Penicilinas — antibiotikas: atradimas, veikimas, vartojimas ir alergijos

Penicilinas — nuo Flemingo atradimo iki šiuolaikinio vartojimo: veikimo principas, indikacijos, atsparumas ir alergijos požymiai. Greita, aiški ir verta žinoti informacija.

Penicilinas yra vienas pirmųjų ir iki šiol plačiai žinomų antibiotikų, skirtas gydyti įvairioms bakterinėms infekcijoms. Jis buvo ypač efektyvus prieš tam tikrus stafilokokus ir streptokokus, tačiau per ilgą laiką kai kurios bakterijų padermės įgijo atsparumą. Kad antibiotikas išliktų veiksmingas, chemikai keičia jo cheminę struktūrą ir kuria naujas atmainas bei derinius su kitais junginiais.

Atradimas ir trumpa istorija

Peniciliną 1928 m. atrado škotų mokslininkas seras Alexanderis Flemingas, kai pastebėjo, jog tam tikras pelėsis slopina bakterijų augimą Petri lėkštelėje. Iš pelėsio natūraliai peniciliną gaminančios rūšys priklauso Penicillium genčiai. Masinė gamyba prasidėjo tik apie 1940 m., o didelį vaidmenį vystant gamybos metodus turėjo australas Howardas Walteris Florey kartu su Ernstu Borisu Chainu. 1945 m. Flemingui, Florey ir Chainui buvo paskirta Nobelio medicinos premija.

Kaip penicilinas veikia

Penicilinas priklauso beta‑laktamų grupei ir naikina bakterijas slopindamas jų ląstelių sienelės susidarymą. Konkretūs baltymai bakterijų sienelėje, vadinami penicilinui prisijungiančiais baltymais (PBP), dalyvauja sienelės sintezėje; penicilinas bloke šį procesą, todėl bakterijos negali išlaikyti vientisos sienelės ir žūsta. Šis mechanizmas veikia geriausiai augančias ir besidauginančias bakterijas.

Panaudojimas ir penicilino rūšys

Penicilinas naudojamas gydyti daugelį bakterinių infekcijų, pavyzdžiui:

• Sifilis;
• Tonzilitas;
• Meningitas (kai sukėlėjas jautrus penicilinui);
• Pneumonija;
• kai kurios odos, minkštųjų audinių ir kitų infekcijų rūšys.

Iš penicilino gaminių galima paminėti natūralų peniciliną G, atsparias rūšis modifikuotus preparatus, prokaininį peniciliną, benzatinį (benzatinį) peniciliną ir peniciliną V. Kai kurie penicilinai skiriami geriamai (tabletės), kiti — raumenų ar į veną (IM, IV).

Atsparumas bakterijų

Per ilgą vartojimo laikotarpį dalis bakterijų išsivystė taip, kad neutralizuoja penicilino poveikį. Vienas dažniausių mechanizmų – bakterijų gaminamos beta‑laktamazės, fermentai, kurie suardo beta‑laktamų žiedą ir taip inaktyvuoja antibiotiką. Tam priešinamasi:

• keisdami penicilino struktūrą (sukuriant platesnį veikimo spektrą arba atsparumą beta‑laktamazėms);
• derindami penicilinus su beta‑laktamazes slopinančiais junginiais (pvz., clavulanine rūgštimi);
• stebint atsparumo tendencijas ir taikant atsakingą antibiotikų vartojimą.

Vartojimas, dozavimas ir forma

Dozė ir vartojimo būdas priklauso nuo infekcijos tipo, sunkumo, paciento amžiaus ir bendros sveikatos būklės. Penicilinus galima skirti:

• geriamųjų tablečių ar kapsulių pavidalu (pvz., penicilinas V, amoksicilinas);
• į raumenis (prokaininis, benzatinis penicilinas);
• į veną sunkioms infekcijoms gydyti (penicilinas G IV).

Visada svarbu laikytis gydytojo nurodymų ir baigti visą paskirtą antibiotikų kursą — nutraukus gydymą per anksti, infekcija gali užsilaikyti arba išryškėti atsparios padermės.

Alergija penicilinui ir šalutiniai reiškiniai

Kai kurie žmonės yra alergiški penicilinui. Alergija gali pasireikšti įvairiai, įskaitant:

• Simptomai: pykinimas, viduriavimas, pilvo skausmas ar bendras negalavimas;
• odos išbėrimas, niežulys;
• retai — sunkesnės reakcijos: karščiavimas (temperatūra), stiprus vėmimas (vėmimas) arba sunkus odos uždegimas;
• sunkiausia, bet pavojingiausia forma — anafilaksija: kvėpavimo sunkumai, kraujospūdžio sumažėjimas, galbūt gyvybei pavojingos būklės.

Kadangi penicilinas yra labai dažnai vartojamas antibiotikas, jis yra viena iš dažniausių vaistų sukeliamos anafilaksijos priežasčių. Jei įtariate alergiją, svarbu tai nurodyti gydytojui; ligoninėse dažnai atliekami alergijos testai arba, kai būtina skirti peniciliną pacientui su registruota alergija, taikoma desensibilizacija prižiūrint specialistams.

Reikėtų paminėti ir galimą kryžminę alergiją su kitais beta‑laktamų grupės antibiotikais (pvz., cefalosporinais) — ji yra įmanoma, todėl sprendimą skirti alternatyvų vaistą priima gydytojas, įvertinęs alergijos istoriją.

Šalutinių poveikių valdymas ir saugumas

Be alerginių reakcijų, penicilinas gali sukelti kitų nepageidaujamų reiškinių, pvz., virškinimo trakto sutrikimų (pykinimas, viduriavimas), mielių ar grybelių peraugimą po ilgalaikio vartojimo. Sunkius ar netipinius simptomus reikia aptarti su gydytoju. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu dauguma penicilinų laikomi palankiais ir gali būti skiriami, jei nauda viršija riziką — visada svarbu pasitarti su gydytoju.

Atsakingas vartojimas

Penicilinas, kaip ir kiti antibiotikai, veikia tik bakterijas, todėl jis netinka virusinėms ligoms (pvz., daugeliui peršalimo ir gripo atvejų). Antibiotikų per didelis arba netinkamas vartojimas didina atsparumo riziką. Todėl:

• vartokite peniciliną tik pagal gydytojo nurodymus;
• nepradėkite ir nebaigę gydymo nekoreguokite dozių savarankiškai;
• informuokite sveikatos priežiūros specialistą apie ankstesnes alergijas ar nepageidaujamas reakcijas.

Trumpai apibendrinant: penicilinas yra svarbus ir istorinis antibiotikas, turintis aiškų veikimo mechanizmą ir platų klinikinį taikymą, tačiau jo vartojimą riboja bakterijų atsparumas ir galimos alerginės reakcijos. Atsakingas vartojimas ir gydytojų priežiūra padeda išlaikyti jo veiksmingumą ir saugumą.

Klausimai ir atsakymai

Klausimas: Kas yra penicilinas?

K: Kada buvo atrastas penicilinas?

K: Kaip Flemingas atrado peniciliną?

Klausimas: Kas sukūrė penicilino pelėsį kaip vaistą?

K: Kokioms ligoms gydyti gali būti naudojamas penicilinas?

K: Kada jis pirmą kartą pradėtas plačiai naudoti?

K: Kokie yra kai kurie alerginės reakcijos į peniciliną simptomai?

Paieška pagal raidę