Le Spectre de la rose

Kilmė

1911 m. "Ballet Russes" prodiuseris Sergejus Diagilevas tikėjosi pristatyti Nižinskio baletą "Fauno popietė" (L'Après-midi d'un faune, liet. "Fauno popietė"). Jis nebuvo paruoštas scenai, todėl jam reikėjo kito baleto, kuris užimtų jo vietą. Tą baletą sumanė rašytojas Jean-Louis Vaudoyer. 1910 m. jis nusiuntė baleto idėją "Ballets Russes" scenografui ir kostiumų dailininkui Léonui Bakstui. Jo idėja buvo paremta Théophile'o Gautier eilėraščiu "Le Spectre de la rose" ir Carlo Marios von Weberio kūriniu fortepijonui "Afforderung zum Tanz". Diagilevui patiko Vaudoyer idėja. Jis manė, kad ji galėtų lengvai užimti "Faune" vietą. Jis nedelsdamas ėmėsi plėtoti Vaidojerio idėją. Diagilevui patiko idėja sukurti baletą pagal Gautier "Spektrą", nes jį būtų galima susieti su Gautier gimimo šimtmečiu.

Muzika

1819 m. Carlas Maria von Weberis parašė kūrinį fortepijonui "Afforderung zum Tanz". Šiam kūriniui jis taip pat parašė programą apie jauną vyrą ir moterį, kurie susipažįsta, šoka ir išsiskiria baliuje. Kūrinio "Afforderung" pradžioje skambanti rami muzika pereina į gražias (ir judrias) valso melodijas, o kūrinys baigiasi įžangine muzika. 1841 m. Hectoras Berliozas orkestravo "Afforderung". Ši muzikos versija buvo panaudota trumpam baletui M. Weberio operoje "Der Freischütz" Paryžiaus operoje. Būtent Berliozo versija buvo panaudota balete "Le Spectre de la rose".

Šokis

Mišelis Fokinas šokį užbaigė per tris ar keturias repeticijas. Vėliau jis rašė, kad baletas buvo beveik improvizacija. Grace Robert knygoje "The Borzoi Book of Ballets" rašo, kad "Spektras" yra pas de deux, bet ne toks pas de deux, kuris atsigręžia į sudėtingą XIX a. techniką ir virtuoziškumą. Priešingai, tai į ateitį nukreiptas šiuolaikinis šokis, pasižymintis nenutrūkstamu judesiu ir išraiškingumu.

Kurdamas šokius Nižinskiui, Fokinas atsisakė klasikinio baleto port de bras (rankų padėties). Vietoj to jis naudojo lenktus, į pynę panašius rankų ir pirštų judesius. Šiame balete Nižinskis tapo androginišku personažu, kurio kojos demonstruoja vyrišką jėgą, o rankos - moterišką švelnumą. Kai kurie jo gestai, kaip rašo Ostwaltas knygoje "Nižinskis: Šuolis į beprotybę, "suteikė personažui moterišką aurą (nematomą jėgą)".

Nižinskio kostiumas

Nižinskio šilkinį elastinį kostiumą sukūrė Léonas Bakst. Kostiumas buvo padengtas šilkiniais rožių žiedlapiais. Kiekvieno pasirodymo metu Nižinskio kostiumas buvo siuvinėjamas. Po kiekvieno pasirodymo garderobo meistrė žiedlapius paliesdavo garbanotuvu. Nižinskio makiažas buvo svarbi kostiumo dizaino dalis. Romula de Pulszky, vėliau tapusi jo žmona, rašė, kad jis atrodė kaip "dangiškas (dangiškas) vabzdys, jo antakiai rodė kažkokį gražų vabalą". Ostwaldas rašo, kad Nižinskio kostiumas buvo panašus į balerinos. Kartais žiedlapiai atsipalaiduodavo ir nukrisdavo į sceną. Nižinskio tarnas Vasilijus rinkdavo žiedlapius ir parduodavo juos kaip suvenyrus. Buvo sakoma, kad už pelną, gautą pardavus žiedlapius, jis pasistatė didelį namą Le Château du Spectre de la Rose.

Nižinskis su rožių žiedlapių kostiumu

Nižinskio šuolis

Baletą išgarsino Nižinskio šuolis pro vieną iš dviejų didelių langų scenos gale. Tačiau šuolio aukštis buvo iliuzija. Nižinskis žengė penkis žingsnius nuo scenos vidurio ir šeštuoju žingsniu iššoko pro langą. Po langu esanti grindjuostė buvo labai žema, todėl atrodė, kad šuolis buvo aukštesnis nei iš tikrųjų. Už scenografijos keturi vyrai pagavo Nižinskį ore ir uždėjo jam šiltus rankšluosčius. Niekas nematė, kaip Nižinskis nusileido. Atrodė, kad jis skris toliau visiems laikams. Iliuziją padėjo sukurti orkestro duobėje esantis dirigentas, kuris laikė priešpaskutinį akordą. Tai darydamas šuoliui suteikė didžiulio ilgio ir aukščio pojūtį.

Baleto istorija

Mergaitės miegamajame pakyla užuolaida. Į kambarį įeina jauna mergina, apsirengusi baltą skrybėlaitę ir balinę suknelę. Ji grįžo namo iš savo pirmojo balo. Ji laiko rožę kaip vakaro suvenyrą. Ji krenta į kėdę ir užmiega. Rožė iš jos pirštų nukrenta ant grindų. Prie lango matoma Rožės dvasia. Jis žengia prie grindų ir artėja prie Jaunos merginos. Ji vis dar miega, bet pakyla ir šoka su juo. Jis nuveda ją atgal į kėdę, pabučiuoja ir iššoka pro langą į naktį. Jaunoji mergina pabunda ir atsikelia. Ji pakelia numestą rožę ir pabučiuoja ją. Užuolaida nusileidžia.

Pirmoji naktis ir ką žmonės manė

Fokino baletai

Silfidės (Les Sylphides) (1909) Ugnies paukštė (1910) Le Spectre de la rose (1911) Petruška (1911)

·         v ·         t ·         e

Spektrą pirmą kartą 1911 m. balandžio 19 d. Monte Karlo teatre, Monte Karle, pristatė Diagilevo baletas "Ballets Russes". Jaunąją merginą šoko Tamara Karsavina, o Rožę - Nižinskis. Grace Robert rašo, kad "Spektras" iš karto sulaukė "sėkmės". Diagilevas buvo nustebęs; jis manė, kad "Spektras" yra dėmesio neverta smulkmena, tačiau šis nedidelis baletas tapo vienu mėgstamiausių "Ballets Russes" spektaklių.

Po Nižinskio

Daugelis šokėjų bandė prilygti Nižinskiui kaip "Rožė", bet jiems nepavyko. Juk baletas buvo sukurtas ypatingam Nižinskio talentui. Jaunoji mergina buvo vadinama "pamiršta baleto moterimi", o laikui bėgant šis vaidmuo tapo rutina. Iki XX a. vidurio Spektras tapo tik kaskadiniu baletu: žmonės mokėjo tik už tai, kad pamatytų šuolį pro langą.

"Spektras" buvo vienas pirmųjų baletų, kuriuos Rudolfas Nurejevas šoko Vakaruose po išvykimo iš Rusijos. Tai buvo 1961 m. Vokietijos televizijai. Pirmą kartą "Rožę" jis šoko Niujorko scenoje (24 kartus) 1979 m. Joffrey baleto Diagilevo programoje. Spektras buvo paskutinis baletas, kurį Nurejevas ir MargotFonteyn šoko kartu. Tai buvo 1979 m. birželį, kai balerinai buvo 60 metų. 1981 ir 1982 m. jis šoko "Rožę" Paryžiuje, o paskutinį kartą šią partiją šoko 1987 m. rugpjūtį Londono Koliziejuje su Nansi baletu.

Pirmą kartą baletas Australijoje buvo parodytas 1936 m., kai buvo įtrauktas į Monte Karlo rusų baleto programą. 1962 m. Margot Fonteyn šoko "Jaunąją mergaitę" per 1962 m. gastroles Australijoje. 2006 m. Australijos baletas pristatė šį baletą kaip vieną iš trijų, rodančių Fokino kūrybą.