Orkestravimas (orkestruotė) – apibrėžimas ir instrumentavimas

Atraskite orkestravimo ir instrumentavimo paslaptis: instrumentų skambesys, partitūrų technikos, istorija ir praktiniai patarimai kompozitoriams bei aranžuotojams.

Orkestravimas muzikoje turi dvi pagrindines reikšmes:

Kas tai reiškia?

Orkestravimas gali reikšti:

• įgūdį ir meną rašyti muziką orkestrui — t. y. kaip paskirstyti melodijas, harmonijas ir ritmo elementus tarp orkestrą sudarančių instrumentų;
• instrumentų sudėtį konkrečiame kūrinyje — kokie instrumentai ir kokios jų versijos (pvz., solinis fleita, dvi mušamosios dalys) dalyvauja ansamblyje.

Kaip mokytis orkestruotės?

Norintiems kurti muziką orkestrui būtina mokytis orkestruotės. Tai galima daryti įvairiais būdais:

• skaityti knygas ir traktatus apie orkestravimą;
• studijuoti orkestrų partitūras ir sekti, kaip autoriai paskirsto tematiką tarp instrumentų;
• klausytis orkestrų koncertų ar kompaktinių plokštelių, atkreipiant dėmesį į spalvą, balansą ir dinamiką;
• muzikos mokyklose ir koledžuose — imtis praktinių užduočių: perrašyti fortepijono partijas
• aranžuoti fortepijonines ar vokalines partijas orkestrui — tai vienas iš efektyviausių praktikos metodų.

Instrumentavimas ir orkestruotė — ar tai tas pats?

Instrumentavimas dažnai vartojamas kaip sinonimas žodžiui „orkestravimas“, tačiau turi mažų niuansų. Instrumentavimas pabrėžia konkrečių instrumentų žinojimą — jų garso ypatybes, diapazonus, skambesio spalvas ir technines galimybes. Jis gali būti taikomas bet kokiai muzikai, kurioje dalyvauja instrumentai. Tuo tarpu terminas „orkestruotė“ dažniau reiškia darbą su tradiciniu orkestru nuo jo susiformavimo XVII a. iki šiuolaikinių sudėčių.

Ką reiškia gerai orkestruoti?

Orkestravimas — tai gebėjimas:

• parašyti idiomatiškai kiekvienam instrumentui (atsižvelgiant į jų diapazonus ir technines galimybes);
• derinti instrumentus taip, kad jų garsai papildytų vienas kitą — sukuriant aiškų tembrą ir tekstūrą;
• užtikrinti balansą tarp partijų, kad svarbiausios melodijos nebūtų užgožtos;
• naudoti dinamines ir artikuliacines priemones (crescendo, diminuendo, staccato, legato ir kt.) norimam išraiškos rezultatui pasiekti;
• spręsti praktines problemas: transponuojančių instrumentų partijos, partitūros ir partijų notacija, orkestro ergonomika ir repeticijų efektyvumas.

Praktiniai patarimai ir technikos

Keletas svarbių aspektų pradedantiesiems ir praktikuojantiems orkestratoriams:

• Diapazonai ir komfortas: rašykite instrumentams jų patogiuose diapazonuose — per aukštos ar per žemos natos skamba nevisiškai natūraliai arba gali būti neatliktos.
• Transpozicija: žinokite, kurie instrumentai transponuoja (pvz., klarnetas, saksofonai, trimitai) ir kaip teisingai užrašyti jų partijas.
• Balansas: styginės dažnai dengia vidutinį dažnių diapazoną — pageidaujant švarios melodijos, duokite jai vietos aukštesnėse styginių ir medinių pučiamųjų partijose.
• Timbro derinimas: eksperimentuokite su įvairiomis kombinacijomis (pvz., oboja + klarnetas + altfliutas, arba smuikai + angliukas) — kiekviena kombinacija duoda unikalią spalvą.
• Perkusija: naudokite perkusiją ne tik ritmui, bet ir spalvotumui; tempimo perkusijos elementai gali sustiprinti kulminacijas.
• Solistinės ir tutti partijos: aiškiai atskirkite solines (vieno instrumento ar grupės) partijas nuo bendro—tą padeda padaryti dinamika ir orkestro tekstūra.
• Paprastumas: ne visada daugiau reiškia geriau — kartais aiški, skurdi orkestracija geriau perteikia idėją nei per daug sudėtinga tekstūra.

Kompozitorių pavyzdžiai ir istorija

Kartais kompozitoriai savo kūrinių orkestravimą palieka kitiems. Leonardas Bernsteinas yra žinomas kaip "Vestsaido istorijos" kompozitorius; nors jis sukūrė pagrindines melodijas ir harmonijas, kai kurių versijų orkestracijos buvo atliktos kitų muzikantų ar orkestratorių.

Maurice'as Ravelis yra pavyzdys kompozitoriaus, kuris meistriškai orkestravo kito autoriaus kūrinį: jis paėmė Modesto Musorgskio (fortepijoninę kompoziciją) ir sukūrė orkestrinę versiją "Paveikslėliai parodoje", kuri plačiai pripažįstama ir labiau žinoma už originalą.

Hectoras Berliozas ir Nikolajus Rimskis-Korsakovas - du garsūs kompozitoriai, kurie puikiai mokėjo rašyti orkestrui. Jie abu parašė traktatus apie orkestravimą, kurie išlieka vertingi šaltiniai ir šiandien.

Modernios tendencijos

Šiuolaikiniame orkestravime atsirado papildomų iššūkių ir galimybių:

• elektroniniai instrumentai ir sintezatoriai dažnai jungiasi su tradiciniu orkestru;
• filmų, žaidimų ir televizijos muzikoje orkestracija turi atitikti konkretų vizualinį naratyvą ir techninius reikalavimus;
• samplerių ir virtualių instrumentų biblioteka leidžia testuoti orkestracijas kompiuteryje, bet realus orkestro garsas ir atlikimo niuansai dažnai skiriasi nuo virtualių reprodukcijų;
• dėl repertuaro įvairovės šiandien daug dėmesio skiriama tiek istorinei autentiškumui, tiek naujoms skambesio galimybėms.

Kaip pradėti praktikuotis

Kelias į gerą orkestraciją prasideda nuo nuoseklios praktikos:

• analizuokite partitas ir orkestracijas, žymėkite, kaip autoriai sprendė balansą ir spalvą;
• perrašinėkite populiarias fortepijonines ar kamerines kompozicijas orkestrui — tai klasikinė mokymosi užduotis;
• rašykite trumpus potėpius orkestrui ir darykite įrašus, lyginkite su gyvu atlikimu;
• skaitykite klasikinius traktatus (pvz., Berliozo ir Rimskio-Korsakovo darbai) ir modernesnius vadovėlius;
• bendraukite su muzikantais — jų praktinės pastabos apie instrumentų galimybes yra neįkainojamos.

Apibendrinant: orkestravimas yra tiek technika, tiek kūryba — tai gebėjimas suprasti instrumentų galimybes ir panaudoti jas siekiant aiškios, ekspresyvios ir estetiškai veiksmingos muzikinės idėjos.

Klausimai ir atsakymai

K: Kokios dvi orkestruotės reikšmės muzikoje?

K: Kaip galima sužinoti apie orkestruotę?

K: Kas yra instrumentavimas?

K: Ką reiškia "orkestruoti" muzikos kūrinį?

K: Ar yra kompozitorių, kurie savo kūrinių orkestravimą palieka kitiems žmonėms?

K: Kas yra du garsūs kompozitoriai, žinomi dėl savo gebėjimų rašyti orkestrui?

Paieška pagal raidę