Vienuolių baletas

Istorija

Baletas prasideda Roberto le Diablo tėvo Bertramo įžengimu į sugriautą Šventosios Rozalijos vienuolyną. Jis iššaukia įžadus sulaužiusių vienuolių dvasias. Jos pakyla iš kapų. Jis liepia joms suvilioti jo sūnų Robertą, kad šis priimtų mirtiną talismaną. Abatė Helena liepia vaiduokliams šokti valsą. Nepaisydamos šventų įžadų, vienuolės šoka valsą. Mirusios vienuolės atsiduoda nešventiems potyriams.

Įeina Robertas. Vienuolės pasislepia, bet grįžta, kad sutrukdytų jam pabėgti. Robertas išsigandęs stovi prie šventojo kapo. Abatė jį vilioja link talismano šventojo rankoje. Robertas paima jį. Vienuolės toliau šoka šokį, skraidydamos kaip baltos kandys. Jų kapai atsiveria ir jos nugrimzta į žemę. Akmeninės plokštės slenka į vietą, uždengdamos mirusiuosius. Pasigirsta demonų choras.

Pagrindinė informacija

XVIII a. baletas rėmėsi racionalia mintimi ir klasikiniu menu. Tačiau Prancūzijos revoliucija pradėjo laikotarpį, kai į sceną atėjo romantinis baletas. Laužtuvai, dujinis apšvietimas ir kiti su romantiniu baletu susiję elementai jau kurį laiką buvo naudojami populiariuose Paryžiaus bulvarų teatruose. XIX a. vidurio dešimtmečiu Paryžiaus operoje tokie elementai įgavo oficialią sankciją ir prestižą.

1652 m. Paryžiuje prieš Jos Didenybę ponią de Longueville buvo sušoktas baletas Robert le Diable tema. Tačiau baleto premjeros vakarą žiūrovams vienuolių baletas buvo kažkas visiškai naujos koncepcijos. Paryžiaus operos generalinis direktorius Henri Duponchelis buvo atsakingas už vizualinius efektus operoje. Jis norėjo pademonstruoti neseniai įrengtą dujinį apšvietimą. Jo atšvaitai skleidė stipresnę ir aštriau nukreiptą šviesą nei bet kada anksčiau. Kartu su juo dirbo Pierre'as Ciceri, vyriausiasis scenografas. Ciceri buvo įkvėptas Saint-Trophime vienuolyno Arlyje arba Monfort-l'Amaury vienuolyno, kuriame baleto dekoracijos buvo sukurtos mėnulio šviesoje.

Baleto tema - aistra ir mirtis, pomirtinė meilė. Scenoje vyrauja naktis, o ne diena, ir gotikinė Europa, o ne klasikinis Graikijos ir Romos pasaulis. Po beveik 100 metų racionalaus mąstymo, žiūrovai troško paslaptingumo, antgamtiškumo, miglotumo ir pasmerktumo. Baleto istorija pasakoja apie riterį, kuris vidurnaktį įlenda į vienuolyną, kad iš mirusio šventojo rankų pavogtų talismaną, kuris leis jam laimėti princesę.

Hansas Kristianas Andersenas šią sceną įtraukė į vieną iš savo romanų. Andersenas apie šią sceną rašo: "Šimtais jie pakyla iš kapinių ir įžengia į vienuolyną. Atrodo, kad jie neliečia žemės. Kaip garuojantys atvaizdai jie slenka vienas paskui kitą... Staiga jų apsiaustai krenta ant žemės. Jie atsistoja visu savo jausmingu nuogumu, ir prasideda bakchanalija." Vienuolės nebuvo visiškai nuogos, tačiau Andersenas užfiksavo scenos esmę.

Atidarymo vakaras

Premjeros vakarą sugadino krentanti dujinė lemputė ir tinkamai neužsidarančios durys. Nukrito dekoracijos gabalas ir vos nepartrenkė Taglioni. Užuolaida buvo nuleista. Balerina visus patikino, kad nenukentėjo. Užuolaida pakilo ir spektaklis tęsėsi. Jis baigėsi Mejerberio, Taglionių ir naujojo operos vadovo daktaro Luji Verono triumfu.

Dr. Véronas neseniai gavo Paryžiaus operą kaip privačią įmonę. Jis labai pasitikėjo Taglioni. Jis padidino jos atlyginimą iki neregėto 30 000 frankų per metus. Jos tėvas buvo paskirtas baletmeisteriu su trejų metų sutartimi. Vérono drąsa buvo atlyginta, kai Taglioni išpildė savo pažadą ir tapo didele žvaigžde.

Louis Véron

Priėmimas

Žiūrovai mėgavosi skandalingomis vienuolėmis. "Revue des Deux-Mondes" recenzentas rašė:

Pro arkas slenka nebylių šešėlių minia. Visos šios moterys nusimeta vienuolės kostiumą, nusimeta šaltą kapo pudrą; staiga jos pasineria į praeities gyvenimo malonumus; šoka kaip bakchantės, žaidžia kaip valdovai, geria kaip sapnininkai. Koks malonumas matyti šias šviesias moteris.

"Vienuolės" buvo pirmasis ballet blanc ir pirmasis romantinis baletas. Nuo 1831 iki 1893 m. Paryžiaus operoje ši opera buvo parodyta 756 kartus. Prancūzų impresionistas Edgaras Degas 1871-1876 m. kelis kartus nutapė baleto sceną.

Pagal sutartį Taglioni turėjo vaidinti "Nūnai" maždaug tuziną kartų. Ji išėjo po šešių. Gali būti, kad vienuolių baleto erotinė potekstė jai nepatiko. Galbūt ji nenorėjo vaidinti balete operos viduje. Kojos trauma ir nelaimingi atsitikimai, apkartinę pirmąjį spektaklį, galėjo priversti baleriną susimąstyti. Bloga spauda, nukreipta prieš jos tėvą, galėjo paskatinti Taglioni pasitraukti. Taglioni pakeitė Louise Fitzjames, kuri šį vaidmenį šoko 232 kartus.

1841 m. danų choreografas Augustas Bournonville'is Paryžiuje pamatė Fitzjameso "Abatės" spektaklį. Pagal jį jis sukūrė savo choreografiją, kuri 1833-1863 m. buvo naudojama Kopenhagoje. Jo choreografija yra visiškai išlikusi. Tai vienintelis originalo įrašas.

Henry Wadsworth Longfellow būsimoji žmona Fanny Appleton rašė: "Velniška muzika ir iš kapų prisikeliantys mirusieji, baisi tamsa ir keistas šokis sukuria beveik nepakartojamą sceninį efektą. Garsusis raganų (vienuolių) šokis ledinėje mėnulio šviesoje sugriautoje abatijoje buvo toks įspūdingas, kokio ir tikėtasi... Jos krenta kaip sniego dribsniai ir tikrai yra labai žavios raganos su savo žvaliai paryžietiškomis figūromis ir rafinuočiausiais piruetais."

Kritikas ir šokio istorikas Andre Levinsonas rašo: "Akademinį šokį buvo malonu stebėti. Dabar [baletas] aiškino sielos reikalus. Baletas buvo divertismentas (pramoga, išsiblaškymas). Jis tapo paslaptimi." Kisselgoffas rašo: "... rūpestį antgamtiškumu, kuris buvo būdingas daugeliui XIX a. baletų, galima sieti su vienuolių baleto sėkme pirmajame Mejerberio pastatyme Paryžiaus operoje".

Vienuolių baletas Paryžiaus operoje


Ciceri sukurtas "Vienuolių baleto" dizainas