Coppélia

Baleto istorija

I veiksmas. Kopelijos veiksmas vyksta XVIII a. pabaigos mažame Lenkijos kaime. Sanžilda ir Francas yra jauni valstiečiai. Jie yra įsimylėjėliai. Tačiau Francas flirtuoja su Kopelija, keista mergina tamsiuose lėlininko daktaro Kopelijaus namuose. Svanhilda nusivilia savo mylimojo elgesiu.

Vieną vakarą daktaras Kopelijus išeina iš namų. Gatvėje jis pameta raktą. Svanžilda randa raktą. Ji atidaro jo duris ir su draugėmis įeina į namus. Francas tyliai išeina į gatvę. Jis pastato kopėčias prie namo lango. Kopelijus grįžta ir išbaido Francą.

II veiksmas. Sanžilda ir jos draugės apžiūri daktaro Kopelijaus darbo kambarį. Jame pilna natūralaus dydžio lėlių. Sanžilda sužino, kad Kopelija taip pat yra lėlė. Kopelijus įeina ir išvaro mergaites. Sanžilda pasislepia. Francas išlipa pro langą. Kopelijus jį pasveikina. Jam reikia žmogaus aukos, kad atgaivintų Kopeliją.

Kopelijus duoda Francui taurę vyno. Berniukas užmiega. Lėlininkas atlieka stebuklingą burtą. Jis bando atgaivinti Kopeliją, naudodamas Frančio gyvybines jėgas. Sanžilda apsimeta Kopelija. Ji sugriauna darbo kambarį ir išgelbsti Franco gyvybę. Kopelija alpsta, kai įsimylėjėliai pabėga.

III veiksmas. Pašventinamas naujas bažnyčios varpas. Svanhilda ir Francas (ir kitos poros) ketina susituokti. Visoms joms dvaro ponas skyrė kraitį. Įeina daktaras Kopelijus. Jis supykęs. Jis nori, kad jam būtų sumokėta už jo darbo kambariui padarytą žalą. Sanžilda pasiūlo savo kraitį.

Dvaro lordas leidžia Sanhildai pasilikti savo kraitį. Jis sutinka atlyginti žalą. Poros įžengia į koplyčią. Šventė prasideda "Valandų šokiu". Šokami Aušros, Dienos, Maldos valandos ir kiti šokiai. Susituokusios poros grįžta. Visi džiaugiasi.

Nuo pasakos iki baleto

Tamsiąją Hoffmanno pasaką adaptuojant šviesiajai ir giedrajai Kopelijai, buvo padaryta keletas pakeitimų. Pavyzdžiui, Hoffmanno pasakoje lėlė atgyja per herojaus gyvybinę jėgą. Tačiau balete lėlė lieka lėle. Kopelijaus bandymą ją atgaivinti sužlugdo Gulbė Gilda.

Kitas pavyzdys: Hoffmanno herojus mato lėlę vizijoje. Tada jis mirtinai nukrenta nuo bokšto. Tačiau Kopelijos herojų išgelbsti jo mylimoji. Laiminga pabaiga pakeičia tragišką pabaigą.

Baleto kūrėjai pasirinko tik natūralaus dydžio lėlę daktarą Kopelijų ir jaunuolį, besiblaškantį tarp traukos lėlei ir meilės žmogiškajai mylimajai. Jie pastatė istoriją paprastame kaimo kaimelyje. Hoffmannas savo istoriją perkėlė į XIX a. pradžios "filosofiškai orientuotą buržuazinę visuomenę".

Kopelijos dvasia yra lengvabūdiška ir gaji. Baleto istorija paprasta. Fantastiniai akcentai, tokie kaip lėlininkas ir jo dirbtuvė, paverčia Kopeliją, pasak Linkolno Kiršteino, "smulkmena, kaip manoma, ypač patrauklia vaikams".

E. T. A. Hoffmannas iki 1819 m.

Baleto raida

"Kopelija" yra vienas iš daugelio (jei ne pirmasis) baletų apie lėlės atgaivinimą. Šarlis Nuiteris (Charles Nuitter) libretą pradėjo kurti 1866 m. pabaigoje arba 1867 m. pradžioje. Gulbėsildos vaidmeniui jis buvo numatęs jauną šokėją Léontine Beaugrand. Delibes'as ėmėsi rašyti muziką.

Prasidėjo repeticijos. Operos direktorius norėjo, kad baleto herojė Gulbė Gilda būtų gerai žinoma žvaigždė. Beaugrand buvo graži jauna šokėja, bet jos karjera dar tik prasidėjo. Ji dar neturėjo tokio vardo, kuris pritrauktų baleto žiūrovus į teatrą.

Maskvos Didžiajame teatre šokanti vokiečių balerina Adèle Grantzow buvo pasamdyta suvaidinti Gulbėsildą. Tuo metu Saint-Léonas dirbo tarp Prancūzijos ir Rusijos. Jis negalėjo visiškai atsiduoti Kopelijai. Todėl baletas buvo repetuojamas trejus metus.

Kopelija neteko savo žvaigždės, kai susižeidė Grantzow. Ji grįžo į Rusiją. Beaugrand'as ir vėl buvo praleistas dėl Swanhildos vaidmens. Giuseppina Bozzacchi buvo šešiolikmetė trupės šokėja. Būtent ji buvo pasirinkta vaidinti Sanhildą.

Adèle Grantzow, 1877 m.

Pirmasis atlikimas

"Kopelija" pirmą kartą buvo parodyta 1870 m. gegužės 25 d. Théâtre Impérial de l'Opéra. Giuzepina Bozzacchi vaidino Sanžilda. Eugénie Fiocre vaidino Francą. Francois-Édouard Dauty vaidino daktarą Kopelijų. Kopeliją vaidino tikra mechaninė lėlė. Kadangi Francą vaidino moteris, Swanhildos ir Franco pas de deux nebuvo įmanoma atlikti. Nepaisant to, baletas sulaukė didelės sėkmės.

Bozzacchi šoko aštuoniolika baleto spektaklių, kol teatras buvo uždarytas dėl Prancūzijos ir Prūsijos karo. Ji mirė nuo karštinės per Paryžiaus apgultį per savo septynioliktąjį gimtadienį, 1870 m. lapkričio 23 d.

1871 m. vėl atidarius teatrus, Beaugrand'as su dideliu pasisekimu vaidino Swanhildą. Frantzo vaidmenį vėl atliko moteris vyriškais drabužiais. Francas Paryžiaus operoje iki pat XX a. šeštojo dešimtmečio buvo travesti vaidmuo.

Muzika

"Coppélia" buvo pirmoji Delibeso visiškai parašyta baleto partitūra. Jis mokėsi pas Adolfą Adamą. Adamas buvo nepamirštamo romantinio baleto "Žizel" kompozitorius ir pirmasis balete panaudojo leitmotyvus. Delibesas, kaip ir jo mokytojas, "Kopelijoje" naudojo leitmotyvus asmenims ir vietoms atpažinti. Gulbėda turi valsą, o Francas - du leitmotyvus. Kopelija turi sausai skambantį motyvą, o lėlė - keistai skambantį mažą motyvą. Šurmuliuojanti, gyva muzika identifikuoja kaimo aikštę. Siaubinga muzika identifikuoja Kopelijaus dirbtuves.

Delibesas vertino Rytų Europos liaudies muziką. Baletui jis sukūrė lenkų šokį mazurką ir vengrų šokį čardą. Delibes'o čardašas buvo pirmasis baletui parašytas kūrinys. Balete skamba ir kita etninė muzika: ispaniškas bolero ir škotiškas džigas. Originaliame balete Francas neturi solo šokio, nes šį vaidmenį atliko moteris. Dėl tos pačios priežasties nebuvo įmanoma sukurti Franco ir Swanhildos pas de deux. Dabar balete esantį pas de deux pridėjo Marius Petipa. Jis įtraukė pas de deux į baletą, kai 1884 m. Sankt Peterburge pertvarkė muziką savo pastatymui.

Lincolnas Kirsteinas muziką apibūdina kaip "veržlią" ir "patvariausią nuo Adamo "Žizel" laikų". Iki Delibeso spalvingos, ritmiškai įvairios ir gausiai orkestruotos Kopelijos šokių muzika buvo tapusi "vargana šokio tarnaite", pabrėžia Kirsteinas. Jis rašo, kad nors ši muzika mažai pakeitė patį šokio dizainą, ji tapo būsimos baleto muzikos kriterijumi.

Delibes, data nežinoma

Atsiliepimai

1870 m. gegužės 28 d. "Le Figaro" kritikas rašė: "M. Léo Delibesas trims "Kopelijos" scenoms sukūrė puikią, pikantišką ir spalvingą partitūrą, puikiai orkestruotą ... Rašyti kojoms su trupučiu artistiškumo, skonio ir stiliaus yra labai sunku. Pavyzdžiui, tokie baletai kaip "Žizel" nėra improvizuojami dešimtimis. M. Delibesas išvengė įprastumo kūrinyje, kuriame jis turi pilną teisę sulaukti sėkmės."

1870 m. gegužės 29 d. "Le Ménestrel" kritikas apie Bozzacchi rašė: "Jai reikėtų suteikti stebuklingo vaiko vardą, jei juo nebūtų piktnaudžiauta daugeliu kitų atvejų; nors jai vos penkiolika metų, ji jau yra labai įgudusi šokėja, o dar geriau, mūsų nuomone, ji yra grakšti ir šmaikšti aktorė; pridėkime gerai proporcingą, dailų mažą kūną, ir ji gali būti gražiausių bruožų pasaulyje. Jei ji išpildys visus savo pirmuosius pažadus, taps savo profesijos jėga."

Kiti pasirodymai

Prancūzija

"Coppelia" buvo ir tebėra labai populiari. Per 90 metų Paryžiaus operos baletas "Kopeliją" rodė 711 kartų. 1996 m. Patrice'as Bartas sukūrė naują baleto versiją. Jis grįžo prie Hoffmanno pasakos. Taip jis baleto personažams suteikė psichologinės gelmės. Į naująją versiją jis netgi įtraukė vieną iš originalių Hoffmanno personažų - profesorių Spalanzani. Bartas taip pat naudojo muziką iš Delibes'o operų "Le Roi l'a dit" ir "Lakmé".

Anglija

Pirmą kartą "Kopelija" Anglijoje buvo parodyta 1906 m. gegužės 14 d. Londono "Empire" teatre. Adeline Genée šoko Swanhildą. Karališkasis baletas "Kopeliją" pirmą kartą pastatė 1933 m. Šis pastatymas buvo Nikolajaus Sergejevo versija, paremta XIX a. Levo Ivanovo ir Enrico Cecchetti redakcija. Sergejevo 1933 m. versijoje Svanildą šoko Ninette de Valois. 1954 m. de Valois sukūrė savo versiją, paremtą rusiškomis Kopelijos versijomis.

Rusija

Pirmą kartą "Kopelija" Rusijoje buvo atlikta 1884 m. Marius Petipa šiam pastatymui pritaikė originalią choreografiją. 2009 m. Sergejus Vicharevas Didžiajam baletui rekonstravo Kopeliją pagal 1894 m. Marijos teatro įrašus. Šioje versijoje buvo panaudotos naujos konstrukcijos, o "Valandų šokyje" šoko 24 šokėjai. Vicharevo versija 2010 m. buvo pastatyta Londone kaip Didžiojo teatro vasaros gastrolių dalis.

Jungtinės Amerikos Valstijos

Pirmą kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose "Kopeliją" 1887 m. kovo 11 d. Metropoliteno operoje Niujorke atliko Amerikos operos trupė. Marija Giuri šoko Sanhildą, o Felicita Carossa - Francą. 1910 m. vasario 28 d. Metropoliteno operoje Gulbės vaidmeniu Amerikoje debiutavo Anna Pavlova. 1974 m. George'as Balanchine'as ir Aleksandra Danilova pastatė "Kopelijos" versiją. Jų pastatyme buvo panaudota tradicinė pirmųjų dviejų scenų istorija, tačiau atsisakyta trečiosios scenos "Valandų šokio" ir pasirinkta bendra baleto šventė.

Australija

Pirmą kartą "Kopelija" buvo parodyta Australijoje Melburne 1913 m. Adeline Gennée ir Imperatoriškojo rusų baleto nariai šį baletą parodė per savo gastrolių Australijoje atidarymo vakarą. Šią versiją pastatė Alexandre'as Volonine'as, ją papildė C. J. M. Glaserio muzika.

Pirmojo australų spektaklio premjera įvyko 1931 m. Sidnėjuje, Australijoje. Šį pastatymą sukūrė ir pastatė Louise Lightfoot, o atliko Pirmasis Australijos baletas. Vėliau australų baleto mėgėjai išvydo baleto fragmentus, o vėlesniais dešimtmečiais Australijos ir užsienio baleto trupės pastatė pilnas pilnas baleto versijas.

Kinija

2002 m. "Kopelijos" versiją Pekine pastatė Kinijos nacionalinis baletas. Šio spektaklio šokius sukūrė Paras Isbergas. Spektaklio premjera įvyko 2002 m. gegužės 1 d. Tianqiao teatre. Kopeliją vaidino Wang Qiming. Spektaklis išliko artimas originalui, tačiau istorija buvo supaprastinta ir sumoderninta. Kostiumus sudarė džinsai vyrams ir trumpi, aptempti sijonai moterims. Kai kurios moterys šoko ant riedučių.

Adeline Genée kaip Swanhilda