"Les Sylphides" (liet. "Silfidės") – Mišelio Fokino baletas pagal Frederiko Šopeno muziką. Muziką, be kita ko, orkestravo Stravinskis. Scenografiją ir kostiumus sukūrė Alexandre'as Benois. Tai vienaveiksmis, neistorinis kūrinys – labiau nuotaikos, atmosferos ir „romantiško baleto“ estetikos apmąstymas negu siužetinis pasakojimas.

Pirmą kartą baletas buvo parodytas 1909 m. birželio 2 d. "Ballets Russes" teatre Paryžiuje, "Théâtre du Châtelet". Premjeroje pasirodė tokios žymios šokėjų pavardės kaip Nižinskis, Tamara Karsavina, Ana Pavlova ir Marija Baldina. Kritikai ir žiūrovai greitai įvertino baleto „poetiškumą“ — jis tapo emblematišku pavyzdžiu vadinamajam „ballet blanc“ (baleto balta) žanrui, kuriame svarbiausia elegantiška forma, linijos ir nuotaika, o ne siužetas.

"Les Sylphides" kilo iš ankstesnio Fokino kūrinio "Chopiniana". Pastarasis buvo parodytas 1908 m. kovo 21 d. Sankt Peterburge ir pirmoje versijoje vaizdavo įsivaizduojamas scenas iš Šopeno gyvenimo — tarp jų buvo lenkiškos vestuvės ir baleto polonezas. Vėliau baletas buvo peržiūrėtas: Fokinas atsisakė konkrečių personažų ir siužetinių užuominų, siekdamas sukurti labiau „romantiško baleto“ atmosferos priminimą. Peržiūrėta versija (vis dar vadinta "Chopiniana") buvo parodyta 1908 m. balandžio 6 d. Sankt Peterburge. Antrojoje versijoje pagrindinė solistė buvo aprengta ilga balta tutu, primenančia Marie Taglioni kostiumą iš baleto "La Sylphide", ir būtent ši balta silfidžių estetika tapo vienu iš kūrinio vizualinių ženklų. Paryžiuje kūrinys pervadintas į "Les Sylphides".

Muzika ir struktūra

Les Sylphides neturi nuoseklaus siužeto — tai trumpų šokių ciklas, kuriame Fokinas panaudojo Šopeno solo klavyrinę kūrybą, orkestruotą sceniniam atlikimui. Praktikoje muzikinė programa kinta priklausomai nuo inscenizacijos ir orkestracijos pasirinkimų; orkestruotojus, be Stravinskio, sudarė ir kiti kompozitoriai bei aranžuotojai, todėl konkreti tvarka ir numeriai skiriasi tarp pastatymų. Kūrinys dažniausiai trunka apie 20–25 minutes.

Į "Les Sylphides" paprastai įtraukiami šie muzikiniai tipai:

  • preliudai (prelude),
  • nocturnai (nocturne),
  • valso (waltz) numeriai,
  • mazurkos (mazurka),
  • polonezas (polonaise).

Konkrečios kompozicijos ir jų orkestracijos gali skirtis tarp pastatymų — kai kurie režisieriai ir orkestruotojai prideda arba pakeičia atskirus Šopeno kūrinius, kad pasiektų pageidaujamą nuotaiką ir trukmę.

Scenografija, kostiumai ir šokio kalba

Alexandre'as Benois sukūrė scenografiją ir kostiumus, kurie pabrėžė eterines, romantines silfidžių figūras: ilgos baltos suknelės, švelnios šviesos ir minimalistinė scena, skirta išryškinti šokio linijas. Fokino choreografija atsisakė teatralinių gestų ir didžių spektaklinių efektų, akcentuodama gryną judesio poetiką, muzikinį frazavimą ir grupinių linijų estetiką. Dažnai centre stovi vienas solistas (kartais vadinamas „poetu“ ar „jaunuoliu“), apsuptas šokių silfidžių korpuso, kuris kuria svajingą, ore pakibusį efektą.

Poveikis, revizijos ir reikšmė

"Les Sylphides" tapo viena iš žymiausių XX a. baletų scenos miniatiūrų ir dažno baleto trupės repertuaro dalimi. Jį statė daug žymių trupė — nuo originaliojo Ballets Russes iki naujųjų laikų Nacionalinių baletų Paryžiuje, Maskvoje, Londone ir Amerikoje. Kūrinys laikomas svarbiu tiltu tarp romantinio XIX a. baleto estetikos ir modernesnės XX a. choreografijos, įrodydamas, kad siužetas nėra būtinas stipriam sceniniam poveikiui.

Skirtingos pastatymų versijos gali skirtis pagal muzikos tvarką, orkestraciją ir trupės interpretaciją; tačiau visur išlieka pagrindinė idėja — subtilus, melancholiškas Šopeno muzikinės poezijos atvaizdavimas šokiu.

Pastabos: dėl įvairių orkestracijų ir inscenizacijų tiksli programos sudėtis gali skirtis. Jei domina konkretaus pastatymo tiksli muzikinė tvarka, verta pasitikrinti to pastatymo programėlę arba teatro archyvą.