Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (Ernst Theodor Amadeus Hoffmann, gimė 1776 m. sausio 24 d. Karaliaučiuje, mirė 1822 m. birželio 25 d. Berlyne) - vokiečių rašytojas, kompozitorius, muzikos kritikas, tapytojas, karikatūristas ir teisininkas. Jam taip patiko Volfgango Amadėjaus Mocarto muzika, kad jis pakeitė savo trečiąjį vardą iš Wilhelmo į Amadeus. Jis visada žinomas kaip E. T. A. Hoffmannas. Jis buvo daugybės talentų žmogus, tačiau didžiausią reikšmę turi kaip romantizmo rašytojas. Jis rašė fantastinius ir siaubo apsakymus, kurie turėjo labai didelę įtaką XIX a. vokiečių literatūrai. Jo pasakojimai turėjo daug įtakos ir muzikai. Jis yra garsiosios Žako Offenbacho operos "Hofmano pasakos" herojus. Jo fantazijos panaudotos ir kituose muzikos kūriniuose, pavyzdžiui, Delibeso balete "Kopelija", Busoni ir Hindemitho operose.

Gyvenimas ir karjera

Hoffmannas gimė Karaliaučiuje ir pradėjo studijuoti teisę; vėliau dirbo teisinius administracinius darbus Prūsijos tarnyboje. Jo profesinė veikla — teismo pareigos ir administraciniai įgaliojimai — dažnai derėjo su kūrybine veikla: rašymu, muzika ir piešimu. Kelionės bei darbas įvairiuose miestuose (tarp jų ir Varšuvoje bei Berlyne) formavo jo pasaulėžiūrą ir kūrybines idėjas. Jis taip pat aktyviai dalyvavo muzikinėje gyvenime kaip kritikas ir kompozitorius, o jo kūryboje muzika dažnai yra pagrindinis siužeto elementas.

Literatūrinė kūryba ir temos

Hoffmanno prozoje dera fantazija, gotikos elementai, psichologinis gylis ir satyra. Dažnos temos — iliuzijos ir tikrovės susidūrimas, dvigubos tapatybės (doppelgänger), automatai ir mechaniniai padariniai, mąstytojo ar menininko genialumas ir beprotystė, taip pat kritika biurokratijai ir šiuolaikinėms socialinėms normoms. Jo pasakojimai daugeliu atvejų turi rėminę struktūrą (įtraukti pasakotojų ratą arba dokumentų fragmentus), todėl skaitytojas nuolat abejoja, kas yra „tikra“.

Žymiausi kūriniai (pavyzdžiai):

  • Der Sandmann (liet. „Smėlio žmogus“) — trumpa, siaubo tematikos novelė, išryškinanti vaikystės baimę, regėjimo ir pamatymo vaidmenį bei psichologinį artumo praradimą.
  • Die Elixiere des Teufels (liet. „Velnio eliksyrai“) — romanas, kuriame susipina mistika, religija ir nusikalstamumo motyvai.
  • Die Lebensansichten des Katers Murr (liet. „Katino Murr gyvenimo ir nuostatų apžvalga“) — satyrinis, eksperimentinis romanas, kuriame persipina katino memuarai ir žmogaus gyvenimo fragmentai.
  • Nussknacker und Mausekönig (liet. „Spragtukas ir pelėnų karalius“) — pasaka, tapusi pagrindu Piotro Čaikovskio baletui „Spragtukas“.
  • Rinktinė apsakymų kolekcija Die Serapionsbrüder (liet. „Serapionų broliai“) — vieta, kurioje Hoffmanno stilistinė įvairovė ir pasakojimo menas pasireiškia pilna jėga.

Stilius ir inovacijos

Hoffmannas buvo vienas iš tų rašytojų, kurie ribas tarp prozos ir muzikos, tarp svajonės ir realybės jautriai graužiė — jo tekstai dažnai primena muzikinę kompoziciją: temų kartojimai, variacijos, kontrastai ir leitmotyvai. Jis taip pat naudojo ironiją ir groteską, kritikuodamas laikmečio dvasinius bei socialinius trūkumus. Jo pasakojimų fantastika nėra vien tik pabėgimas nuo realybės, bet priemonė analizuoti žmogaus prigimtį ir visuomenės struktūras.

Įtaka ir palikimas

Hoffmanno įtaka XIX a. literatūrai ir muzikai yra didelė. Jis padarė įtaką tokiems rašytojams kaip Edgaru Allan Poe (kuris vertino Hoffmanno psichologinį siaubą), taip pat vokiečių romantikams. Muzikoje jo kūryba įkvėpė kompozitorius kurti scenines adaptacijas, o jo personažai ir siužetai pateko į operas ir baletus: garsiausia adaptacija — Hofmano pasakos (Offenbach), taip pat Delibeso „Kopelija“, Čaikovskio „Spragtukas“ (pagal „Nussknacker“), Busoni ir Hindemitho operos bei kiti kūriniai.

Hoffmanno įtaka išliko ir modernioje kultūroje: jo temomis ir motyvais remtasi kine, teatre, muzikoje ir literatūroje, o terminas „hoffmaniškas“ kartais vartojamas apibūdinti pasakojimus, kuriuose tikrovė persipina su fantazija ir siaubu.

Baigiamieji žodžiai

E. T. A. Hoffmannas yra tipinis romantizmo figūros pavyzdys — polifunkcinis menininkas, kurio kūryba jungia muziką, vaizdinį meną ir literatūrą. Jo pasakojimai, kupini vaizduotės ir dviprasmybių, išliko įtakingi ir šiandien; jie ne tik teikia estetinį pasitenkinimą, bet ir verčia klausti apie ribas tarp realybės ir fantazijos, proto ir beprotybės.