Fantastinė simfonija (Berliozas)

Naudojamos priemonės

Simfoniją groja orkestras, kurį sudaro 2 fleitos (2-oji dubliuoja piccolo), 2 obojai (2-oji dubliuoja cor anglais), 2 klarnetai (1-oji dubliuoja Es klarnetą), 4 fagotai, 4 valtornos, 2 trimitai, 2 kornetai, 3 trombonai, 2 ofikleidai (iš pradžių vienas ofikleidas ir vienas serpentinas), 2 poros timpanų, mušamieji, cimbolai, bosinis būgnas, varpeliai C ir G, 2 arfos ir styginiai.

Istorija

Simfonija yra programos muzikos pavyzdys, nes joje aprašoma ne tik muzika, bet ir kiti dalykai. Šiuo atveju ji aprašo istoriją. Tai ir parašė kompozitorius:

Pirmoji dalis: Jaunas menininkas buvo labai įsimylėjęs merginą, kuri jo nemylėjo. Jis taip beviltiškai liūdėjo, kad bandė apsinuodyti opiumu. Neišgėrė tiek, kad jį nužudytų. Jis tik užmigo giliu miegu. Miegodamas jis įsivaizdavo įvairiausius dalykus. Jo mylimoji atėjo pas jį sapne. Ji virsta muzikine tema (idée fixe), kurios jis tiesiog negali pamiršti. Jis įsivaizduoja jos meilę ir savo švelnius jausmus jai.

Antroji dalis: Jis sutinka ją baliuje. Visi šoka. Jis randa savo mylimąją minioje.

Trečioji dalis: Jis girdi du piemenis, kurie šaukia vienas kitą savo pypkėmis. Medžiai švelniai siūbuoja vėjyje. Jaunasis menininkas pradeda jaustis laimingesnis. Tada jis vėl pamato savo mylimąją. Jis pradeda nerimauti, kad ji gali jo nebenorėti. Vėl pasigirsta piemenų muzika, bet groja tik vienas iš piemenų. Saulė leidžiasi. Tolumoje pasigirsta perkūnija.

Ketvirtoji dalis: Jis sapnuoja, kad iš pykčio nužudė savo mylimąją. Dabar jis vedamas prie ešafoto, kur jam bus nukirsta galva. Kai jis išvedamas, skamba maršas. Akimirką jis vėl galvoja apie savo mylimąją, tada nukrenta kirvis ir jam įvykdoma mirties bausmė.

Penktoji dalis: Menininkas dalyvauja raganų sabate. Aplink daug vaiduoklių ir pabaisų, atėjusių pažiūrėti, kaip jį laidoja. Girdisi jo mylimoji, tačiau jos melodija dabar skamba siaubingai. Ji atėjo į šabą. Ji prisijungia prie raganų ir jos šoka skambant laidotuvių muzikai.

Pirmoji dalis: Rêveries - Passions (Svajonės - aistros)

Pirmoji dalis turi lėtą įžangą. Smuikuose girdima melodija jau beveik primena idée fixe. Idée fixe visu savo pavidalu pasigirsta, kai muzika pereina į greitąją dalį. Ją atlieka smuikai ir solo fleita. Ritmas, kurį po juo groja žemesnieji styginiai instrumentai, yra labai sujaudintas. Dalies forma nelabai panaši į tradicinę sonatos formą. Berliozą labiau domino idée fixe, kuri visą laiką persekioja jauną atlikėją.

Antroji dalis: Un bal (Kamuolys)

Baliui (t. y. vakarėliui su šokiais) muzikoje atstovauja temperamentingas valsas. Dėl dviejų arfų jis skamba labai grakščiai. Du kartus valsą pertraukia idée fixe.

Trečioji dalis: Scène aux champs ("Scena kaime")

Du vienas kitam grojančius piemenis vaizduoja orkestre esantis cor anglais ir obojus, kuris groja už scenos, kad skambėtų toli. Paskui skamba pagrindinė švelni kaimo tema, atliekama solo fleitos ir smuikų. Idée fixe sugrįžta dalies viduryje. Dalies pabaigoje skamba tolimas griaustinis, kurį groja keturi timpanai.

Ketvirtoji dalis: Marche au supplice ("Maršas prie ešafoto")

Dalis prasideda timpanų dundėjimu ir valtornomis, kurios pradeda maršo temą. Po to violončelės ir kontrabosai pradeda visą maršo formą, kurią netrukus perima smuikai. Prieš pat egzekuciją trumpai pakartojama idée fixe solo klarnetu, tada nukrenta kirvis (skambus akordas) ir jo galva įkrenta į krepšį (viena skambanti nata, perduodama iš smuikų, per altus, violončeles ir vėliau kontrabosus).

Penktoji dalis: Songe d'une nuit de sabbat ("Raganų šabo sapnas")

Idée fixe dabar tapo "vulgaria šokių melodija", ji grojama Es klarnetu. Yra daug efektų, tarp jų - styginių instrumentų grojamas vaiduokliškas col legno, pučiamaisiais instrumentais grojamas raganų katilo burbuliavimas. Šokiui pasiekus kulminaciją girdime Dies Irae (Paskutiniojo teismo dienos) melodiją kartu su Ronde du Sabbat (Šabo ratas), kuri yra laukinė fuga.

Harieta Smithson

1827 m. Berliozas nuėjo į Šekspyro pjesės "Hamletas" spektaklį. Ją anglų kalba vaidino teatro grupė iš Anglijos. Berliozas įsimylėjo airių aktorę Harietą Smithson, kuri vaidino Ofeliją. Iš tikrųjų jis su ja nesusitiko, tik matė ją vaidinančią scenoje, bet siuntė jai daug meilės laiškų, tačiau ji išvyko iš Paryžiaus taip ir nesusitikusi. Tada jis parašė Fantastinę simfoniją. Šią simfoniją jis parašė norėdamas aprašyti savo meilę jai ir savo nelaimę dėl to, kad ji juo nesidomėjo. Kai Harieta išgirdo simfoniją praėjus dvejiems metams po jos pirmojo atlikimo, suprato, kad tai simfonija apie ją. Galiausiai ji sutiko Berliozą ir 1833 m. spalio 3 d. jiedu susituokė. Kelerius metus santuoka buvo laiminga, nors jie nekalbėjo vienas kito kalba. Tačiau po devynerių metų jie išsiskyrė.