"Žizel, arba Vilis" - tai dviejų veiksmų romantinis baletas, sukurtas XIX a. pirmoje pusėje. Baleto siužetą parašė Jules-Henri Vernoy de Saint-Georges ir Théophile Gautier, jie jį iš dalies kūrė remdamiesi trumpa prozos ištrauka iš Heinricho Heine's veikalo "De l'Allemagne" ir panaudojo motyvus iš Victoro Hugo poemos "Fantomas". Muziką baletui parašė Adolphe'as Adamas. Originalią choreografiją sudarė Jeanas Coralli ir Jules'is Perrot, o pirmąją Žizel vaidmens interpretaciją sukūrė Carlotta Grisi. Scenografiją ir drabužius sukūrė Pierre'as Ciceri.

Siužetas

Veiksmas vyksta XIX a. praneštame Vokietijos kaime, romantizmo stilistika paremta istorija pasakoja apie jaunutę valstiečių mergelę Žizel. Ji įsimyli Albrechtą — jaunikį, kuriam visuomenėje suteikta didiko padėtis, tačiau jis prisistato kaip paprastas valstietis. Beje, Albrechtas yra sužadėtas su princese Batilda. Vienas iš vietinių — medžiotojas Hilarion — ilgai įtaria Albrechtą ir galiausiai atskleidžia jo tikrąją kilmę, taip sudaužydamas Žizel viltis.

Sužinojusi apie Albrechto apgaulę, Žizel patiria stiprų šoką: ji praranda protą ir, nukritusi ant žemės, miršta. Antroje veiksmo dalyje Žizel prisikelia kaip viena iš Vilis — mirusių merginų dvasių, kurios naktimis verčia vyrus šokti iki mirties. Nors Viliai keršija apgaulę patyrusioms moterims, Žizel, vis dar mylinti Albrechtą, galiausiai jį apgina: ji šoka kartu su juo iki aušros ir savo jėga bei atgaila užkerta kelią jam žūti. Patekusi pirmą kartą į Albrechto gramatą, istorija dažnai pabrėžia temas — ištikimybę, išdavystę, atpildą ir atleidimą.

Muzika ir choreografija

Adolphe'as Adamas. sukūrė melodingą, atmosferišką partitūrą, kurioje dera liaudiški ritmai, valsai ir lyriniai teminiai motyvai, formuojantys baleto nuotaiką: siužetinės scenos kaime, Žizel išprotėjimo scena ir antro akto eterinė nakties atmosfera. Muzikoje matomi aiškūs kontrastai tarp žemiškų, gyvų kaimo scenų ir mistiškų, šaltų Vilisių temų.

Choreografijoje Jeanas Coralli ir Jules'is Perrot paskirstė dramatinius ir techninius uždavinius solistams bei korui; Perrot dažnai priskiriamas pagrindinių solinių partijų kūrimo nuopelnams, ypač Žizel vaidmeniui Carnlottai Grisi. Balete išryškėja tokie elementai kaip Žizel „išprotėjimo“ scena pirmajame veiksme, peasantų šokiai (pas de deux) ir antro akto kolektyvinės Vilių scenos, kuriose koras kuria plaukiantį, grakštų, beveik antžmogišką judesio paveikslą.

Istorija, pastatymai ir reikšmė

Pirmą kartą baletas buvo parodytas Paryžiuje 1841 m. birželio 28 d., pirmadienį, "Théâtre de l'Académie Royale de Musique" teatre. Premjera sulaukė didelės sėkmės: spektaklis greitai tapo repertuaro dalimi ir netrukus pradėtas statyti kitų trupėse visoje Europoje, Rusijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Carlotta Grisi vaidmens atlikimas leido jai būti lyginama su to meto garsiausia balerina Taglioni — Grisi buvo vadinama naująja Taglioni. Baleto istorikė Žizel... yra romantizmo epochos baleto archetipas" — tai pabrėžia kūrinio istorinę ir stilistinę reikšmę.

Nuo premjeros Žizel tapo klasikiniu baleto repertuaro pavyzdžiu: jos antro akto Vilių epizodai ir pagrindinis Žizel vaidmuo yra vieni iš sunkiausiai technologiškai ir emocionaliai reikalaujančių baleto solistėms. Per pastaruosius du šimtmečius baletas buvo perstatomas, adaptuojamas ir interpretuojamas įvairių epochų choreografų: Rusijos tradicija, kurioje spektaklis taip pat įsitvirtino, suteikė papildomų versijų ir korekcijų. Šiandien "Žizel" dažnai atliekama klasikiniuose teatrų repertuaruose, įrašoma ir filmuojama, o jos pagrindinės scenos — kaimo šventės, Žizel išprotėjimo scena ir nakties būtybių finalas — išlieka pamėgtos tiek atlikėjų, tiek žiūrovų.