Kopelija (Coppélia) — komiškas baletas: siužetas, istorija, kompozitorius
Kopelija — komiškas baletas: siužetas, kilmė pagal E.T.A. Hoffmanną, Léo Delibeso muzika, choreografija ir premjera — išsami istorija, vaidmenys ir ikoninės scenos.
Coppélia ou La fille aux yeux d'email (liet. Kopelija arba Mergaitė su emalio akimis) yra bene žinomiausias ir dažniausiai rodomas komiškas baletas pasaulyje. Arthuras Saint-Léonas ir Charlesas Nuitteris šį baletą sukūrė pagal 1816 m. E. T. A. Hoffmanno pasaką "Smėlio žmogus" (angl. Der Sandmann). Muziką parašė Léo Delibesas. Saint-Léonas sukūrė baleto choreografiją.
Baleto veiksmas vyksta seniai seniai Lenkijos kaime. Sanžilda ir Francas yra įsimylėjėliai. Sanžilda mano, kad Francas įsimylėjęs Kopeliją, keistą mergaitę, gyvenančią lėlininko daktaro Kopelijaus namuose. Sanžilda sužino, kad Kopelija yra lėlė. Daktaras Kopelijus bando atgaivinti lėlę naudodamas Franco gyvybinę jėgą. Sanžilda išgelbsti savo mylimojo gyvybę, ir jiedu ilgai ir laimingai gyvena.
"Kopelija" buvo repetuojama trejus metus. Joje buvo daug problemų. Viena iš jų - rasti tinkamą šokėją, kuri galėtų įkūnyti Gulbėsildą. Galiausiai buvo pasirinkta šešiolikmetė Giuseppina Bozzacchi. Frantzą vaidino Eugenija Fiocre. Pirmą kartą baletas parodytas 1870 m. gegužės 25 d. Théâtre Impérial de l´Opéra Paryžiuje. Kopelija sulaukė didelės sėkmės. Jis buvo rodomas visame pasaulyje.
Siužeto detalizacija (trijų veiksmų struktūra)
Veiksmas I. Scena prasideda kaimo aikštėje, kur vyksta kasdienis gyvenimas ir jaunimo žaidimai. Susipažįstame su pagrindiniais veikėjais: Sanžilda (Swanhilda), Franču (Frantz), daktaru Kopelijumi (Dr. Coppélius) ir kaimo gyventojais. Sanžilda pavaldi pavydo – ji įtaria Franzą esant susižavėjusiam paslaptingąja Kopelija. Veiksmas užbaigiamas bendru kaimo šokiu ir šventine nuotaika.
Veiksmas II. Veiksmas persikelia į daktaro Kopelijaus namus ir dirbtuves, kur stovi gyvybingai atrodančios lėlės. Čia vyrauja pantomima, komiškas konfliktas ir iliuzijų momentai: Kopelijus bando prikelti lėlę, o Sanžilda, apsimetusi Kopelija, imasi gudrybių, kad atskleistų apgaulę. Ši dalis leidžia išryškinti aktorių vaidybinius gebėjimus ir komišką šokio elementą.
Veiksmas III. Grįžtama į kaimo šventę: konfliktas išsprendžiamas, poros susitaiko, vyksta vestuvių šventė su įvairiais divertismentais ir liaudiškais šokiais. Pabaigoje triumfuoja meilė ir bendruomeninė džiaugsmo nuotaika.
Muzika ir kompozitoriaus reikšmė
Léo Delibes sukūrė muziką, kuri pasižymi lengvumu, melodiniu gausumu ir spalvinga orkestracija. Jo partituroje dominuoja įvairūs charakteriniai šokiai — valsai, mazūros, polkos ir kiti kaimiški divertismentai — kurie padeda sukurti gyvą, komišką ir miestelio atmosferą. Delibes mėgsta temų variacijas, ryškias melodijas ir smulkų orkestro kolorito panaudojimą, todėl jo muzika tapo pavyzdžiu ir įkvėpimu vėlesniems baleto kompozitoriams.
Delibes savo darbu prisidėjo prie baleto muzikos modernizavimo: jo partitura turi operos melodikos lygmens muzikalumą, bet išlaiko lengvą, teatrališką charakterį, tinkantį komiškiems ir ekspresyviems vaidmenims. Dėl to Kopelija dažnai minima kaip vienas iš pirmųjų baletų, kuriuose muzika yra svarus naratyvo partneris, o ne tik fonas šokiams.
Pagrindiniai vaidmenys ir vaidybos ypatumai
- Sanžilda (Swanhilda) – vaidmuo reikalauja stiprios aktorinės komedijos, pantomimos ir techninių šokio įgūdžių; dažnai būna centrinė baleto charakterio figūra.
- Francas (Frantz) – jaunikio vaidmuo, kuriame dera lengvumas ir romantika; dažnai turi solo partijų su techniniais elementais.
- Daktaras Kopelijus – ekscentriškas lėlininkas, kurio veikla sukelia daugelį absurdo ir komiškų situacijų.
- Kopelija – lėlė, kurios mechaninis ir gyvybingas įvaizdis turi būti aiškiai atpažįstamas scenoje.
Istorinis kontekstas ir pastatymų tradicija
Kopelija pirmą kartą parodyta 1870 m. ir labai greitai tapo repertuaro klasika. Dėl savo komiškos prigimties baletas patrauklus tiek profesionalioms trupėms, tiek mokykliniams pastatymams: vaidmenys suteikia galimybę jauniesiems šokėjams lavinti pantomimą, komediją ir ansamblių techniką. Per daugiau nei šimtmetį Kopelija buvo interpretuojama įvairiai: kartais artimesnė Saint-Léon choreografijos tradicijai, kartais modernizuota pagal naujesnes choreografų vizijas.
Repertuaro įtaka ir šiandien
Kopelija išlaikė populiarumą dėl derinio: lengvai skaitomos, žaismingos istorijos; spalvingos, šviesios muzikinės partijos; bei galimybės įtraukti liaudiškus ir charakterinius šokius. Baletas dažnai pasirenkamas kaip pavasario arba šventinis renginys, jis yra vienas iš tų kūrinių, kuriame publika lengvai atpažįsta siužeto vingius ir mėgaujasi tiek muzika, tiek šokiu.
Praktinės pastabos žiūrovui
- Dažniausiai pastatomas trijų veiksmų formatu.
- Muzika yra melodinga ir aistringa, puikiai tinka klausytojams, kurie vertina orkestrinę spalvą ir charakterinę choreografiją.
- Dėl komiškų elementų ir pantomimos Kopelija yra draugiškas baletas žiūrovams, kurie nėra įpratę į baleto tradiciją — siužetas yra aiškus ir lengvai sekamas.
Apibendrinant: Kopelija — tai šviesus, gyvas ir linksmas baletas, kuris sujungia charizmatišką muziką, komišką vaidybą ir liaudiškus šokius, todėl išlieka viena iš labiausiai mėgstamų baletų scenoje visame pasaulyje.
Baleto istorija
I veiksmas. Kopelijos veiksmas vyksta XVIII a. pabaigos mažame Lenkijos kaime. Sanžilda ir Francas yra jauni valstiečiai. Jie yra įsimylėjėliai. Tačiau Francas flirtuoja su Kopelija, keista mergina tamsiuose lėlininko daktaro Kopelijaus namuose. Svanhilda nusivilia savo mylimojo elgesiu.
Vieną vakarą daktaras Kopelijus išeina iš namų. Gatvėje jis pameta raktą. Svanžilda randa raktą. Ji atidaro jo duris ir su draugėmis įeina į namus. Francas tyliai išeina į gatvę. Jis pastato kopėčias prie namo lango. Kopelijus grįžta ir išbaido Francą.
II veiksmas. Sanžilda ir jos draugės apžiūri daktaro Kopelijaus darbo kambarį. Jame pilna natūralaus dydžio lėlių. Sanžilda sužino, kad Kopelija taip pat yra lėlė. Kopelijus įeina ir išvaro mergaites. Sanžilda pasislepia. Francas išlipa pro langą. Kopelijus jį pasveikina. Jam reikia žmogaus aukos, kad atgaivintų Kopeliją.
Kopelijus duoda Francui taurę vyno. Berniukas užmiega. Lėlininkas atlieka stebuklingą burtą. Jis bando atgaivinti Kopeliją, naudodamas Frančio gyvybines jėgas. Sanžilda apsimeta Kopelija. Ji sugriauna darbo kambarį ir išgelbsti Franco gyvybę. Kopelija alpsta, kai įsimylėjėliai pabėga.
III veiksmas. Pašventinamas naujas bažnyčios varpas. Svanhilda ir Francas (ir kitos poros) ketina susituokti. Visoms joms dvaro ponas skyrė kraitį. Įeina daktaras Kopelijus. Jis supykęs. Jis nori, kad jam būtų sumokėta už jo darbo kambariui padarytą žalą. Sanžilda pasiūlo savo kraitį.
Dvaro lordas leidžia Sanhildai pasilikti savo kraitį. Jis sutinka atlyginti žalą. Poros įžengia į koplyčią. Šventė prasideda "Valandų šokiu". Šokami Aušros, Dienos, Maldos valandos ir kiti šokiai. Susituokusios poros grįžta. Visi džiaugiasi.
Nuo pasakos iki baleto
Tamsiąją Hoffmanno pasaką adaptuojant šviesiajai ir giedrajai Kopelijai, buvo padaryta keletas pakeitimų. Pavyzdžiui, Hoffmanno pasakoje lėlė atgyja per herojaus gyvybinę jėgą. Tačiau balete lėlė lieka lėle. Kopelijaus bandymą ją atgaivinti sužlugdo Gulbė Gilda.
Kitas pavyzdys: Hoffmanno herojus mato lėlę vizijoje. Tada jis mirtinai nukrenta nuo bokšto. Tačiau Kopelijos herojų išgelbsti jo mylimoji. Laiminga pabaiga pakeičia tragišką pabaigą.
Baleto kūrėjai pasirinko tik natūralaus dydžio lėlę daktarą Kopelijų ir jaunuolį, besiblaškantį tarp traukos lėlei ir meilės žmogiškajai mylimajai. Jie pastatė istoriją paprastame kaimo kaimelyje. Hoffmannas savo istoriją perkėlė į XIX a. pradžios "filosofiškai orientuotą buržuazinę visuomenę".
Kopelijos dvasia yra lengvabūdiška ir gaji. Baleto istorija paprasta. Fantastiniai akcentai, tokie kaip lėlininkas ir jo dirbtuvė, paverčia Kopeliją, pasak Linkolno Kiršteino, "smulkmena, kaip manoma, ypač patrauklia vaikams".
E. T. A. Hoffmannas iki 1819 m.
Baleto raida
"Kopelija" yra vienas iš daugelio (jei ne pirmasis) baletų apie lėlės atgaivinimą. Šarlis Nuiteris (Charles Nuitter) libretą pradėjo kurti 1866 m. pabaigoje arba 1867 m. pradžioje. Gulbėsildos vaidmeniui jis buvo numatęs jauną šokėją Léontine Beaugrand. Delibes'as ėmėsi rašyti muziką.
Prasidėjo repeticijos. Operos direktorius norėjo, kad baleto herojė Gulbė Gilda būtų gerai žinoma žvaigždė. Beaugrand buvo graži jauna šokėja, bet jos karjera dar tik prasidėjo. Ji dar neturėjo tokio vardo, kuris pritrauktų baleto žiūrovus į teatrą.
Maskvos Didžiajame teatre šokanti vokiečių balerina Adèle Grantzow buvo pasamdyta suvaidinti Gulbėsildą. Tuo metu Saint-Léonas dirbo tarp Prancūzijos ir Rusijos. Jis negalėjo visiškai atsiduoti Kopelijai. Todėl baletas buvo repetuojamas trejus metus.
Kopelija neteko savo žvaigždės, kai susižeidė Grantzow. Ji grįžo į Rusiją. Beaugrand'as ir vėl buvo praleistas dėl Swanhildos vaidmens. Giuseppina Bozzacchi buvo šešiolikmetė trupės šokėja. Būtent ji buvo pasirinkta vaidinti Sanhildą.
Adèle Grantzow, 1877 m.
Pirmasis atlikimas
"Kopelija" pirmą kartą buvo parodyta 1870 m. gegužės 25 d. Théâtre Impérial de l'Opéra. Giuzepina Bozzacchi vaidino Sanžilda. Eugénie Fiocre vaidino Francą. Francois-Édouard Dauty vaidino daktarą Kopelijų. Kopeliją vaidino tikra mechaninė lėlė. Kadangi Francą vaidino moteris, Swanhildos ir Franco pas de deux nebuvo įmanoma atlikti. Nepaisant to, baletas sulaukė didelės sėkmės.
Bozzacchi šoko aštuoniolika baleto spektaklių, kol teatras buvo uždarytas dėl Prancūzijos ir Prūsijos karo. Ji mirė nuo karštinės per Paryžiaus apgultį per savo septynioliktąjį gimtadienį, 1870 m. lapkričio 23 d.
1871 m. vėl atidarius teatrus, Beaugrand'as su dideliu pasisekimu vaidino Swanhildą. Frantzo vaidmenį vėl atliko moteris vyriškais drabužiais. Francas Paryžiaus operoje iki pat XX a. šeštojo dešimtmečio buvo travesti vaidmuo.
Muzika
"Coppélia" buvo pirmoji Delibeso visiškai parašyta baleto partitūra. Jis mokėsi pas Adolfą Adamą. Adamas buvo nepamirštamo romantinio baleto "Žizel" kompozitorius ir pirmasis balete panaudojo leitmotyvus. Delibesas, kaip ir jo mokytojas, "Kopelijoje" naudojo leitmotyvus asmenims ir vietoms atpažinti. Gulbėda turi valsą, o Francas - du leitmotyvus. Kopelija turi sausai skambantį motyvą, o lėlė - keistai skambantį mažą motyvą. Šurmuliuojanti, gyva muzika identifikuoja kaimo aikštę. Siaubinga muzika identifikuoja Kopelijaus dirbtuves.
Delibesas vertino Rytų Europos liaudies muziką. Baletui jis sukūrė lenkų šokį mazurką ir vengrų šokį čardą. Delibes'o čardašas buvo pirmasis baletui parašytas kūrinys. Balete skamba ir kita etninė muzika: ispaniškas bolero ir škotiškas džigas. Originaliame balete Francas neturi solo šokio, nes šį vaidmenį atliko moteris. Dėl tos pačios priežasties nebuvo įmanoma sukurti Franco ir Swanhildos pas de deux. Dabar balete esantį pas de deux pridėjo Marius Petipa. Jis įtraukė pas de deux į baletą, kai 1884 m. Sankt Peterburge pertvarkė muziką savo pastatymui.
Lincolnas Kirsteinas muziką apibūdina kaip "veržlią" ir "patvariausią nuo Adamo "Žizel" laikų". Iki Delibeso spalvingos, ritmiškai įvairios ir gausiai orkestruotos Kopelijos šokių muzika buvo tapusi "vargana šokio tarnaite", pabrėžia Kirsteinas. Jis rašo, kad nors ši muzika mažai pakeitė patį šokio dizainą, ji tapo būsimos baleto muzikos kriterijumi.
Delibes, data nežinoma
Atsiliepimai
1870 m. gegužės 28 d. "Le Figaro" kritikas rašė: "M. Léo Delibesas trims "Kopelijos" scenoms sukūrė puikią, pikantišką ir spalvingą partitūrą, puikiai orkestruotą ... Rašyti kojoms su trupučiu artistiškumo, skonio ir stiliaus yra labai sunku. Pavyzdžiui, tokie baletai kaip "Žizel" nėra improvizuojami dešimtimis. M. Delibesas išvengė įprastumo kūrinyje, kuriame jis turi pilną teisę sulaukti sėkmės."
1870 m. gegužės 29 d. "Le Ménestrel" kritikas apie Bozzacchi rašė: "Jai reikėtų suteikti stebuklingo vaiko vardą, jei juo nebūtų piktnaudžiauta daugeliu kitų atvejų; nors jai vos penkiolika metų, ji jau yra labai įgudusi šokėja, o dar geriau, mūsų nuomone, ji yra grakšti ir šmaikšti aktorė; pridėkime gerai proporcingą, dailų mažą kūną, ir ji gali būti gražiausių bruožų pasaulyje. Jei ji išpildys visus savo pirmuosius pažadus, taps savo profesijos jėga."
Kiti pasirodymai
Prancūzija
"Coppelia" buvo ir tebėra labai populiari. Per 90 metų Paryžiaus operos baletas "Kopeliją" rodė 711 kartų. 1996 m. Patrice'as Bartas sukūrė naują baleto versiją. Jis grįžo prie Hoffmanno pasakos. Taip jis baleto personažams suteikė psichologinės gelmės. Į naująją versiją jis netgi įtraukė vieną iš originalių Hoffmanno personažų - profesorių Spalanzani. Bartas taip pat naudojo muziką iš Delibes'o operų "Le Roi l'a dit" ir "Lakmé".
Anglija
Pirmą kartą "Kopelija" Anglijoje buvo parodyta 1906 m. gegužės 14 d. Londono "Empire" teatre. Adeline Genée šoko Swanhildą. Karališkasis baletas "Kopeliją" pirmą kartą pastatė 1933 m. Šis pastatymas buvo Nikolajaus Sergejevo versija, paremta XIX a. Levo Ivanovo ir Enrico Cecchetti redakcija. Sergejevo 1933 m. versijoje Svanildą šoko Ninette de Valois. 1954 m. de Valois sukūrė savo versiją, paremtą rusiškomis Kopelijos versijomis.
Rusija
Pirmą kartą "Kopelija" Rusijoje buvo atlikta 1884 m. Marius Petipa šiam pastatymui pritaikė originalią choreografiją. 2009 m. Sergejus Vicharevas Didžiajam baletui rekonstravo Kopeliją pagal 1894 m. Marijos teatro įrašus. Šioje versijoje buvo panaudotos naujos konstrukcijos, o "Valandų šokyje" šoko 24 šokėjai. Vicharevo versija 2010 m. buvo pastatyta Londone kaip Didžiojo teatro vasaros gastrolių dalis.
Jungtinės Amerikos Valstijos
Pirmą kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose "Kopeliją" 1887 m. kovo 11 d. Metropoliteno operoje Niujorke atliko Amerikos operos trupė. Marija Giuri šoko Sanhildą, o Felicita Carossa - Francą. 1910 m. vasario 28 d. Metropoliteno operoje Gulbės vaidmeniu Amerikoje debiutavo Anna Pavlova. 1974 m. George'as Balanchine'as ir Aleksandra Danilova pastatė "Kopelijos" versiją. Jų pastatyme buvo panaudota tradicinė pirmųjų dviejų scenų istorija, tačiau atsisakyta trečiosios scenos "Valandų šokio" ir pasirinkta bendra baleto šventė.
Australija
Pirmą kartą "Kopelija" buvo parodyta Australijoje Melburne 1913 m. Adeline Gennée ir Imperatoriškojo rusų baleto nariai šį baletą parodė per savo gastrolių Australijoje atidarymo vakarą. Šią versiją pastatė Alexandre'as Volonine'as, ją papildė C. J. M. Glaserio muzika.
Pirmojo australų spektaklio premjera įvyko 1931 m. Sidnėjuje, Australijoje. Šį pastatymą sukūrė ir pastatė Louise Lightfoot, o atliko Pirmasis Australijos baletas. Vėliau australų baleto mėgėjai išvydo baleto fragmentus, o vėlesniais dešimtmečiais Australijos ir užsienio baleto trupės pastatė pilnas pilnas baleto versijas.
Kinija
2002 m. "Kopelijos" versiją Pekine pastatė Kinijos nacionalinis baletas. Šio spektaklio šokius sukūrė Paras Isbergas. Spektaklio premjera įvyko 2002 m. gegužės 1 d. Tianqiao teatre. Kopeliją vaidino Wang Qiming. Spektaklis išliko artimas originalui, tačiau istorija buvo supaprastinta ir sumoderninta. Kostiumus sudarė džinsai vyrams ir trumpi, aptempti sijonai moterims. Kai kurios moterys šoko ant riedučių.
Adeline Genée kaip Swanhilda
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra Coppélia ou La fille aux yeux d'email?
A: Coppélia ou La fille aux yeux d'email - tai komedinis baletas, kuris laikomas garsiausiu ir dažniausiai atliekamu pasaulyje.
K: Kas parašė istoriją, pagal kurią buvo sukurta Coppélia?
A: Baletas sukurtas pagal 1816 m. E. T. A. Hoffmanno apsakymą "Smėlio žmogus".
K: Kas parašė muziką baletui?
A: Muziką baletui parašė Léo Delibesas.
K: Kas sukūrė baleto choreografiją?
A: Baletą pastatė Arthuras Saint-Léonas.
K: Koks yra "Kopelijos" siužetas?
A: Baletas pasakoja apie įsimylėjėlius Sanhildą ir Francą. Sanžilda mano, kad Francas įsimylėjęs Kopeliją, keistą mergaitę, gyvenančią lėlininko daktaro Kopelijaus namuose. Galiausiai Sanžilda sužino, kad Kopelija iš tikrųjų yra lėlė, o daktaras Kopelijus bando atgaivinti lėlę naudodamas Franco gyvybės jėgą. Sanžilda išgelbsti savo mylimojo gyvybę, ir jiedu ilgai ir laimingai gyvena.
Klausimas: Kas vaidino pagrindinius "Kopelijos" personažus?
A: Giuseppina Bozzacchi vaidino Sanhildą, o Eugenie Fiocre - Francą.
K: Kada Kopelija buvo parodyta pirmą kartą?
A: Pirmą kartą baletas buvo parodytas 1870 m. gegužės 25 d. Théâtre Impérial de l´Opéra teatre Paryžiuje, Prancūzijoje.
Ieškoti