Eugenijus Oneginas (rus. Евгений Онегин) - Piotro Čaikovskio opera. Paprastai manoma, kad tai geriausia jo opera ir viena geriausių rusų operų. P. Čaikovskis ją baigė rašyti 1878 m., o pirmą kartą ji buvo atlikta 1879 m. Maskvoje. Kompozitorius, kurdamas operą, atsirinko tik fragmentus iš Puškino kūrinio ir pasirūpino, kad scenoje būtų pakankamai muzikinių kontrastų — nuo jausmingų solo partijų iki didelių ansamblių ir šokio scenų. Dėl pasirinktos formos ir išsamių personažų psichologinių portretų operoje ryškėja tiek lyrinė intonacija, tiek rusų kaimo ir aristokratijos gyvenimo vaizdai.

Eugenijaus Onegino istoriją parašė Aleksandras Puškinas. Jis buvo garsiausias Rusijos rašytojas, o P. Čaikovskis keletą jo apsakymų pavertė operomis. Jis stengėsi, kad opera nebūtų per ilga, ir pasirinko keletą skyrių iš originalios Puškino knygos, todėl istorija kartais peršoka iš vieno laiko į daug vėlesnį. Rusų operos gana dažnai būna tokios: tai "tableaux", t. y. pasakojimo scenos. Kartais žiūrovai turi įsivaizduoti, kas vyksta tarp veiksmų. Puškino originalas — eiliuotas romanas, rašytas XIX a. pradžioje — suteikė Čaikovskiui turtingą medžiagą personažams ir situacijoms, bet kompozitorius vengė pilno romano perpasakojimo ir rinkosi scenas, kurios geriausiai atskleidžia veikėjų jausmus ir konfliktus.

Siužetas trumpai: jauna provincijos mergina Tatjana parašo ilgas meilės raštą Eugenijui Oneginui — miesto jaunuoliui ir butinai šiek tiek ciniškam aristokratui. Oneginas atstumia Tatjaną, o vėliau, per puotą, Tatyana ir jos sesuo Olga dalyvauja balyje, kur Oneginas užmezga paviršutinišką susidomėjimą. Jauno poeto Lenskio pavydas ir pyktis virsta dueliu, kurio metu jis žūsta — šis momentas yra vienas iš operos dramatiškiausių. Vėliau, po kelerių metų, Oneginas atsitiktinai sutinka ištekėjusią, brandžią Tatjaną, kuri dabar yra mylima ir pagarbiai gerbiama ponia. Oneginas suvokia savo jausmus per vėlu; Tatjana, nors ir vis dar myli, nutaria likti ištikima savo pareigai bei sutuoktiniui.

Vaidmenys ir muzikiniai akcentai: pagrindinis partijas dažniausiai atlieka — Oneginas (baritonas), Tatjana (lyrinė soprano), Lenskis (tenoras), Olga (sopranas), grafo Grėmino partija (bosas). Įsimintiniausios scenos yra Tatjanos laiško scena (viena iš svarbiausių soprano partijų operos literatūroje), Lenskio arija prieš duelį (emocinga tenoro partija) ir Grėmino meilės arija vėlesniame veiksme. Taip pat plačiai žinoma balio Polonezas — sociumo šventės, kuriose ypač aiškiai atsiskleidžia to meto elito etiketas ir gyvenimo būdas.

Muzikos stilius ir reikšmė: Čaikovskio partitura pasižymi melodijų gausa, subtiliu orkestravimu ir emocionalumu. Kompozitorius sugebėjo perteikti tiek intymias, tiek dramaturgiškai stiprias scenas, o ryškūs teminiai motyvai sujungia atskirus epizodus į vientisą muzikinę visumą. Nuo premjeros opera sulaukė didelio pripažinimo ir vėliau tapo vienu dažniausiai statomų rusų operų pasaulio scenose; yra daug garsų atlikimų ir įrašų su žinomais solistais ir dirigentais.

Pastatymai ir interpretacijos: dėl savo „tableaux“ struktūros Eugenijus Oneginas leidžia režisieriams tiek tradicines, tiek modernias interpretacijas — nuo klasikinio XIX a. vaizdavimo iki konceptualių, simboliškų skaitymų. Operos trukmė ir skyrių pasirinkimas kartais leidžia atlikėjams koreguoti spektaklio eigą, bet pagrindinės scenos (laiško scena, duelio epizodas, balio scenos, vėlyvas susitikimas) lieka beveik visose versijose.