Aleksandras Sergejevičius Puškinas gimė 1799 m. birželio 6 d. (gegužės 26 d., senuoju stiliumi) Maskvoje, mirė 1837 m. vasario 10 d. (sausio 29 d., naujuoju stiliumi) Sankt Peterburge. Jis buvo rusų poetas, prozininkas, dramaturgas ir apsakymų autorius.

Daugelis mano, kad jis buvo didžiausias rusų poetas. Jis pradėjo didžiąją rusų literatūros tradiciją. Puškinas rašė taip, kaip iki tol niekas kitas iš rusų nerašė: jis vartojo rusų kalbą taip, kaip ji buvo vartojama, o ne rašė stiliumi, paremtu senomis bažnytinėmis knygomis. Jo įtaka kitiems rusų rašytojams buvo milžiniška, o keli rusų kompozitoriai jo istorijas ir eilėraščius įgarsino. Jo poeziją labai sunku gerai išversti į kitas kalbas, nes žodžiai kupini ypatingų reikšmių rusų kultūroje. Jo romanai, ypač "Eugenijus Oneginas", yra plačiai skaitomi.

Puškinas buvo caro Petro Didžiojo Afrikos vergo anūkas. Jis žuvo dvikovoje 1837 m., būdamas 37 metų amžiaus.

Biografija – trumpai

A. S. Puškinas mokėsi Tsarskoje Selo licėjuje (1811–1817), kur susiformavo jo literatūrinis skonis ir ryšiai su bendraamžiais. Po licėjaus jis įsiliejo į Peterburgo literatūrinį gyvenimą, rašė poeziją, satyras ir pjeses. 1820–1824 m. jis buvo ištremtas į pietų Rusiją už laisvamanę ir kartais politizuotą kūrybą bei už artimumą su buvusiais dekabristais; šis laikotarpis atnešė reikšmingų eilėraščių ir pasakojimų seriją (vadinamuosius „pietų“ kūrinius).

1831 m. jis vedė Nataliją Gončarovą, su kuria susilaukė vaikų. Šeimos gyvenime atsirado intrigos ir gandai, kurie galiausiai prisidėjo prie to, kad 1837 m. jis stojo į lemtingą dvikovą su leitenantu Georges’iu d’Anthès – ši dvikova ir baigėsi jo mirtimi.

Kūryba – pagrindiniai darbai

Puškino kūryba labai įvairi: nuo epinių poemų iki romanų, pjesių ir trumpų apsakymų. Svarbiausi kūriniai:

  • Ruslanas ir Ljudmila – ankstyvoji epinė poema, pilna liaudies motyvų ir fantazijos.
  • Eugenijus Oneginas – romaną eilėmis, dažnai vadinamas „Puškino enciklopedija“ dėl savo socialinių, kultūrinių ir psichologinių nuorodų bei įtaigos Rusijos visuomenei.
  • Boris Godunovas – drama apie valdžią ir sąmoningą istorijos traktavimą.
  • Bronzinis raitelis (kartais verčiamas kaip „Bronzinis jojikas“ arba „Bronzinis žirgas“) – poema, kurioje nagrinėjama asmens ir miesto (Sankt Peterburgo) kova su likimu.
  • Trumpieji apsakymai, pvz., Kortų karalienė, kurie vėliau tapo kitų menų, ypač operų ir kino, šaltiniu.

Puškinas taip pat rašė įtaigią satyrą, pasakojimus iš kaimo gyvenimo ir esė apie literatūrą. Jo proza ir poezija pasižymi aiškia, gyva kalba, ironija bei šiluma, o techninė meistrystė – rimų, ritmo ir stilistinių priemonių – padarė jį pavyzdžiu daugeliui vėlesnių rašytojų.

Stilius ir reikšmė rusų literatūrai

Puškino svarba yra tiek formali, tiek turinio prasme. Jis išplėtė rusų literatūros galimybes, suformulavo modernios prozos ir poezijos kalbos normas, priartino literatūrą prie kasdienės kalbos ir kasdienio gyvenimo. Dėl to jį dažnai vadina modernios rusų literatūros pradininku. Jo poveikis matomas Tolstojaus, Dostojevskio, Turgenievo ir kitų vėlesniųjų autorių kūryboje; daugelis kompozitorių – tarp jų P. Čaikovskis, M. Musorgskis, N. Rimskis-Korsakovas – kūrė operas ir kitus muzikos darbus pagal Puškino tekstus.

Vertėjiškai jis kelia iššūkį: Puškino žodžiai ir frazės dažnai slypi kultūriniame kontekste, kurį sunku perteikti kitomis kalbomis, todėl vertimai dažnai praranda tam tikrą nuotaiką ar niuansą.

Mirtis ir palikimas

1837 m. įvykusi dvikova su Georges’iu d’Anthès paliko gilų pėdsaką literatūros istorijoje. Puškinui sužalojus krūtinę, po kelių dienų jis mirė. Jo mirtis buvo tragiška ir simboliška – jaunos, kūrybingos asmenybės praradimas, kuri nulėmė visos modernios rusų kultūros raidą.

Po mirties Puškino vardas tapo istorinės atminties dalimi: jo namai-muziejai (pvz., Michailovskoje, Aleksandrija), paminklai (įskaitant žymųjį paminklą Sankt Peterburge) ir moksliniai institutai saugo jo palikimą. Jo darbai toliau skaitomi, studijuojami ir pritaikomi įvairioms meninėms formoms – teatrui, muzikai, kinui.

Trumpas apibendrinimas

A. S. Puškinas – kertinė figūra rusų literatūroje: jis ne tik sukūrė pagrindinius literatūros tekstus, bet ir nustatė kalbos bei stiliaus normas, kurios padėjo suformuoti XIX a. rusų prozos ir poezijos tradiciją. Jo kūryba išlieka gyva ir šiandien, ją tiria mokslininkai, verčia į daugelį kalbų ir interpretuoja įvairiomis meno formomis.