Dvikova (duelis) — istorija, taisyklės ir garsiausi atvejai

Dvikova: istorija, taisyklės ir garsiausi atvejai — nuo viduramžių duelų iki Burr–Hamilton konflikto. Sužinokite motyvus, ritualus, sankcijas ir įsimintinas bylas.

Dvikova - tai dviejų žmonių, turinčių panašius mirtinus ginklus ir prieš kovą susitarusių dėl tam tikrų taisyklių, kova. Kova paprastai vyksta dėl garbės. Dvikovos tikslas paprastai būna ne nužudyti priešininką, o atkurti dvikovą paskelbusio žmogaus garbę. Dvikovos nėra oficialūs įstatymai, jas vykdo pavieniai asmenys.

Istorija

Dvikovos turi senas šaknis ir įvairias formas visame pasaulyje. Europoje dvikovos tapo ypač svarbiu aristokratijos ir kariuomenės elgesio kodekso elementu nuo viduramžių iki XIX a. Vakarų visuomenėje dvikovos buvo praktikuojamos plačiai nuo XV iki XX a.. Iš pradžių dvikovos dažnai spręsdavo teisines ar religinės prigimties ginčus, vėliau – tapo galios, socialinio statuso ir asmeninės garbės įrodymo priemone.

Skirtingose šalyse susiformavo skirtingi papročiai: prancūzai ir anglai dažnai naudojo rapyrus ar špadas, o XVIII–XIX a. – taip pat pistoletus. Studentų korporacijose Vokietijoje ir Austrijoje iki šiol išlikusi akademinė kova (mensur) – tai ritualizuota kardo (dažniausiai sablio) kova, kuria siekiama parodyti drąsą ir ištvermę, tačiau ji skiriasi nuo mirties siekusių dvikovų.

Taisyklės ir procedūros

Dvikovos vykdymui dažnai buvo taikomas labai griežtas etiketas ir formalios taisyklės. Vienas žinomiausių reglamentų – Irish Code Duello (1777 m.), kuriame nustatytos bendros nuostatos dėl pagaliukų (sekundantų), ginklų pasirinkimo, atstumo, šūvių skaičiaus ir pan. Pagrindinės procedūros dalys dažniausiai būdavo:

• Šauksmas ir iššūkis: asmuo, kurio garbė esą pažeista, siunčia oficialų iššūkį.
• Sekundantai: kiekvienas iš kovingųjų turi «sekundantą» (pagalbininką), kuris derasi dėl taisyklių, stebi kovą ir stengiasi išvengti beprasmiško kraujo praliejimo.
• Ginklų pasirinkimas: rapyrai, kardai, sablės, pistoletai – priklausomai nuo epochos ir kultūros. Kartais ginklai būdavo iš anksto apžiūrimi, kad išvengti klastotės.
• Taisyklės: susitarimas dėl atstumo, ar šaudoma iš vietos ar vaikšto (walk-up), šūvių skaičiaus, ar tikslas – sužeisti, o ne nužudyti, bei kada kovą laikyti užbaigta (pvz., po išmatuoto sužeidimo ar pasiteisinimo).
• Vieta: dvikovos dažnai vykdavo atokiose vietose – „garbės laukeliuose“ („field of honor“), kad išvengti teisinės atsakomybės ar visuomenės priežiūros.

Motyvai ir etika

Dvikovos kyla iš garbės kultūros: apkaltintas arba įžeistas žmogus siekia įrodyti, kad yra nekaltas arba oriai atsikratyti įžeidimo. Dažnai pasitenkinimą (angl. «satisfaction») būdavo galima pasiekti net ne nužudant, o gauti viešą atsiprašymą ar pripažinimą. Visgi praktikoje daugelis dvikovų baigdavosi sužeidimais arba mirtimi.

Garsiausi atvejai

• Aaronas Burras ir Aleksandras Hamiltonas (1804) – vienas žinomiausių JAV dvikovų. Dvikova įvyko dėl politinių ir asmeninių nesutarimų; Hamiltonas buvo sužeistas širdies srityje ir mirė po kelių valandų. Šis įvykis stipriai pakeitė JAV požiūrį į dvikovas.
• Aleksandras Puškinas (1837) – rusų poetas žuvo po dvikovos su Georges-Charles d’Anthès, kuri kilo dėl garbės ir gandų apie jo žmoną. Puškino mirtis Rusijoje sukėlė stiprų pasipriešinimą dvikovoms.
• Europoje ir Lotynų Amerikoje XIX a. – daugybė karinių ir politinių veikėjų dalyvavo dvikovose; kai kuriose šalyse (pvz., Argentina) dvikovos tarp elitų buvo dažnos iki XIX a. pabaigos.

Teisinė padėtis ir pasitraukimas

Po XIX a. visuomenės požiūris į dvikovas ėmė keistis: augo teisminis reguliavimas, stiprėjo valstybės monopolio įstatymai ir veikė prieš dvikovas nusiteikusios grupės. Po Amerikos pilietinio karo daugelyje JAV valstijų dvikovos tapo baudžiamosiomis veikomis, o sankcijos svyravo nuo draudimo kandidatuoti į valstybės tarnybą iki griežtesnių bausmių.

Europoje dvikovos taip pat palaipsniui nyko – teisiniai draudimai, reputacijos praradimas ir nauji socialiniai idealai sumažino tokių konfliktų skaičių. Tačiau XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje pavienės dvikovos vis dar vykdavo, kol galiausiai tapo retenybe ir kriminalizuotos daugelyje šalių.

Kultūrinis palikimas

Dvikovos paliko gilų pėdsaką literatūroje, mene ir populiariojoje kultūroje. Temą naudoja romanai, pjesės ir filmai kaip simbolį garbės, drąsos, pasipriešinimo arba traumos. Be to, dvikovų etiketas ir tam tikros ritualinės detalės padėjo susiformuoti vėlesniems elgesio normų modeliams karinėje ir aristokratinėje aplinkoje.

Skirtumas tarp dvikovos ir kitų kovos formų

• Dvikova – formalizuota kova tarp dviejų asmenų, vykstanti dėl garbės, pagal sutartas taisykles ir dažnai prižiūrima sekundantų.
• Kova teisme ar reikalavimuose – oficialios institucijos sprendžia ginčus; priešingai nei dvikova, tai vyksta pagal įstatymus.
• Mensur – akademinė riterystės praktika (pvz., Vokietijos studentų korporacijose), kuri turi savo taisykles ir tikslus ir nebūtinai siekia nužudyti varžovą.

Apibendrinant, dvikova buvo socialinis ir kultūrinis fenomenas, kuris formavosi per amžius, turėjo griežtą etiketo sistemą ir paliko gilų pėdsaką istorijoje. Nors šiandien ji daugelyje šalių yra neteisėta ir laikoma atgyvena, jos palikimas vis dar matomas kultūroje ir literatūroje.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra dvilypumas?

K: Koks yra dvikovos tikslas?

K: Ar dvikovos buvo oficialūs įstatymai?

K: Kada dvikovos buvo praktikuojamos Vakarų visuomenėse?

K: Ar galite pateikti dvikovos pavyzdį?

K: Kodėl JAV dvikovos buvo uždraustos?

K: Kokia buvo pagrindinė dvikovų priežastis?

Paieška pagal raidę