Petruška

Rusų lėlės

Petruška yra marionetė. Jis yra personažas, žinomas visoje Europoje įvairiais vardais: Punch Anglijoje, Polichinelle Prancūzijoje, Pulcinella Italijoje, Kasperle Vokietijoje ir Petruška Rusijoje. Kad ir koks būtų jo vardas, jis yra gudruolis, maištininkas ir žmonos mušėjas. Moralinį teisingumą jis įgyvendina pliaukštelėdamas lazda, kalba aukštu, skardžiu balsu ir ginčijasi su velniu. Jo pjesės buvo šabloniškos ir subversyvios. Jose kartojosi pagrindinės scenos iš vienos pjesės į kitą. Pjesės dažniausiai baigdavosi šuns, policininko arba velnio ištraukimu.

XVIII a. į Rusiją marionetes atvežė imperatorienė Ana Ivanovna. Šios lėlės buvo aristokratijos pramoga. Lazdyninės lėlės buvo importuotos iš Azijos. Jos vaidino religinius spektaklius, dažniausiai per Kalėdas. Tačiau Petruška buvo rankinė lėlė. Jį mėgo paprasti žmonės. Jis vaidino gatvės teatruose ir kitose lauko scenose nedidelėse nešiojamose būdelėse arba už ekranų, kuriuos buvo galima lengvai surinkti ir taip pat lengvai išardyti. Po Rusijos revoliucijos sovietų valdžia privertė Petrušką uždarose patalpose. Jos norėjo geriau kontroliuoti jo subversyvumą.

Petruškos spektaklis Rusijos kaime, 1908 m.

Istorija

Pirmoji scena. Scena - 1830 m. Sankt Peterburgo šventinė mugė. Po Admiraliteto aikštę vaikštinėja minia valstiečių, policininkų, čigonų ir kitų, ieškančių linksmybių. Du šokėjai linksmina mugės lankytojus. Scenos gale stovi didelė lėlių būdelė. Du žaisliniai kareivėliai, mušdami būgnus, skuba iš kabinos, kad atkreiptų minios dėmesį. Priešais kabiną pasirodo Šarlatanas. Atsidaro kabinos užuolaida. Matomos trys lėlės, kiekviena iš jų sėdi mažoje celėje. Viena lėlė - tamsiaodis mauras, kita - gražuolė balerina, o trečioji - Petruška. Visos trys išeina iš savo kamerų ir scenos centre pradeda vaidinti pantomimą. Ir Mauras, ir Petruška myli Baleriną, bet jai patinka Mauras. Petruška pavydi. Jis pradeda kovą su Mauru. Šarlatanas staiga nutraukia pantomimą. Nukrenta uždanga.

Antra scena. Nėra jokios muzikinės įžangos, išskyrus būgnų dūžius, skelbiančius scenos pradžią. Pakyla uždanga ir atsidaro durys. Matoma, kaip Petruška išmušamas pro duris. Jis krenta. Jis atsigula, skambant arpeggijuotiems C-dur ir F-dur akordams ("Petruškos akordas").

Jis abejingai atsistoja ir kumščiu trinkteli į Šarlatano portretą ant sienos. Skamba muzika - tai žiaurus "Petruškos akordo" atlikimas, dabar skirtas trimitams. Petruška krenta ant kelių. Muzika darosi vis lyriškesnė, kai jis imituoja savigailą, meilę Balerinai ir neapykantą Šarlatanui.

Balerina įžengia en pointe. Ją pamatęs Petruška pradeda demonstruoti pašėlusius gestus ir atletiškus šuolius. Balerina išsigąsta ir skuba tolyn. Petruška iš nevilties krinta ant grindų. Klarnetai tyčiojasi iš jo. Skambant "Petruškos akordui", skirtam visam orkestrui, jis keikia Šarlataną. Akimirką Petruška žvelgia iš savo kambario į minią Admiraliteto aikštėje, skambant "minios muzikai" iš pirmosios scenos. Jis sutrinka, kai klarnetai jį pašiepia skambant "Petruškos akordui". Trimito skambesys praneša apie scenos pabaigą.

Trečioji scena. Pakilus uždangai pasigirsta būgnų dūžiai. Petrušo kambarys buvo tamsus ir vėsus, o mauro kambarys žaižaruoja spalvomis. Sienas puošia palmės, egzotiškos gėlės, šokinėjantys balti triušiai ir dykumos smėlis.

Mauras tingiai guli ant gultų ir žaidžia su kokoso riešutu. Jis jį purto. Viduje kažkas yra! Jis bando jį perpjauti savo skiemeniu, bet jam nepavyksta. Jis tiki, kad tai dievas, ir nusilenkia jam garbindamas.

Durys atsidaro. Šarlatanas į kambarį įveda baleriną. Baleriną patraukia graži mauro išvaizda. Ji groja įžūlią melodiją žaisliniu trimitu, kuris originalioje 1911 m. orkestruotėje vaizduojamas kaip kornetas. Mauras bando su ja šokti, bet jam nepavyksta.

Mauras sėdi ant dieninės lovos. Balerina sėdi jam ant kelių. Jie susiglaudžia. Jie išgirsta triukšmą už durų. Petruška išsilaisvino iš kameros ir įbėga į kambarį gelbėti Balerinos nuo gundymo. Petruška puola prie Mauro, bet greitai supranta, kad yra per mažas ir silpnas. Mauras sumuša Petrušką. Petruška bėga gelbėdamasis, o mauras jį vejasi. Užuolaida nukrenta.

Ketvirtoji scena. Scena vėlgi yra Užgavėnių mugė. Artėja vakaras. Minia linksminasi. Minią linksmina šokantis lokys ir vargonų malūnsparniai. Šlapios seselės atlieka šokį. Staiga iš lėlių kiosko išbėga Petruška. Mauras jį vejasi ir smūgiu savo skeveldros smūgiu jį nužudo. Minia išsigąsta. Įeina Šarlatanas. Jis parodo miniai, kad Petruška yra ne kas kita, kaip šiaudų pripildyta lėlė. Minia lėtai nueina, vis dar apstulbusi nuo to, ką ką tik pamatė. Šarlatanas lieka vienas. Petruškos dvasia pasirodo ant lėlių kabinos stogo. Ji trenkia kumščiu Šarlatanui. Jis išsigąsta ir skuba tolyn. Petruška griūva ant lėlių būdelės stogo, o jo rankos svyruoja naktį.

Benois'o mugė "The Shrovetide Fair


Petruškos kambarys pagal Benois


Benois "The Moor's Room

Diagilevas ir "Ballets Russes

Seržas Diagilevas, impresarijus, subūręs tris vyrus, sukūrusius "Petrušką", buvo didiko sūnus. Jis mokėsi namuose, o 1890 m. persikėlė į Sankt Peterburgą studijuoti teisės. Jis mokėsi muzikos pas Rimskį-Korsakovą ir labai domėjosi menais.

Diagilevas savo palikimą praleido keliaudamas po didžiausius Europos meno muziejus. 1899-1905 m. jis leido žurnalą "Meno pasaulis", turėjusį didelę įtaką Rusijos meno pasauliui. Jo sėkmė paskatino Diagilevą išsikelti sau dar didesnius meninius tikslus.

Jam pavyko įsidarbinti Imperatoriškajame balete, bet jis buvo atleistas, nes viršijo savo įgaliojimus. Paryžiaus operoje rengė rusų muzikos koncertus, propagavo rusų operas ir trumpus baletus. Paryžiaus publika buvo sužavėta šiais baletais.

1910 m. Diagilevas sutelkė dėmesį į baletą ir suorganizavo "Ballets Russes". Stravinskio "Ugnies paukštė" buvo vienas svarbiausių 1910 m. sezono įvykių. Nepaisant trupės sėkmės, "Ballets Russes" neturėjo nuolatinių namų. Pasibaigus Paryžiaus sezonui, šokėjai grįžo į darbą Imperatoriškajame balete.

Kai Nižinskis buvo atleistas iš Imperatoriškojo baleto dėl incidento, kurį, tikėtina, sukėlė Diagilevas, impresarijus jį pasamdė. Nižinskis buvo didis menininkas, galėjęs atvesti "Ballets Russes" į neregėtą sėkmę ir tarptautinę šlovę.

Prie "Ballets Russes" prisijungė kiti artistai, tačiau trupė vis dar neturėjo nuolatinės buveinės. Ji gyveno klajokliškai. 1911 m. sezono svarbiausi spektakliai buvo "Petruška" ir "Rožinė šmėkla", 1912 m. sezono - "Dafnis ir Chloja" ir "Fauno popietė", o 1913 m. sezono - "Pavasario apeigos". 1913 m. Nižinskis vedė ir išsiskyrė su Diagilevu.

Vėlesniais metais Diagilevas įkalbinėjo nepatenkintus menininkus, palikusius trupę, sugrįžti, ypač Fokiną ir Benois. 1921 m. trupė rado nuolatinius namus Monte Karle. Ji ir toliau kūrė spalvingus baletus, kuriais garsėjo. Tarptautinė trupės šlovė augo, tačiau Paryžiaus laikų jaudulys baigėsi.

Léon Bakst sukurtas Serge'o Diagilevo ir jo auklės portretas (1906 m.)


Džono Singerio Sargento (John Singer Sargent) "Nižinskis" (1911 m.)

Koncepcija ir libretas

"Petrušką" kūrė keturi žmonės: kompozitorius Igoris Stravinskis, scenografas ir kostiumų dailininkas Alexandre'as Benois, choreografas Michailas Fokinas ir "Ballets Russes" impresarijus Serge'as Diagilevas. Šie keturi vyrai glaudžiai bendradarbiavo kurdami "Petrušką".

Po sėkmingos baleto premjeros Stravinskis ir Benois vienas kitam priskyrė libreto kūrimą. Idėja apie baletą, kurio pagrindas - lėlė, priklausė Stravinskiui, tačiau libretą beveik neabejotinai sukūrė Benois. Ši tema jam buvo artima, be to, jis buvo patyręs libretistas.

Alexandre Benois gimė 1870 m. gegužės 3 d. Sankt Peterburge. Jo tėvas buvo architektas. A. Benois neplanavo karjeros meno srityje, bet 1894 m. Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete baigė teisės studijas. 1897 m. jo akvarelės buvo eksponuojamos ir pastebėtos Diagilevo ir Baksto. Šie trys vyrai įkūrė didelę įtaką Rusijoje turėjusį meno žurnalą. 1901 m. Benois buvo paskirtas Marijos teatro scenos režisieriumi, o 1905 m. persikėlė į Paryžių ir pradėjo dirbti "Ballets Russes".

Kai 1910 m. Stravinskis pasiūlė Diagilevui neišplėtotą baleto lėlei idėją, Benois negalėjo nieko komentuoti. Jis atsiskyrė nuo "Ballets Russes" po to, kai baleto teatro programose jo libretas "Šecherezadai" buvo priskirtas Léonui Bakstui. Diagilevas ir Stravinskis bandė įkalbėti Benois grįžti, bet Benois atsisakė. Laikas bėgo, ir Benois pyktis sušvelnėjo. Sužinojęs, kad naujojo baleto tema yra "Petruška", jis vėl prisijungė prie kolegų.

Diagilevas džiaugėsi, kad Benois grįžo į teatrą, ir pasiūlė baletą pastatyti per Užgavėnių mugę (į Mardi Gras panašią šventę prieš gavėnią) Sankt Peterburge apie 1830 m. Šis laikotarpis buvo vienas mėgstamiausių Benois. Benois suteikė Petruškai pilną kūną ir du palydovus - Baleriną ir Maurą. Kuriant libretą Benois kūrė kostiumus ir dekoracijas, kad jo kolegos galėtų vizualiai įsivaizduoti galutinį baleto vaizdą.

Benois, Stravinskis ir Diagilevas susitiko Romoje 1911 m. Teatro rūsyje, kur vyko "Ballets Russes" pasirodymai, vyko "Petruškos" repeticijos, nors muzika ir libretas dar nebuvo baigti. Galutinį pavidalą baletas įgavo, kai Fokinas pradėjo repetuoti pagrindinius šokėjus, o kiek įmanoma dažniau - ir šokėjus, vaidinančius įvairius mugės lankytojus.

Benois autoportretas 1893 m.

Igorio Fiodorovičiaus Stravinskio muzika

Igoris Stravinskis gimė 1882 m. birželio 17 d. netoli Sankt Peterburgo. Jo tėvas, Marijos teatro operos dainininkas, buvo kilęs iš kilmingos lenkų šeimos. Vaikystėje Stravinskis mokėsi skambinti fortepijonu ir muzikos teorijos. Vėliau studijavo teisę, tačiau daugiausia laiko praleido su muzika. 1905 m. jis pradėjo muzikos studijas pas Rimskį-Korsakovą. 1909 m. Sankt Peterburge buvo atlikti Stravinskio Fantastinis scherzo ir Fejerverkas. Diagilevas išgirdo abu kūrinius ir buvo labai sužavėtas.

1910 m. "Ugnies paukštė" buvo pradėta kurti "Ballets Russes". Muziką parašyti buvo pasamdytas Čerepninas, bet jis prarado susidomėjimą. Darbas buvo patikėtas Liadovui. Diagilevas nusivylė Liadovu. Jis lėtai pradėjo dirbti. Impresarijus prisiminė savo įspūdžius, patirtus dirbant su Stravinskiu, ir nusprendė, kad jaunasis kompozitorius yra tas žmogus, kuris turi parašyti "Ugnies paukštės" partitūrą. Stravinskis buvo pasamdytas.

Stravinskis buvo jaunas ir nepatyręs. Jis nerimavo, ar sugebės laikytis nustatyto partitūros parengimo termino, bet sutiko dirbti. Jam buvo malonu, kad iš daugybės didžiųjų to meto muzikantų buvo pasirinktas rašyti partitūrą, ir taip pat malonu, kad dirbo su vyrais, kurie buvo savo srities genijai.

Kurdamas "Ugnies paukštę" Stravinskis glaudžiai bendradarbiavo su Fokinu. Tai buvo kūrinys, kuriame judesys, muzika, scenografija ir kostiumai buvo sujungti į vieną meninę visumą. Buvo išvengta klasikiniam baletui būdingo epizodiškumo, o nuo pradžios iki pabaigos buvo sukurtas sklandus tęstinumas. Baleto "Ugnies paukštė" premjera įvyko 1910 m. ir sulaukė didelio pasisekimo.

Ši sėkmė paskatino Diagilevą pasamdyti Stravinskį parašyti muziką kitam baletui - "Pavasario apeigoms". Šio baleto idėja buvo Stravinskio, paremta jo sapnu apie mergelę, kuri buvo priversta šokti iki mirties, kad pateisintų pavasario dievą. Stravinskis žinojo, kad šios partitūros rašymas užtruks ilgai. Jis pavargo ir, norėdamas atsigaivinti, pradėjo kurti koncertinį kūrinį fortepijonui ir orkestrui. Šį naują kūrinį Stravinskis įsivaizdavo kaip orkestro ir fortepijono varžybas. Galiausiai orkestras įveikia fortepijoną ir tampa nugalėtoju.

Rašydamas koncertinį kūrinį Stravinskis galvojo apie rusų rankinę lėlę Petrušką: "Kurdamas muziką, mintyse aiškiai įsivaizdavau lėlę, staiga įgavusią gyvybę ir velniškomis arpeggio kaskadomis erzinančią orkestro kantrybę. Orkestras savo ruožtu atsako grėsmingais trimito dūžiais."

Muzika yra moderni. Joje naudojama praeities muzika (liaudies melodijos ir populiarios dainos), tačiau ji skiriasi nuo šių melodijų paprastumo. Moderniausia partitūroje yra antrosios scenos muzika. Šią muziką Stravinskis parašė kaip koncertinį kūrinį fortepijonui ir orkestrui. Scena prasideda C-dur ir Fis-dur akordų susidūrimu. Šis bitoniškumas atspindi Petruškos, kaip gyvos būtybės ir šiaudų prikimštos lėlės, dvilypę prigimtį.

Stravinskis į partitūrą įtraukė keletą populiarių rusų liaudies melodijų, taip pat mažiau etninės muzikos, pavyzdžiui, XIX a. pradžios Vienos kompozitoriaus Josefo Lannerio valsą. Šis valsas buvo įterptas į trečiąją balerinos ir mauro sceną. Į pirmąją sceną Stravinskis įdėjo populiarią prancūzišką melodiją ("Ji turėjo medinę koją") ir iki XX a. šeštojo dešimtmečio buvo priverstas mokėti honorarą melodijos autoriui.

Stravinskis kelis kartus peržiūrėjo ir aranžavo "Petruškos" partitūrą. 1914 m. 42 minučių trukmės kūrinys buvo sutrumpintas iki 20 minučių siuitos, skirtos koncertiniam atlikimui. 1919 m. Stravinskis davė leidimą Londono bendrovei "Aeolian Company" sukurti transkripcijas fortepijoniniams ritinėliams. Pats Stravinskis 1921 m. parašė virtuozišką transkripciją fortepijonui Artūrui Rubinšteinui. Planų 1929 m. sukurti garsinį filmą apie "Petrušką" buvo atsisakyta, kai Benois nesutiko su šiuo projektu. 1956 m. Stravinskis dirigavo 15 minučių trukmės partitūros adaptaciją animaciniam filmui.

Bitonalinis "Petruškos akordas"

Dekoracijos ir kostiumai

Baleto veiksmas vyksta 1830 m. Sankt Peterburge vykusios mugės metu. Benois turėjo daug vaikystės prisiminimų apie šias muges. Šiuos prisiminimus - šonus, mažus teatrus, karuseles ir kitas mugės atrakcijas - jis perkėlė į pirmąją ir ketvirtąją "Petruškos" scenas.

Per kelerius metus Benois sukūrė vienuolika "Petruškos" pastatymų. Jo projektai visuomet buvo paremti 1911 m. pirmojo pastatymo projektais. Jis visada baletą statė Admiraliteto aikštėje, nors tikroji mugės vieta buvo perkelta į Žiemos rūmų aikštę, o galiausiai - į Marso lauką. Mugę (liūdnai pagarsėjusią dėl jos metu vykusio gausaus girtavimo) galiausiai uždarė princas Oldenburgas ir Susilaikymo draugija.

Visus Benois sukurtus "Petruškos" pastatymus siejo keletas bendrų bruožų. Visi jie turėjo rusų liaudies stiliumi atliktą prosceniumą ir fone vaizduojamą Izaoko katedrą. Kostiumai tiksliai atkartojo 1830 m. dėvėtus drabužius. Tarp scenų nuleidžiama uždanga rodė debesų apsuptą Šarlataną. Šią uždangą pakeitė naktinė scena, kurioje demonai ir pabaisos skraido virš Sankt Peterburgo.

Antroje baleto scenoje rodomas vienišas Petruškos kambarėlis. Ant vienos sienos kabo Šarlatano paveikslas. Originalus paveikslas buvo sugadintas, kai spektaklis buvo perkeltas iš Sankt Peterburgo į Paryžių. Jį pakeitė kito dizainerio sukurtas Šarlatano profilio paveikslas. Benua šis paveikslas nepatiko. Jis ilgą laiką atsisakė kalbėtis su Diagilevu.

Trečioji baleto scena - mauro kambarys. Ši scena Benua sukėlė daug rūpesčių. Jis išbandė daugybę džiunglių gyvūnų - dramblių, liūtų, krokodilų - ant kambario sienų dangos, bet nebuvo patenkintas. Galiausiai jis apsistojo ties palmių raštu. Šis egzotiškas dizainas išliko toks pat visuose vėlesniuose Benois kūriniuose. Jis sudarė ryškų kontrastą Petruškos kambario nykumui.

A. Benois sukurta Petruškos užuolaida


"Benois" dizainas "First Street Dancer

Choreografija

Fokinas gimė 1880 m. viduriniosios klasės tėvų šeimoje, 1889 m. įstojo į Imperatoriškąją baleto mokyklą. Ją baigė 1898 m. ir iškart gavo šokėjo vietą Imperatoriškajame balete. Jis buvo smalsus, protingas ir ambicingas. 1902 m. pradėjo kurti trumpus baletus Imperatoriškosios baleto mokyklos mokiniams.

Jis prieštaravo daugeliui Imperatoriškojo baleto tradicijų, tokių kaip šokėjo rankų padėtis ratu, piruetas, kuriuo baigiasi vyro šokėjo solo, ir ilgi užuolaidų skambučiai. Jis siekė, kad kiekvienas judesys turėtų prasmę, kad kiekvienas judesys būtų sklandus nuo pradžios iki pabaigos, kad jo nevaržytų tradicinis klasikinio baleto sustojimas ir judėjimas ir kad šokis nebūtų gimnastinis. Jis norėjo, kad šokėjai prasmingais judesiais interpretuotų muzikines frazes, akcentus ir niuansus. Savo mintis apie šokį jis išdėstė penkiais principais.

Per kelerius ateinančius metus jis sėkmingai įgyvendino savo idėjas. Jis gerbė praeities choreografijos pasiekimus ir atsisakė perkurti senesnius kūrinius. Jam labiau patiko dirbti su nauja medžiaga. 1907 m. jis sukūrė choreografiją "Le Pavilion d'Armide". Kurdamas šį baletą, jis pirmą kartą dirbo su Benois. Paviljonas pelnė Imperatoriškojo baleto kritikų palankumą. Galiausiai jis buvo pastatytas Marijos teatre.

Būtent Benois supažindino Fokiną su Diagilevu. Diagilevo pirmajam Paryžiaus sezonui jis pastatė "Les Sylphides" ir keletą kitų baletų, o 1910 m. sezonui - "Ugnies paukštę" ir "Šecherezadą". 1911 m. jis pastatė ne tik "Petrušką".

Fokinas apibūdino Stravinskio "Petruškos" partitūrą kaip "garsus, kankinančius ausį, bet kartu žadinančius vaizduotę ir jaudinančius sielą". Šokėjai skundėsi partitūra ir manė, kad jiems sunku sekti skaičiavimus. Fokinas tai pripažino, bet sugebėjo padaryti pažangą su šokėjais ir kuriant pačią choreografiją. Šiuo kūriniu Fokinas iš naujo apibrėžė baletą.

Knygoje "Keturi baleto šimtmečiai" Lincolnas Kirsteinas rašo apie "Petrušką" ir jos kūrėjus. Kirsteinas pažymi, kad Fokinas balerinai suteikė "pizzicato taškus", o mauras pirštus atsuka į išorę (en dehors), o Petruška - į vidų (en dedans). Mechaniški, plokšti lėlių judesiai kontrastuoja su natūraliais minios judesiais, o pantomima pabrėžia Balerinos tuštybę, mauro beprasmišką išdidumą ir Petruškos bejėgiškumą.

Fokinui galėjo turėti įtakos kiti baletai apie natūralaus dydžio animacines lėles, pavyzdžiui, "Kopelija" (Coppelia, 1870), "Arlekinada" ("Les Millions d'Arlequin") ir "Fėja Lėlė" (Fairy Doll, 1903). Kai kurie "Arlekinados" momentai ir scenos suponuoja panašius momentus ir scenas "Petruškoje". Revoliucingiausi Fokino gestai "Petruškoje" - virtuozinių žvaigždžių vaidmenų perkėlimas į personažų vaidmenis ir klasikinio baleto įžangos, "baltojo" veiksmo, privalomų virtuozinių šokių žvaigždėms ir divertismento atsisakymas. Mauras ir Petruška iš esmės atlieka pantomimą, o balerina be savo scenos neturi solo.

Fokinas fragmentiškai naudojo rusų nacionalinio šokio formas įvairiems minios personažams. Fokinas skundėsi, kad minia buvo nepakankamai surepetuota, Nižinskis skundėsi, kad minios judesiai niekada nebuvo choreografuojami, o šokėjai turėjo improvizuoti, o Benois skundėsi, kad Diagilevas neskyrė pinigų, reikalingų tam tikriems efektams įgyvendinti. Kirsteinas rašo: "Manipuliuojamų automatų metafora tebėra poetiškai galinga, dabar ją gaubia nostalgija daugelyje to meto memuarų. Ar Benois matė Dioželevą kaip šarlataną šoumeną? Ar Nižinskis buvo tipažas kaip Petruška?"

Michailas Fokinas 1909 m., Valentinas Serovas


Puslapis iš 1911 m. suvenyrų programos, kuriame pavaizduoti pagrindiniai veikėjai

Vaslavas Nižinskis

Vaslavas Nižinskis gimė 1889 ar 1890 m. Kijeve, Rusijoje. Jo tėvai buvo lenkų šokėjai. 1900 m. jis pradėjo lankyti Imperatoriškąją baleto mokyklą. Mokėsi pas Cecchetti. Jis kilo karjeros laiptais. Jo partnerėmis buvo Anna Pavlov, Mathilde Kschessinska ir Tamara Karsavina. Susipažino su impresarijumi Sergejumi Diagilevu, jiedu tapo meilužiais. Nižinskis paliko Imperatoriškąjį baletą ir prisijungė prie Diagilevo "Ballets Russes".

Nižinskis garsėjo tuo, kad sugebėdavo pasinerti į personažą. Savo slaviškus bruožus, atletišką kūno sudėjimą, virtuozišką techniką ir klasikinę discipliną jis pavertė vienu iš labiausiai jaudinančių baleto repertuaro portretų - liūdnos lėlės su trūkčiojančiais, nerangiais judesiais.

Per repeticiją jam buvo sunku suprasti personažą, todėl jis paprašė Benois patarimo. Tačiau spektaklio vakarą Nižinskio antžmogiškas personažo supratimas pavertė jį lėle. Benois rašė: "Metamorfozė įvyko, kai jis apsivilko kostiumą ir užsidengė veidą makiažu - buvau nustebintas drąsos, kurią Vaslavas parodė po visų savo jaunatviškų premjerinių laimėjimų, pasirodęs kaip siaubingas pusiau lėlės, pusiau žmogaus groteskas. Didelis Petruškos vaidmens sunkumas - išreikšti jo apgailėtiną priespaudą ir beviltiškas pastangas pasiekti asmeninį orumą, nenustojant būti marionete. Ir muziką, ir libretą spazmiškai pertraukia iliuzinio džiaugsmo ir pašėlusios nevilties protrūkiai. Artistui nesuteikiama nė vieno pas ar fioritūros, kad jis galėtų būti patrauklus publikai, ir nereikia pamiršti, kad Nižinskis tada buvo dar visai jaunas žmogus, ir pagunda būti "patraukliu publikai" jam turėjo būti kur kas stipresnė nei vyresniam artistui."

Amerikiečių šokio kritikas Carlas Van Vechtenas taip apibūdina Nižinskio "Petrušką": "Jis yra lėlė ir - nepaprastas prisilietimas - lėlė su siela. Jo pasirodymas šiame balete, ko gero, yra nuostabiausias jo pasiekimas. Jis tik sugestijuoja veikiančią lėlę, jo veido išraiška niekada nesikeičia, tačiau patosas yra didesnis, aštriau perteikiamas per šviesas, nei galima įsivaizduoti, kad būtų įmanoma bet kokiomis sąlygomis. Mačiau Fokiną tame pačiame vaidmenyje, ir nors jis pateikia visus gestus, rezultatas nėra toks pat. Tai genialumas, kurį į savo vaidmens interpretaciją įdeda Nižinskis. Kas gali pamiršti Nižinskį kaip Petrušką, kai šeimininkas jį įmeta į savo keistą juodą dėžę, išprotėjusį iš meilės šokėjui, kuris, savo ruožtu, pirmenybę teikia maurų marionetei, skubantį, mojavusį ore apgailėtinai sustingusiomis rankomis, o galiausiai suspaustais kumščiais daužantį kelią pro popierinį langą, kad prakeiktų žvaigždes? Tai aštresnė sielvarto išraiška, nei mums gali suteikti dauguma Romeo."

Nižinskis kaip Petruška

Veiklos istorija

Pirmą kartą "Ballets Russes" spektaklį "Petruška" parodė 1911 m. birželio 13 d. Paryžiaus teatre "Théâtre du Châtelet". Petrušką vaidino Nižinskis, baleriną - Tamara Karsavina, maurą - Aleksandras Orlovas, šarlataną - Enrico Cecchetti. Dirigavo Pierre'as Monteux.

1925 m. Fokinas baletą atnaujino Danijos karališkajam baletui, o 1942 m. spalį - Baleto teatrui. 1957 m. kovo 26 d. Karališkasis baletas šį kūrinį atnaujino su Alexanderiu Grantu, Margot Fonteyn ir Peteriu Cleggu. 1963 m. Karališkajame balete Petrušką šoko Rudolfas Nurejevas.

Pirmą kartą Jungtinėse Amerikos Valstijose šį baletą 1916 m. sausio 25 d. Niujorko "Century Theatre" teatre parodė "Ballets Russes", pagrindinį vaidmenį atliko Leonide'as Massine'as. Joffrey baletas šį kūrinį 1970 m. kovo 13 d. atgaivino Niujorke, o Amerikos baleto teatras 1970 m. birželio 19 d. - Niujorko valstybiniame teatre.

Théâtre du Châtelet apie 1900 m.

Struktūra

I lentelė: Mugė per Užgavėnes

• [Įvadas]
• Praeina grupė girtų linksmuolių ir šoka
• Ceremonijų vedėjas linksmina minią iš aukščiau esančios kabinos
• Minioje pasirodo vargonininkas su [moterimi] šokėja
• Pradeda groti vargonų grojimo mašina
• Šokėjas šoka, mušdamas laiką ant trikampio
• Kitame scenos gale groja muzikinė dėžutė, aplink ją šoka kita [moteris] Šokėja.
• Pirmasis šokėjas vėl groja trikampiu
• Vargonai ir muzikinė dėžutė nustoja groti; ceremonmeisteris tęsia savo kalbą.
• "Merry Group" grįžta
• Du būgnininkai, atsistoję priešais Mažąjį teatrą, pritraukia minios dėmesį būgnais.
• Mažojo teatro priekyje [t. y. iš vidaus] pasirodo Senasis burtininkas.
• Magiškas triukas
• Magas groja fleita
• Atsidaro Mažojo teatro uždanga ir minia pamato tris lėles: Petruška, mauras ir balerina.
• Burtininkas juos atgaivina lengvai paliesdamas fleita.
• Rusų šokis
• Petruška, Mauras ir Balerina staiga pradeda šokti, sukeldami didžiulę minios nuostabą.
• Tamsa, užuolaida krenta

II planas: Petruškos kambarys

• Pakilus uždangai, staiga atsidaro Petruškos kambario durys; į sceną įžengia koja; Petruška krenta, o durys už jo vėl užsidaro.
• Petruškos prakeiksmai
• Įeina balerina
• Balerina palieka
• Petruškos neviltis
• Tamsumas. Užuolaida.

III planas: mauro kambarys

• [Įvadas]
• Mauras šoka
• Balerinos išvaizda
• Balerinos šokis (kornetas rankoje)
• Valsas (Balerina ir mauras)
• Mauras ir balerina ištempė ausis
• Petruškos išvaizda
• Kova tarp mauro ir Petruškos. Balerina alpsta.
• Mauras išmeta Petrušką lauk. Tamsa. Užuolaida.

IV paveikslas: Užgavėnių mugė (artėjant vakarui)

• [Įvadas]
• Šlapių slaugytojų šokis
• Įeina valstietis su lokiu. Visi išsisklaido.
• Valstietis groja pypke. Lokys vaikšto ant užpakalinių kojų.
• Valstietis ir lokys išvyksta.
• Linksmasis pirklys ir čigonų merginos
• Įeina besilinksminantis pirklys ir dvi čigonės. Jis neatsakingai linksminasi mėtydamas banknotus miniai.
• Čigonų moterų šokis. Pirklys groja akordeonu.
• Pirklys ir čigonai išvyksta
• Trenerių ir jaunikių šokis
• Šlapiosios slaugės šoka su vežėjais ir jaunikiais
• The Masqueraders
• Velnias (Mummeris) įkalbinėja minią linksmintis su juo
• Maskaradininkų bufonada
• Maskaradininkų ir kaukių šokis
• Likusi minia prisijungia prie maskaradininkų šokio
• Grumtynės
• Minia toliau šoka, nekreipdama dėmesio į šauksmus, sklindančius iš Mažojo teatro.
• Šokiai nutrūksta. Petruška išbėga iš Mažojo teatro, persekiojamas mauro, kurį balerina bando sulaikyti.
• Įsiutęs mauras pagauna jį ir smogia jam savo kardu.
• Petruška krenta, jo galva sudaužyta
• Petruškos mirtis
• Aplink Petrušką susidaro minia
• Jis miršta, vis dar dejuodamas.
• Policininkas siunčiamas ieškoti burtininko
• Magas atvyksta
• Jis pakelia Petruškos lavoną ir jį purto.
• Minia išsisklaido.
• Magas lieka vienas scenoje. Jis tempia Petruškos lavoną link Mažojo teatro.
• Virš Mažojo teatro pasirodo Petruškos vaiduoklis, grėsmingai rodantis nosį Magui.
• Išsigandęs burtininkas paleidžia lėlytę Petrušką iš rankų ir greitai išeina, baugščiai žvilgčiodamas per petį.
• Užuolaida