"Vienuolių baletas" yra pirmasis ballet blanc ir pirmasis romantinis baletas. Tai Giacomo Meyerbeerio didžiosios operos "Robert le Diable" III veiksmo epizodas. Baleto premjera įvyko 1831 m. lapkritį Paryžiaus operoje. Choreografiją (dabar dingusią) sukūrė Filippo Taglioni arba Jeanas Coralli.

Trumpas baletas pasakoja apie mirusias vienuoles, pakilusias iš savo kapų sugriautame vienuolyne, kad suviliotų riterį Robertą le Diable. Baleto pabaigoje baltai apsirengusios vienuolės grįžta į savo kapus. Baletas buvo sukurtas, nes Paryžiaus operos pareigūnai norėjo pademonstruoti naujai įrengtą pastato dujinį apšvietimą. Apšvietimas galėjo sukurti šiurpius efektus.

Vienuolių balete vaidino Marie Taglioni, kuri atliko abatės Helenos vaidmenį. Nors premjeros vakarą įvyko keletas nesėkmių, Taglioni šiuo vaidmeniu paliko neišdildomą pėdsaką baleto pasaulyje. Ji išgarsėjo savo eterinėmis savybėmis ir moraliniu tyrumu ir yra viena garsiausių balerinų istorijoje.

Siužetas ir scenografija

Scena vaizduoja seną, sugriautą vienuolyną ir naktinę kapinių aplinką. Mirusių vienuolių pasirodymas — iš kapų kilusią baltai apsirengusių figūrų eilę — sukūrė naują vizualinį tipažą, vėliau tapusį ballet blanc atpažinimo ženklu: grupės šokėjos vilkėjo vientisai baltus kostiumus, judėjo vieningu, plūduriuojančiu ritmu ir pabrėžė antgamtišką, eterinę atmosferą. Scenografijoje ir apšvietime buvo naudojami specialūs efektai — ypač dujinis (gas) apšvietimas — kad pasiektų siaubingą, fantastišką reginį, kuriame šokėjos rodėsi arba išnykdavo rūke ir prieblandoje.

Istorinis ir meninis reikšmingumas

"Vienuolių baletas" laikomas kertiniu romantinio baleto ir ballet blanc formavimosi momentu. Jame susijungė keli svarbūs elementai, tapę romantiškojo baleto bruožais: dominuojanti moteriškoji figūra, antgamtiškos būtybės (vaiduokliai, sylfos, vilės), emocionalumas ir vizualinis kontrastas tarp žemiškosios ir dangiškosios sferų. Šio epizodo sėkmė įkvėpė kompozitorius, choreografus ir dailininkus kurti panašias scenas vėlesniuose darbuose — pavyzdžiui, La Sylphide (1832) ir Giselle (1841) — kur balerinų kolektyvas baltomis suknelėmis tapo svarbia estetika.

Marie Taglioni: technika ir įvaizdis

Marie Taglioni šioje rolėje sustiprino savo reputaciją kaip idealinė romantinė balerina. Ji buvo žinoma dėl savo lengvumo įspūdžio scenoje, grakščių rankų linijų ir spindinčio moralinio įvaizdžio, kurį jai suteikė sąmoningai kuriamas švelnaus ir nekalto personažo portretas. Nors ji nebuvo pati pirmoji šokėja, eksperimentavusi su pointe technika, Taglioni labai prisidėjo prie jos populiarinimo ir prie to, kad ant pirštų šokimas taptų romantinės estetikos dalimi.

Choreografijos klausimas ir šaltiniai

Tiksli choreografija dingo — išliko tik scenų aprašymai, kritikų atsiliepimai ir keli piešiniai. Mokslininkai iki šiol diskutuoja, ar prie šio epizodo choreografijos labiausiai prisidėjo Filippo Taglioni, jo dukra Marie Taglioni ar Jeanas Coralli. Dėl to scenos rekonstrukcijos remiasi laiko aprašymais ir estetiniu kontekstu, o ne ištisomis choreografinėmis partituromis.

Premjera, priėmimas ir palikimas

Premjeros metu publika reagavo įvairiai: kai kurie žiūrovai buvo sužavėti naujovišku reginiu ir Taglioni pasirodymu, kiti — sutrikę dėl siaubingos temos ir naujų techninių priemonių. Nepaisant to, epizodas tapo plačiai aptarinėjamu ir dažnai minimu kaip vienas iš momentų, pakeitusių baleto estetiką. "Vienuolių baletas" paliko ilgalaikį poveikį scenografijos, apšvietimo ir kostiumo sprendimams bei padėjo įtvirtinti baleriną kaip romantinio baleto centro figūrą.

Trumpai tariant, Vienuolių baletas — nors ir nedidelis pagal trukmę — pasižymėjo novatoriškais vaizdiniais, techniniu eksperimentavimu ir estetine naujove, kurios aidai atsispindi vėlesniuose XIX a. baletų šedevruose.