Le Spectre de la rose (liet. Rožės dvasia) yra trumpas, vienaveiksmis baletas, sukurtas 1911 m. Jis pasakoja apie jaunos merginos sapną po pirmojo baliaus: ji užmiega laikydama suvenyrinę rožę, ir sapne atsiranda tos rožės dvasia, su kuria ji šoka. Baleto scenarijų parašė Jean-Louis Vaudoyer. Vaudoyer kūrinys paremtas Théophile'o Gautier eilėraščiu, o jo nuotaika yra svajinga ir poetinė.
Choreografiją sukūrė Michelis Fokinas, siekęs išlaisvinti baletą nuo griežtų akademinių formų ir pabrėžti išraišką bei judesio prasmingumą. Muziką sudaro Hectoras Berliozas, 1841 m. orkestruodamas Carlo Marios von Weberio fortepijoninį kūrinį Aufforderung zum Tanz (liet. Kvietimas į šokį). Scenografiją ir kostiumus originaliai sukūrė Léon Bakst, kurių spalvinė gama ir stilistika sustiprino baleto pasakos ir sapno įspūdį.
Baletas pirmą kartą buvo parodytas 1911 m. balandžio 19 d. Monte Karle. Premjeroje spektaklį statė Sergejaus Diaghilevo Ballets Russes, o pagrindinius vaidmenis atliko Vaslavą Nižinskį (šokęs "Rožę") ir Tamara Karsavina (šokusi "Jaunąją mergaitę"). Kūrinys sulaukė didelio pasisekimo — ypač įsimintinas tapo Nižinskio užbaigimo gestas: jo šuolis pro langą baleto pabaigoje, kuris tapo viena iš labiausiai atpažįstamų scenų baleto istorijoje.
„Le Spectre de la rose“ yra trumpas, nesudėtingas siužetiškai, bet techniškai ir estetiškai reikalaujantis kūrinys — dažnai trunkantis apie 8–10 minučių. Jame dominuoja dueto (pas de deux) forma: vyriškas personažas (Rožės dvasia) ir moteriškas (Jaunoji mergaitė) kuria intymią, dreamlike atmosferą. Fokino choreografija ir Baksto kostiumai kartu su Berliozo orkestracija užtikrina, kad baletas veikia tiek kaip šokio, tiek kaip teatro ir vaizdų poema.
Palikimas: šis kūrinys laikomas vienu iš „Ballets Russes“ sėkmės simbolių ir svarbiu posūkiu moderniojo baleto istorijoje. Jį yra statę ir perstatę įvairios trupės; Nižinskio atlikimas prisidėjo prie jo mito ir šlovės, o šokio poetika ir technika iki šiol traukia atlikėjus bei publiką.
