Vaslavas Nižinskis (1890 m. kovo 12 d. Kijeve, Ukrainoje - 1950 m. balandžio 8 d. Londone, Anglijoje) - žymiausias XX a. pradžios baleto šokėjas ir svarbus choreografas. Jis gimė lenkų kilmės tėvų, kurie abu buvo šokėjai, šeimoje.

Nižinskis garsėjo savo šokio sugebėjimais ir gebėjimu atskleisti vaidinamo vaidmens charakterį. Jis mokėjo šokti en pointe, o tai tuo metu buvo retas šokėjų vyrų įgūdis. Legendinis buvo jo gebėjimas atlikti, regis, gravitaciją paneigiančius šuolius. Balerina ir choreografė Bronislava Nijinska buvo jo sesuo. Jie abu šoko Marijos teatro Imperatoriškajame balete, o vėliau - Sergejaus Diagilevo "Ballets Russes".

Išsilavinimas ir ankstyvoji karjera

Vaslavas Nižinskis mokėsi Imperatoriškojo baleto mokykloje (dabar žinoma kaip Marijos arba Mariinsky teatras) Sankt Peterburge, kur jo technika ir išraiška greitai patraukė dėmesį. Po sėkmingų pasirodymų Maskvoje ir Sankt Peterburge jį 1909 m. į savo trupę pakvietė Sergejus Diagilevas, ir Nižinskis netrukus tapo pagrindine Ballets Russes žvaigžde.

Inovacijos scenoje ir svarbiausi kūriniai

Nižinskio meninė pozicija pasižymėjo eksperimentais su erdve, laikysena ir linija. Jo choreografija dažnai nutolo nuo tradicinio akademinio baleto, naudojo kampuotus kūno kampus, žemą kūno centrą ir teatrališką, kartais primityvų judesio „kalbą“. Dėl šių naujovių jis laikomas vienu iš moderniojo baleto pradininkų.

  • „Popietė faunui“ (L'Après-midi d'un faune, 1912) – Nižinskis choreografavo ir pats atliko vieną iš pagrindinių partijų; šis kūrinys sukėlė daug diskusijų dėl savo novatoriškos stilistikos ir erotinių intencijų.
  • „Pavasario auka“ (Le Sacre du Printemps, 1913) – choreografija, kurią sukūrė Nižinskis kartu su Igoriu Stravinskiu (muzika), tapo vienu iš XX a. baleto atradimų. Premjera Paryžiuje sukėlė skandalą dėl radikalaus ritmo, šokio ir kostiumų sprendimų.
  • „Rožės vaiduoklis“ (Le Spectre de la Rose) – nors šio kūrinio choreografas buvo Michel Fokine, Nižinskis savo interpretacija ir sceniniu žavesiu padarė jį legendiniu.

Psichikos sveikatos problemos ir vėlesni gyvenimo metai

Nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Nižinskis susidūrė su rimtomis psichikos sveikatos problemomis; 1919 m. jis patyrė psichozę, po kurios beveik visiškai nutraukė profesionalią karjerą. Daug metų praleido gydymo įstaigose ir privačioje priežiūroje Šveicarijoje bei kitur. Jo asmeninis gyvenimas ir kūrybinė veikla buvo gerokai apriboti, tačiau jo ankstesni darbai ir dokumentai – ypač dienoraščiai – padėjo suprasti jo vidinį pasaulį ir meninę viziją.

Paveldas ir įtaka

Nižinskio įtaka XX a. baletui ir šiuolaikiniam šokiui yra neabejotina. Jo eksperimentai su kūno forma, erdve ir scenoje pasakojama istorija paskatino vėlesnes kartas permąstyti, kaip gali atrodyti šokis. Vėlesni choreografai ir šokio istorikai rekonstruodami jo kūrinius arba remdamiesi jo idėjomis dažnai grįžta prie Nižinskio kaip ikonos, kuri peržengė savo epochos estetikas.

Publikacijos ir dokumentacija

Nižinskio dienoraščiai, laiškai ir liudijimai apie jo pasirodymus padėjo išsaugoti jo meninį palikimą. Nors kai kurie dokumentai yra interpretuoti prieštaringai arba redaguoti, jie suteikia vertingą medžiagą tyrinėjant menininko psichologiją, kūrybą ir trupių gyvenimą Diagilevo epochoje.

Vaslavas Nižinskis iki šiol minimas kaip prieštaringa, bet nepaprastai įtakinga figūra – genijus, kuris trumpam perrašė baleto taisykles ir išplėtė sceninės galios ribas.