Michailas Fokinas — rusų choreografas, baleto reformatorius (1880–1942)

Michailas Fokinas — įtakingas rusų choreografas ir baleto reformatorius, sukūręs ikoniškus kūrinius (Ballets Russes), pakeitęs baleto estetiką ir šokio raišką visame pasaulyje.

Michailas Fokinas (1880 m. balandžio 23 d. – 1942 m. rugpjūčio 22 d.) buvo rusų choreografas ir šokėjas, vienas svarbiausių XX a. baleto reformatorių. Gimė SanktPeterburge pasiturinčio viduriniosios klasės pirklio šeimoje. Būdamas devynerių metų buvo priimtas į Sankt Peterburgo imperatoriškąją baleto mokyklą, kur įgijo tradicinį klasikinio baleto pagrindą. 1898 m., sulaukęs 18-ojo gimtadienio, debiutavo Imperatoriškojo Marijos teatro scenoje su Imperatoriškojo rusų baleto trupe Paquita. 1902 m. jis tapo tos pačios baleto mokyklos mokytoju ir ėmė kurti bei eksperimentuoti choreografijoje.

Ankstyvoji kūryba ir idėjos

Fokinas siekė peržengti XIX a. klasikinių baleto formų ribas. Jam virtuozinė technika buvo ne tikslas, o išraiškos priemonė: svarbiausia – muzikos, temos ir judesio vienovė. Jis kritikavo to meto baletų perdėtą pantomimą ir dažnai neegzistuojančius kostiumus, kurie, jo manymu, neatspindėjo kūrinių turinio. Todėl jis stengėsi pašalinti dirbtinę mimiką, priverstinius gestus ir pasenusius kostiumus, siekė, kad sceninis vaizdas ir judesys atitiktų baleto nuotaiką ir muzikos charakterį.

Choreografinės reformos

Fokino reformos apėmė kelis svarbius principus:

• Ekspresijos integracija: judesys turi būti tiesiogiai susijęs su muzika ir tema, o ne egzistuoti kaip vien estetinis demonstravimas;
• Natūralumo siekis: mažiau pantomimos, natūralesnė gestika ir lavintuojamas kūno centro (liemens, pečių) naudojimas;
• Kostiumų ir scenografijos dermė: drabužiai ir dekoracijos turi stiprinti pasakojimą, o ne trukdyti jo perteikimui;
• Lygiateisiškesnės rolės: daugiau reikšmės suteikta vyrų partijoms ir ansambliui, kad pasakojimas būtų dinamiškesnis.

Bendradarbiavimas su Sergejumi Diagilevu ir „Ballets Russes“

1909 m. Sergejus Diagilevas pakvietė Fokiną tapti savo baleto "Ballets Russes" Paryžiuje choreografu. Ten Fokinas atrado didesnę kūrybinę laisvę ir glaudžiai bendradarbiavo su kompozitoriais, dailininkais bei solistais, kad sukurtų vientisus sceno režisūros ir choreografijos ansamblius. Tarp jo reikšmingiausių darbų šiuo laikotarpiu – perdaryta Šopenjana (vėliau žinoma kaip Les Sylphides), Karnavalas (Le Carnaval) ir Šarvuotasis paviljonas (Le Pavillon d'Armide). Jam taip pat priskiriami svarbūs baletai „Ugnies paukštė“, „Petruška“, Rožinė šmėkla bei Dafnis ir Chloė. Fokinas taip pat choreografavo baletą pagal Rimskio-Korsakovo Šecherezadą, kurio sceninis efektas ir rytminė architektūra turėjo didelį poveikį auditorijai.

Fokinas nutraukė bendradarbiavimą su Diagilevu 1912 m., dalinai dėl asmeninių ir profesionalių priežasčių – tarp jų minimos Diagilevo simpatijos Vaslavu Nižinskiu. Tačiau net ir po išsiskyrimo Fokino indėlis į „Ballets Russes“ estetiką ir modernizaciją išliko reikšmingas.

Vėlesnis gyvenimas, emigracija ir pedagoginė veikla

Po Pirmojo pasaulinio karo ir revoliucinių permainų Fokinas persikėlė į užsienį. 1918 m. apsistojo Švedijoje, vėliau persikėlė į Niujorką, kur įkūrė savo baleto mokyklą ir kartu su žmona Vera Fokina rengė pasirodymus bei vadovavo mokymui. 1932 m. jis tapo Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiu. Fokinas mirė 1942 m. rugpjūčio 22 d. Niujorke. Jo pedagoginė ir kūrybinė veikla prisidėjo prie baleto sklaidymosi Amerikoje ir prie profesionalaus baleto rengimo aukšto lygio.

Kūrybinis palikimas

Per savo karjerą Fokinas sukūrė daugiau kaip 70 baletų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis rašė choreografines reformos programas, plakatus ir pasisakymus apie sceninę estetiką, o kai kurie jo principai tapo moderniojo baleto pagrindu. Savo darbus jis kūrė bendradarbiaudamas su žymiais kompozitoriais ir dailininkais, taip skatindamas tarpdisciplininį scenos menų dialogą. Mirštanti gulbė, solo šokis sukurtas Anai Pavlovai pagal Saint-Saënso Le Cygne, yra vienas iš pavyzdžių, kaip Fokinas derino muzikos ir judesio intymumą.

Jo idėjos – kad choreografija turi būti glaudžiai susieta su muzika, kad kostiumai ir scenografija turi atitikti temą, ir kad baletas gali būti emocionaliai ir intelektualiai turtingas menas – daro Fokiną reikšmingu tarpukario ir šiuolaikinio baleto kūrėju. Daugelis jo pastatymų iki šiol atliekami pirmaujančių pasaulio baleto trupių, o jo teoriniai tekstai ir principai tebėra studijų ir repertuaro dalis.

Michailo Fokino indėlis – tai ne tik atskiri spektakliai, bet ir naujas požiūris į baletą kaip sceninį meną: judesys kaip turinio pranešėjas, muzikos ir choreografijos vienovė bei sceninis tikrumas, kurie iki šiol veikia baleto praktiką ir pedagogiką.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Michailas Fokinas?

K: Kada jis debiutavo scenoje?

K: Kokios buvo jo reformistinės idėjos?

K: Kaip jis įsitraukė į Diagilevo "Ballets Russes" veiklą?

K: Kokie yra žymiausi jo darbai?

K: Kodėl jis nutraukė bendradarbiavimą su Diagilevu?

K: Kur jis persikėlė išvykęs iš Paryžiaus?

Paieška pagal raidę