Polonezas – lenkų šokis ir muzikinė forma: apibrėžimas ir istorija

Polonezas yra lenkų šokis, kilęs iš liaudies ir vėliau prigijęs aukštesniuose sluoksniuose. Jis prasidėjo kaip liaudies šokis, o vėliau išpopuliarėjo tarp lenkų bajorų ir karališkų dvarų. Tradiciškai polonezas rašomas 3/4 metru ir pasižymi savitu, dignifikuotu, procesiniu judesiu bei būdingu ritminiu motyvu, kuris suteikia jam žingsnio pojūtį ir ceremoningumą. Polonezas dažnai atliekamas kaip eitynių ar paradinis šokis — jis būdavo naudojamas vestuvėse, priėmimuose, dvarų baliuose ir valstybiniuose renginiuose. Terminas „polonezas“ lietuvių kalboje kilęs iš prancūziško žodžio polonaise (nurodančio kilmę iš Lenkijos).

A–B–A muzikinė forma ir ritmas

Daugelis polonezų yra sukomponuoti vadinamąja trejine forma, arba dainos forma, arba menuetu ir trio. Visos šios formos yra A–B–A struktūros: A dalis pasikartoja po kontrastingos B dalies. A sekcijos muzika abiejose dalyse yra panaši, jei ne visiškai identiška, o B skirsnis kontrastuoja melodija, harmonija ir dažnai ir charakteriu. Tokia forma tinka polonezo šokio nuoseklumui ir paradiniam pobūdžiui — pirmoji dalis pristato temą, vidurinė suteikia kontrastą, o grįžimas prie A atkuria pradines idėjas.

Istorija ir paplitimas Europoje

XIX a. trečiajame dešimtmetyje lenkų kultūra buvo labai populiari Europoje, todėl polonezas tapo žinomas ir kitose šalyse. Jau baroko laikotarpiu kompozitoriai įtraukė polonezo tipažo į savo kūrinius: pjesių, pavadintų polonezais, yra sukūrę tokie autorių vardai kaip Bachas, Hendelis, Fransua Kuperenas ir kiti — jie polonezą traktavo kaip stilizuotą šokį koncertinėje muzikoje.

Polonezas fortepijonui ir Frédéricas Chopinas

Su XIX a. polonezas įgavo naują reikšmę kaip koncertinė pianistinė forma. Kompozitoriai pradėjo rašyti polonezus fortepijonui, juose derindami liaudišką charakterį su romantine išraiška. Frédéricas Chopinas parašė keletą polonezų fortepijonui, kurie išgarsėjo ir tapo vienais reikšmingiausių šio žanro pavyzdžių. Jo polonezai (tarp jų žymieji opusai, pavyzdžiui, op. 26, op. 40 ir garsusis Polonezas As-dur, op. 53, vadinamas „Heroic“) išsiskiria nacionaline dvasia, plėtiniu harmonija ir virtuoziška technika. Daugumą jų labai sunku groti ir jie reikalauja didelės ekspresijos bei techninės meistriškumo.

Šokio technika ir socialinis kontekstas

Polonezas šokamas poromis, dažnai eitynių formatu, su lėtais, elegantiškais žingsniais ir ritmizuotu kojų judesiu. Aristokratijos dvaruose muzikantai dažnai grodavo polonezą iš galerijos, kol apačioje, priėmimo salėje, šokdavo žmonės — taip išlaikomas ceremoninis atstumas tarp atlikėjų ir šokančiųjų. Polonezas simbolizavo savitą socialinę etiką, orumą ir tradiciją, todėl ilgainiui tapo ir nacionalinio identiteto elementu.

Polonezas kituose žanruose ir tautų interpretacijos

Be Lenkijos kompozitorių, polonezo motyvus naudojo ir kitų šalių autoriai, siekdami kurti „lenkišką“ atmosferą savo operose ir baletuose. Keletas rusų kompozitorių rašė polonezus, kad sukurtų lenkišką nuotaiką — pavyzdžiui, P. Čaikovskis balete "Miegančioji gražuolė" ir operoje "Eugenijus Oneginas". Tokios polonezo imitacijos dažnai turi teatrinę funkciją: pažymėti aukštą visuomenę, nacionalinį coloritą ar ceremoningumą scenoje.

Polonezo reikšmė šiandien

Šiandien polonezas gyvuoja tiek kaip koncertinė muzika, tiek kaip tradicinis šokis. Lenkijoje jis tebėra svarbi kultūrinė tradicija — polonezas dažnai atliekamas valstybinėse ceremonijose, didžiuosiuose baliuose ir jaunimo šventėse (pvz., „studniówka“). Kūriniai, tokie kaip Chopino polonezai, išlieka repertuariniu iššūkiu pianistams ir populiariomis muzikinėmis manifestacijomis, kuriose susipina technika, nacionalinis paveldo jausmas ir romantinė ekspresija.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra polonezas?

K: Kaip paprastai skamba polonezo muzika?

Klausimas: Kur XIX a. buvo populiari lenkų kultūra?

K: Kas šiuo laikotarpiu parašė garsių polonezų fortepijonui?

K: Kaip sunku groti šiuos kūrinius?

K: Kokie kiti kompozitoriai rašė polonezus, kad sukurtų lenkišką atmosferą?

Paieška pagal raidę