Vaslavas Nižinskis (1890–1950) – XX a. baleto genijus ir choreografas
Vaslavas Nižinskis (1890–1950) – XX a. baleto genijus ir novatoriškas choreografas, garsėjęs gravitaciją paneigiančiais šuoliais ir "Ballets Russes" legendine karjera.
Vaslavas Nižinskis (1890 m. kovo 12 d. Kijeve, Ukrainoje - 1950 m. balandžio 8 d. Londone, Anglijoje) - žymiausias XX a. pradžios baleto šokėjas ir svarbus choreografas. Jis gimė lenkų kilmės tėvų, kurie abu buvo šokėjai, šeimoje.
Nižinskis garsėjo savo šokio sugebėjimais ir gebėjimu atskleisti vaidinamo vaidmens charakterį. Jis mokėjo šokti en pointe, o tai tuo metu buvo retas šokėjų vyrų įgūdis. Legendinis buvo jo gebėjimas atlikti, regis, gravitaciją paneigiančius šuolius. Balerina ir choreografė Bronislava Nijinska buvo jo sesuo. Jie abu šoko Marijos teatro Imperatoriškajame balete, o vėliau - Sergejaus Diagilevo "Ballets Russes".
Išsilavinimas ir ankstyvoji karjera
Vaslavas Nižinskis mokėsi Imperatoriškojo baleto mokykloje (dabar žinoma kaip Marijos arba Mariinsky teatras) Sankt Peterburge, kur jo technika ir išraiška greitai patraukė dėmesį. Po sėkmingų pasirodymų Maskvoje ir Sankt Peterburge jį 1909 m. į savo trupę pakvietė Sergejus Diagilevas, ir Nižinskis netrukus tapo pagrindine Ballets Russes žvaigžde.
Inovacijos scenoje ir svarbiausi kūriniai
Nižinskio meninė pozicija pasižymėjo eksperimentais su erdve, laikysena ir linija. Jo choreografija dažnai nutolo nuo tradicinio akademinio baleto, naudojo kampuotus kūno kampus, žemą kūno centrą ir teatrališką, kartais primityvų judesio „kalbą“. Dėl šių naujovių jis laikomas vienu iš moderniojo baleto pradininkų.
- „Popietė faunui“ (L'Après-midi d'un faune, 1912) – Nižinskis choreografavo ir pats atliko vieną iš pagrindinių partijų; šis kūrinys sukėlė daug diskusijų dėl savo novatoriškos stilistikos ir erotinių intencijų.
- „Pavasario auka“ (Le Sacre du Printemps, 1913) – choreografija, kurią sukūrė Nižinskis kartu su Igoriu Stravinskiu (muzika), tapo vienu iš XX a. baleto atradimų. Premjera Paryžiuje sukėlė skandalą dėl radikalaus ritmo, šokio ir kostiumų sprendimų.
- „Rožės vaiduoklis“ (Le Spectre de la Rose) – nors šio kūrinio choreografas buvo Michel Fokine, Nižinskis savo interpretacija ir sceniniu žavesiu padarė jį legendiniu.
Psichikos sveikatos problemos ir vėlesni gyvenimo metai
Nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Nižinskis susidūrė su rimtomis psichikos sveikatos problemomis; 1919 m. jis patyrė psichozę, po kurios beveik visiškai nutraukė profesionalią karjerą. Daug metų praleido gydymo įstaigose ir privačioje priežiūroje Šveicarijoje bei kitur. Jo asmeninis gyvenimas ir kūrybinė veikla buvo gerokai apriboti, tačiau jo ankstesni darbai ir dokumentai – ypač dienoraščiai – padėjo suprasti jo vidinį pasaulį ir meninę viziją.
Paveldas ir įtaka
Nižinskio įtaka XX a. baletui ir šiuolaikiniam šokiui yra neabejotina. Jo eksperimentai su kūno forma, erdve ir scenoje pasakojama istorija paskatino vėlesnes kartas permąstyti, kaip gali atrodyti šokis. Vėlesni choreografai ir šokio istorikai rekonstruodami jo kūrinius arba remdamiesi jo idėjomis dažnai grįžta prie Nižinskio kaip ikonos, kuri peržengė savo epochos estetikas.
Publikacijos ir dokumentacija
Nižinskio dienoraščiai, laiškai ir liudijimai apie jo pasirodymus padėjo išsaugoti jo meninį palikimą. Nors kai kurie dokumentai yra interpretuoti prieštaringai arba redaguoti, jie suteikia vertingą medžiagą tyrinėjant menininko psichologiją, kūrybą ir trupių gyvenimą Diagilevo epochoje.
Vaslavas Nižinskis iki šiol minimas kaip prieštaringa, bet nepaprastai įtakinga figūra – genijus, kuris trumpam perrašė baleto taisykles ir išplėtė sceninės galios ribas.
Vaslavo Nižinskio antkapinis paminklas Monmartro kalvoje Paryžiuje. Seržo Lifaro dovanotoje skulptūroje vaizduojamas Nižinskis, vaidinantis lėlę Petrušką.
Nižinskis ir Ana Pavlova spektaklyje "Le Pavillon d'Armide
Nižinskis filme "L'Aprés Midi d'un Faune": Barbier piešinys, 1913 m.
Imperatoriškasis baletas
1900 m. Nižinskis įstojo į Imperatoriškąją baleto mokyklą Sankt Peterburge, kur mokėsi pas tokius puikius pedagogus kaip Enrico Cecchetti. Sulaukęs 18 metų, jis gavo eilę vaidmenų. 1910 m. trupės primabalerina Mathilde Kschessinska pasirinko Nižinskį šokti atnaujintame Mariaus Petipa "Talismano" spektaklyje. Vėjo dievo Vajou vaidmuo sukėlė sensaciją.
Jo spektaklis "Miegančioji gražuolė" (P. Čaikovskio muzika) sulaukė didžiulės sėkmės. 1910 m. jis vaidino "Žizel", Fokino baletuose "Karnavalas" ir "Šecherezada" (pagal Rimskio-Korsakovo orkestrinę siuitą). Jo partnerystė su Tamara Karsavina Marijos teatre buvo labai giriama: jie buvo vadinami "pavyzdingiausiais to meto artistais".
Lūžio taškas Nižinskiui buvo susitikimas su Sergejumi Diagilevu. S. Diagilevas buvo garsus baleto ir meno parodų verslininkas (organizatorius), propagavęs rusų vaizduojamąjį ir muzikinį meną užsienyje. Nuo to momento Diagilevas vadovavo Nižinskio karjerai ir jai vadovavo, jiedu tapo meilužiais.
Les Ballets Russes
1909 m. Diagilevas į Paryžių atsivežė rusų operos ir baleto žvaigždžių trupę, kurioje buvo Nižinskis ir Ana Pavlova. Spalvingų rusų baletų ir operų, daugiausia naujų Vakaruose, sezonas sulaukė didelės sėkmės. Tai paskatino Diagilevą kartu su choreografu Micheliu Fokinu ir dizaineriu Léonu Bakstu sukurti garsiąją trupę "Les Ballets Russes". Ballets Russes" sezonai Paryžiuje tapo menine ir socialine sensacija, kuri nustatė meno, šokio, muzikos ir mados tendencijas kitam dešimtmečiui.
Nižinskis taip pat kūrė baletus. Jie buvo avangardiniai ir prieštaringi. Jo baletai buvo "Fauno popietė" (L'après-midi d'un faune, pagal Claude'o Debussy muziką) (1912), "Pavasario apeigos" (1913), "Jeux" (1913) ir "Til Eulanspiegel" (1916).
"Pavasario apeigose" ("Le Sacre du Printemps", 1913 m., Stravinskio muzika) Nižinskis sukūrė choreografiją, peržengiančią tradicinio baleto ribas. Pirmą kartą jo žiūrovai išvydo modernųjį šokį. Kampuoti judesiai išreiškė radikaliai modernios Stravinskio partitūros esmę. Muzika ir šokis sukėlė audringą reakciją Eliziejaus laukų teatre (Théâtre de Champs-Élysées), kai įvyko premjera Paryžiuje. Ir muzika, ir šokis tapo modernizmo orientyrais.
Santuoka ir iširimas
1913 m. "Ballets Russes" gastroliavo Pietų Amerikoje. Diagilevas į šią kelionę nevyko, nes bijojo keliauti jūra. Laisvas nuo Diagilevo priežiūros, Nižinskis susipažino su vengrų grafiene Romola de Pulszky. Ilgainiui jai pavyko užkariauti jo simpatijas. Jie susituokė Buenos Airėse, vėliau susilaukė dukters Kyros. Kai trupė grįžo į Europą, Diagilevas supyko ir atleido Nižinskį.
Pirmojo pasaulinio karo metais Nižinskis buvo internuotas Vengrijoje. Diagilevui pavyko jį išvežti į Šiaurės Amerikos gastroles 1916 m. Tuo metu Nižinskis sukūrė choreografiją ir šoko pagrindinį vaidmenį spektaklyje "Tilas Eulenšpygelis". Maždaug tuo metu trupės nariai pastebėjo jo šizofrenijos požymių. 1919 m. jis patyrė nervinį sukrėtimą, ir jo karjera faktiškai baigėsi. Jam buvo diagnozuota šizofrenija ir žmona jį išvežė į Šveicariją. Likusį gyvenimą jis praleido psichiatrinėse ligoninėse ir prieglaudose, o jo šeima keliavo po Europą. Jis daugiau niekada nebešoko.
Susiję puslapiai
- Modernizmas
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo Vaslavas Nižinskis?
A: Vaslavas Nižinskis buvo garsus XX a. pradžios baleto šokėjas ir svarbus choreografas. Jis gimė lenkų kilmės tėvų, kurie abu buvo šokėjai, šeimoje.
K: Kuo garsėjo Nižinskis?
A: Nižinskis garsėjo savo šokio sugebėjimais ir gebėjimu atskleisti vaidinamo vaidmens charakterį. Jis mokėjo šokti en pointe, o tai tuo metu buvo retas šokėjų vyrų įgūdis. Legendinis buvo jo gebėjimas atlikti, regis, gravitacijos jėgų nepaisančius šuolius.
Klausimas: Kokia buvo Nižinskio tėvų profesija?
A: Nižinskio tėvai buvo šokėjai.
K: Ar Nižinskis buvo vienintelis garsus šokėjas savo šeimoje?
A: Ne, Nižinskio sesuo Bronislava Nižinska taip pat buvo garsi balerina ir choreografė.
K: Kur šoko Nižinskis ir jo sesuo?
A: Nižinskis ir jo sesuo šoko Marijos teatro Imperatoriškajame balete, o vėliau - Sergejaus Diagilevo "Ballets Russes".
K: Kokios tautybės buvo Nižinskis?
A: Nižinskis gimė Kijeve, Ukrainoje, lenkų tėvų šeimoje.
K: Kada ir kur mirė Nižinskis?
A: Nižinskis mirė 1950 m. balandžio 8 d. Londone, Anglijoje.
Ieškoti