklumas, kurtumas ir skeletiniai pokyčiai. Ankstyva diagnostika ir gydymas nėštumo metu penicilinu gali užkirsti kelią daugumai šių komplikacijų.

Prevencija ir visuomenės sveikata

  • Naudoti barjerines kontraceptines priemones (prezervatyvus) sumažina riziką, tačiau ne visi odos pažeidimai yra dengti prezervatyvu, todėl apsauga nėra 100 %.
  • Skiepijimo nėra; prevencija pagrįsta saugesnio sekso praktika, partnerių testavimu ir gydymu, rizikos grupių (įskaitant nėščiąsias) patikra.
  • Visuomenės sveikatos priemonės: ankstyva diagnostika, privalomas laboratorinis tyrimas nėštumo pradžioje ir kartais vėliau nėštumo metu didelės rizikos atvejais, partnerių informavimas ir gydymas, ligos registravimas ir atsekamumas.

Komplikacijos

Negydomas sifilis gali lemti rimtų ir dažnai negrįžtamų komplikacijų: nervų sistemos pažeidimus (neurosifilis), širdies ir kraujagyslių pažeidimus (pvz., aortos aneurizma), granulomatinius audinių pažeidimus (gumos), taip pat psichikos ir neurologinius sutrikimus. Infekcija didina riziką įgyti ar perduoti ŽIV.

Epidemiologija ir istorija (santrauka)

Sifilis buvo dažna liga iki XX a. vidurio; po to, kai tapo plačiai prieinamas penicilinas, ligos paplitimas smarkiai sumažėjo. Tačiau paskutinėmis dešimtmečių tendencijomis daugelyje šalių (ypač tam tikrose rizikos grupėse) stebimas atgimimas. Ankstesnėse ataskaitose nurodyta, kad iki 1999 m. pasaulyje buvo daugiau nei 12 mln. sergančiųjų, ir didžioji dalis jų gyveno besivystančiose šalyse.

Ką daryti, jei įtariate, kad galite sirgti sifiliu

  • Kreipkitės į gydytoją arba vietinę sveikatos įstaigą — būtina atlikti tinkamus tyrimus.
  • Nevykdykite lytinių santykių iki tol, kol gydymas bus pradėtas ir (jei reikia) užbaigtas.
  • Praneškite pastarųjų partnerių(-ių) apie galimą užsikrėtimą, kad jie galėtų pasitikrinti ir, esant reikalui, gydytis.

Jei turite simptomų ar rizikos veiksnių, kreipkitės į gydytoją, kad būtų atlikta tinkama diagnostika ir pradėtas gydymas. Ankstyva diagnostika ir gydymas žymiai sumažina komplikacijų riziką ir užkerta kelią ligos plitimui.