Hectoro Berliozo 'Symphonie fantastique' – Fantazijos simfonija (aprašymas)
Fantastinė simfonija - prancūzų kompozitoriaus Hectoro Berliozo simfonija, dažniausiai žinoma pagal antraštę Symphonie Fantastique. Oficialus kūrinio pavadinimas yra Episode de la Vie d'un Artiste („Menininko gyvenimo epizodas“), tačiau kūrinys visada minima kaip Symphonie Fantastique, ką dažniausiai verčiame kaip Fantazijos simfonija. Tokiu pavadinimu pabrėžiama, kad muzika pasakoja konkrečią išgalvotą istoriją; prancūziškas žodis fantastique čia reiškia „fantazinis/vaizduotės“ pobūdį, o ne šiuolaikinę angliško žodžio fantastic reikšmę.
Simfonija trunka apie 45 minutes ir susideda iš 5 veiksmų. Berliozas pats parašė trumpą programą (istoriją), kurią muzika perteikia — panašiai kaip Beethovenas savo Šeštojoje simfonijoje nurodė gamtos vaizdus. Berliozo programinė simfonija pasakoja apie jauno menininko meilės aistrą, beprotybę, vizijas ir pagaliau dramatišką ir groteskišką pabaigą. Jauno menininko „persona“ muzikoje vaizduojama viena pagrindine melodija, kuri nuolat grįžta — tai vadinamoji idée fixe. Šis terminas reiškia „fiksuotą idėją“ arba leitmotyvą — tą pačią idėją/melodiją, kuriais kompozitorius susieja konkretų veikėją ar jausmą; panašų reiškinį vėliau apibrėžė ir Wagneris kaip leitmotyvą.
Veiksmai (dalys) ir trumpas turinys
- Rêveries — Passions (Svajonės — Aistros): susipažįstame su menininku ir jo idėja fixe — meilės melodija, kuri iškelia jausmus ir nerimą.
- Un bal (Šokiai): menininkas lanko balių, kur meilės idėja pasirodo amid virtinėms šokių ir džiaugsmo scenų.
- Scène aux champs (Aikštelė laukuose): rami, atoki atmosfera; menininkas ilgesingai laukia ir girdi tolimus gamtos garsus (čia Berliozas panaudoja jautrų orkestracijos spalvą).
- Marche au supplice (Eisena į skaldymą): dramatiška maršo scena, kurios pabaigoje — menininko naktinis sapnas ir mirties nuojauta; melodija idėja fixe pasirodo kaip trumpas prisiminimas prieš kulminaciją.
- Songe d'une nuit du sabbat (Rojus/Šėtoniškas šėlsmas — Vaiduoklių šėlsmas): groteskiška, siaubo kupina vizija, kurioje menininko meilės melodija transformuojasi ir susilieja su demoninėmis šviesomis; čia skamba ir garsus „Dies irae“ motyvas, suteikiantis parodijinį, ritualinį jausmą.
Orkestracija ir muzikinės naujovės
Berliozas panaudojo neįprastai didelį ir spalvingą orkestrą, drąsiai žaisdamas timbru ir kontrastu. Jis plačiai eksperimentavo su tembro variacijomis, skirtingų instrumentų deriniais ir dinamikos efektais, kad sukurtų aiškius pasakojimo „vaizdus“. Dėl šių sprendimų simfonija laikoma vienu pirmųjų programinės muzikos šedevru ir svarbiu romantinės orkestracijos pavyzdžiu.
Idée fixe ir teminė transformacija
Idée fixe pasirodo visų veiksmų metu ir kiekvieną kartą keičiasi — ji gali būti romantiška, juokinga, siaubinga ar iškraipyta, priklausomai nuo veikalo konteksto. Toks temų „transformavimo“ būdas tapo galingu naratyviniu įrankiu vėlesniems kompozitoriams ir prisidėjo prie leitmotyvo sąvokos vystymosi.
Inspyracija ir premjera
Kūrinio didelę dalį įkvėpė Berliozo neatsakyta aistra aktorei Harriet Smithson — jis buvo stipriai paveiktas jos vaidybos dramose ir parašė simfoniją kaip tam tikrą autobiografinę, bet išgalvotą istoriją. Pirmasis atlikimas Paryžiaus konservatorijoje įvyko 1830 m. gruodį; publikos reakcija buvo įvairi — nuo susižavėjimo iki pasipiktinimo dėl didelio emocinio ir sonoro drąsumo. Nuo 1831 iki 1845 m. Berliozas atliko kelis pataisymus ir išleido įvairias partijos redakcijas.
Reikšmė ir įtaka
Symphonie Fantastique turi reikšmingą vietą muzikos istorijoje: ji ne tik parodė, ką gali pasakyti orkestrinė muzika be žodžių, bet ir paskatino programinės muzikos plėtrą romantizmo epochoje. Kūrinys paveikė vėlesnius kompozitorius (pvz., Lisztą, Wagnerį, Tchaikovskį) ir padėjo formuotis moderniajai orkestracijai bei filmų muzikos tradicijai, kur leitmotyvai naudojami tam, kad susietų veikėjus ir idėjas su konkrečiais teminiais motyvais.
Ko klausantis atkreipti dėmesį
- Kaip ir kada pasirodo idée fixe, ir kaip ji transformuojasi per veiksmus.
- Orkestracijos spalvų kontrastai — pvz., ramių, lyrinių partijų ir milžiniškų, šiurpių finalų skirtumai.
- Dėl programinės prigimties — bandykite klausytis su tekstu (Berliozo programa) arba be jo, kad pajaustumėte, kaip muzika pati atskleidžia istoriją.
Toks kūrinys lieka prieinamas tiek muzikos mylėtojams, tiek besidomintiems muzikos istorija: jis yra ne tik techninis ir orchestracinis vingrybių pavyzdys, bet ir stiprus pasakojimas apie aistrą, iliuzijas ir beprotybę.
Naudojamos priemonės
Simfoniją groja orkestras, kurį sudaro 2 fleitos (2-oji dubliuoja piccolo), 2 obojai (2-oji dubliuoja cor anglais), 2 klarnetai (1-oji dubliuoja Es klarnetą), 4 fagotai, 4 valtornos, 2 trimitai, 2 kornetai, 3 trombonai, 2 ofikleidai (iš pradžių vienas ofikleidas ir vienas serpentinas), 2 poros timpanų, mušamieji, cimbolai, bosinis būgnas, varpeliai C ir G, 2 arfos ir styginiai.
Istorija
Simfonija yra programos muzikos pavyzdys, nes joje aprašoma ne tik muzika, bet ir kiti dalykai. Šiuo atveju ji aprašo istoriją. Tai ir parašė kompozitorius:
Pirmoji dalis: Jaunas menininkas buvo labai įsimylėjęs merginą, kuri jo nemylėjo. Jis taip beviltiškai liūdėjo, kad bandė apsinuodyti opiumu. Neišgėrė tiek, kad jį nužudytų. Jis tik užmigo giliu miegu. Miegodamas jis įsivaizdavo įvairiausius dalykus. Jo mylimoji atėjo pas jį sapne. Ji virsta muzikine tema (idée fixe), kurios jis tiesiog negali pamiršti. Jis įsivaizduoja jos meilę ir savo švelnius jausmus jai.
Antroji dalis: Jis sutinka ją baliuje. Visi šoka. Jis randa savo mylimąją minioje.
Trečioji dalis: Jis girdi du piemenis, kurie šaukia vienas kitą savo pypkėmis. Medžiai švelniai siūbuoja vėjyje. Jaunasis menininkas pradeda jaustis laimingesnis. Tada jis vėl pamato savo mylimąją. Jis pradeda nerimauti, kad ji gali jo nebenorėti. Vėl pasigirsta piemenų muzika, bet groja tik vienas iš piemenų. Saulė leidžiasi. Tolumoje pasigirsta perkūnija.
Ketvirtoji dalis: Jis sapnuoja, kad iš pykčio nužudė savo mylimąją. Dabar jis vedamas prie ešafoto, kur jam bus nukirsta galva. Kai jis išvedamas, skamba maršas. Akimirką jis vėl galvoja apie savo mylimąją, tada nukrenta kirvis ir jam įvykdoma mirties bausmė.
Penktoji dalis: Menininkas dalyvauja raganų sabate. Aplink daug vaiduoklių ir pabaisų, atėjusių pažiūrėti, kaip jį laidoja. Girdisi jo mylimoji, tačiau jos melodija dabar skamba siaubingai. Ji atėjo į šabą. Ji prisijungia prie raganų ir jos šoka skambant laidotuvių muzikai.
Pirmoji dalis: Rêveries - Passions (Svajonės - aistros)
Pirmoji dalis turi lėtą įžangą. Smuikuose girdima melodija jau beveik primena idée fixe. Idée fixe visu savo pavidalu pasigirsta, kai muzika pereina į greitąją dalį. Ją atlieka smuikai ir solo fleita. Ritmas, kurį po juo groja žemesnieji styginiai instrumentai, yra labai sujaudintas. Dalies forma nelabai panaši į tradicinę sonatos formą. Berliozą labiau domino idée fixe, kuri visą laiką persekioja jauną atlikėją.
Antroji dalis: Un bal (Kamuolys)
Baliui (t. y. vakarėliui su šokiais) muzikoje atstovauja temperamentingas valsas. Dėl dviejų arfų jis skamba labai grakščiai. Du kartus valsą pertraukia idée fixe.
Trečioji dalis: Scène aux champs ("Scena kaime")
Du vienas kitam grojančius piemenis vaizduoja orkestre esantis cor anglais ir obojus, kuris groja už scenos, kad skambėtų toli. Paskui skamba pagrindinė švelni kaimo tema, atliekama solo fleitos ir smuikų. Idée fixe sugrįžta dalies viduryje. Dalies pabaigoje skamba tolimas griaustinis, kurį groja keturi timpanai.
Ketvirtoji dalis: Marche au supplice ("Maršas prie ešafoto")
Dalis prasideda timpanų dundėjimu ir valtornomis, kurios pradeda maršo temą. Po to violončelės ir kontrabosai pradeda visą maršo formą, kurią netrukus perima smuikai. Prieš pat egzekuciją trumpai pakartojama idée fixe solo klarnetu, tada nukrenta kirvis (skambus akordas) ir jo galva įkrenta į krepšį (viena skambanti nata, perduodama iš smuikų, per altus, violončeles ir vėliau kontrabosus).
Penktoji dalis: Songe d'une nuit de sabbat ("Raganų šabo sapnas")
Idée fixe dabar tapo "vulgaria šokių melodija", ji grojama Es klarnetu. Yra daug efektų, tarp jų - styginių instrumentų grojamas vaiduokliškas col legno, pučiamaisiais instrumentais grojamas raganų katilo burbuliavimas. Šokiui pasiekus kulminaciją girdime Dies Irae (Paskutiniojo teismo dienos) melodiją kartu su Ronde du Sabbat (Šabo ratas), kuri yra laukinė fuga.
Harieta Smithson
1827 m. Berliozas nuėjo į Šekspyro pjesės "Hamletas" spektaklį. Ją anglų kalba vaidino teatro grupė iš Anglijos. Berliozas įsimylėjo airių aktorę Harietą Smithson, kuri vaidino Ofeliją. Iš tikrųjų jis su ja nesusitiko, tik matė ją vaidinančią scenoje, bet siuntė jai daug meilės laiškų, tačiau ji išvyko iš Paryžiaus taip ir nesusitikusi. Tada jis parašė Fantastinę simfoniją. Šią simfoniją jis parašė norėdamas aprašyti savo meilę jai ir savo nelaimę dėl to, kad ji juo nesidomėjo. Kai Harieta išgirdo simfoniją praėjus dvejiems metams po jos pirmojo atlikimo, suprato, kad tai simfonija apie ją. Galiausiai ji sutiko Berliozą ir 1833 m. spalio 3 d. jiedu susituokė. Kelerius metus santuoka buvo laiminga, nors jie nekalbėjo vienas kito kalba. Tačiau po devynerių metų jie išsiskyrė.
Klausimai ir atsakymai
K: Koks yra oficialus Fantastinės simfonijos pavadinimas?
A: Oficialus "Fantastinės simfonijos" pavadinimas yra "Menininko gyvenimo epizodas" (Episode de la Vie d'un Artiste).
K: Ką reiškia "Fantazijos simfonija"?
A: Fantazijos simfonija reiškia istoriją, kurią aprašo muzika.
K: Kiek laiko trunka simfonija?
A: Simfonija trunka apie 45 minutes.
K: Kiek dalių ji turi?
A: Simfoniją sudaro 5 dalys.
K: Ką pats Berliozas užrašė savo kūriniui?
A: Berliozas užrašė istoriją, kurią aprašo muzika, kaip tai padarė Beethovenas su savo Šeštąja simfonija.
K: Kas yra idée fixe muzikos požiūriu?
A: Idée fixe - tai melodija, kuri visuomet naudojama konkrečiam asmeniui ar daiktui muzikos kūrinyje apibūdinti ir kurią Wagneris būtų pavadinęs leitmotyvu.
K: Kada pirmą kartą buvo atlikta "Fantastinė simfonija"?
A:Pirmą kartą "Fantastinė simfonija" buvo atlikta Paryžiaus konservatorijoje 1830 m. gruodžio mėn.
