Coppélia ou La fille aux yeux d'email (liet. Kopelija arba Mergaitė su emalio akimis) yra bene žinomiausias ir dažniausiai rodomas komiškas baletas pasaulyje. Arthuras Saint-Léonas ir Charlesas Nuitteris šį baletą sukūrė pagal 1816 m. E. T. A. Hoffmanno pasaką "Smėlio žmogus" (angl. Der Sandmann). Muziką parašė Léo Delibesas. Saint-Léonas sukūrė baleto choreografiją.

Baleto veiksmas vyksta seniai seniai Lenkijos kaime. Sanžilda ir Francas yra įsimylėjėliai. Sanžilda mano, kad Francas įsimylėjęs Kopeliją, keistą mergaitę, gyvenančią lėlininko daktaro Kopelijaus namuose. Sanžilda sužino, kad Kopelija yra lėlė. Daktaras Kopelijus bando atgaivinti lėlę naudodamas Franco gyvybinę jėgą. Sanžilda išgelbsti savo mylimojo gyvybę, ir jiedu ilgai ir laimingai gyvena.

"Kopelija" buvo repetuojama trejus metus. Joje buvo daug problemų. Viena iš jų - rasti tinkamą šokėją, kuri galėtų įkūnyti Gulbėsildą. Galiausiai buvo pasirinkta šešiolikmetė Giuseppina Bozzacchi. Frantzą vaidino Eugenija Fiocre. Pirmą kartą baletas parodytas 1870 m. gegužės 25 d. Théâtre Impérial de l´Opéra Paryžiuje. Kopelija sulaukė didelės sėkmės. Jis buvo rodomas visame pasaulyje.

Siužeto detalizacija (trijų veiksmų struktūra)

Veiksmas I. Scena prasideda kaimo aikštėje, kur vyksta kasdienis gyvenimas ir jaunimo žaidimai. Susipažįstame su pagrindiniais veikėjais: Sanžilda (Swanhilda), Franču (Frantz), daktaru Kopelijumi (Dr. Coppélius) ir kaimo gyventojais. Sanžilda pavaldi pavydo – ji įtaria Franzą esant susižavėjusiam paslaptingąja Kopelija. Veiksmas užbaigiamas bendru kaimo šokiu ir šventine nuotaika.

Veiksmas II. Veiksmas persikelia į daktaro Kopelijaus namus ir dirbtuves, kur stovi gyvybingai atrodančios lėlės. Čia vyrauja pantomima, komiškas konfliktas ir iliuzijų momentai: Kopelijus bando prikelti lėlę, o Sanžilda, apsimetusi Kopelija, imasi gudrybių, kad atskleistų apgaulę. Ši dalis leidžia išryškinti aktorių vaidybinius gebėjimus ir komišką šokio elementą.

Veiksmas III. Grįžtama į kaimo šventę: konfliktas išsprendžiamas, poros susitaiko, vyksta vestuvių šventė su įvairiais divertismentais ir liaudiškais šokiais. Pabaigoje triumfuoja meilė ir bendruomeninė džiaugsmo nuotaika.

Muzika ir kompozitoriaus reikšmė

Léo Delibes sukūrė muziką, kuri pasižymi lengvumu, melodiniu gausumu ir spalvinga orkestracija. Jo partituroje dominuoja įvairūs charakteriniai šokiai — valsai, mazūros, polkos ir kiti kaimiški divertismentai — kurie padeda sukurti gyvą, komišką ir miestelio atmosferą. Delibes mėgsta temų variacijas, ryškias melodijas ir smulkų orkestro kolorito panaudojimą, todėl jo muzika tapo pavyzdžiu ir įkvėpimu vėlesniems baleto kompozitoriams.

Delibes savo darbu prisidėjo prie baleto muzikos modernizavimo: jo partitura turi operos melodikos lygmens muzikalumą, bet išlaiko lengvą, teatrališką charakterį, tinkantį komiškiems ir ekspresyviems vaidmenims. Dėl to Kopelija dažnai minima kaip vienas iš pirmųjų baletų, kuriuose muzika yra svarus naratyvo partneris, o ne tik fonas šokiams.

Pagrindiniai vaidmenys ir vaidybos ypatumai

  • Sanžilda (Swanhilda) – vaidmuo reikalauja stiprios aktorinės komedijos, pantomimos ir techninių šokio įgūdžių; dažnai būna centrinė baleto charakterio figūra.
  • Francas (Frantz) – jaunikio vaidmuo, kuriame dera lengvumas ir romantika; dažnai turi solo partijų su techniniais elementais.
  • Daktaras Kopelijus – ekscentriškas lėlininkas, kurio veikla sukelia daugelį absurdo ir komiškų situacijų.
  • Kopelija – lėlė, kurios mechaninis ir gyvybingas įvaizdis turi būti aiškiai atpažįstamas scenoje.

Istorinis kontekstas ir pastatymų tradicija

Kopelija pirmą kartą parodyta 1870 m. ir labai greitai tapo repertuaro klasika. Dėl savo komiškos prigimties baletas patrauklus tiek profesionalioms trupėms, tiek mokykliniams pastatymams: vaidmenys suteikia galimybę jauniesiems šokėjams lavinti pantomimą, komediją ir ansamblių techniką. Per daugiau nei šimtmetį Kopelija buvo interpretuojama įvairiai: kartais artimesnė Saint-Léon choreografijos tradicijai, kartais modernizuota pagal naujesnes choreografų vizijas.

Repertuaro įtaka ir šiandien

Kopelija išlaikė populiarumą dėl derinio: lengvai skaitomos, žaismingos istorijos; spalvingos, šviesios muzikinės partijos; bei galimybės įtraukti liaudiškus ir charakterinius šokius. Baletas dažnai pasirenkamas kaip pavasario arba šventinis renginys, jis yra vienas iš tų kūrinių, kuriame publika lengvai atpažįsta siužeto vingius ir mėgaujasi tiek muzika, tiek šokiu.

Praktinės pastabos žiūrovui

  • Dažniausiai pastatomas trijų veiksmų formatu.
  • Muzika yra melodinga ir aistringa, puikiai tinka klausytojams, kurie vertina orkestrinę spalvą ir charakterinę choreografiją.
  • Dėl komiškų elementų ir pantomimos Kopelija yra draugiškas baletas žiūrovams, kurie nėra įpratę į baleto tradiciją — siužetas yra aiškus ir lengvai sekamas.

Apibendrinant: Kopelija — tai šviesus, gyvas ir linksmas baletas, kuris sujungia charizmatišką muziką, komišką vaidybą ir liaudiškus šokius, todėl išlieka viena iš labiausiai mėgstamų baletų scenoje visame pasaulyje.