Parodijos mišios: apibrėžimas, Renesanso technika ir žymūs pavyzdžiai

Mišių parodija – tai speciali mišių kompozicijos rūšis, kurioje kompozitorius kuria mišias pasinaudodamas kitų muzikos kūrinių, dažnai jau žinomų melodijų ir polifoninių fragmentų, medžiaga. Tokiu būdu sukurtos mišios imdavo ir perdirbdavo teminius, melodinius ar kontrapunktinius elementus iš ankstesnių kūrinių. Tradiciškai Renesanso epochoje šia prasme vartota „parodija“ nereiškė šiuolaikinės sąvokos „pasišaipymas“ ar satyra: tai buvo kūrybinis perdirbimas, interpretacija ir dažnai pagarbus nuorodų į kitų autorių darbus panaudojimas. Parodijos mišios gali remtis tiek šansonu, tiek motetu ar kitomis polifoninėmis kompozicijomis, dažnai – net kito kompozitoriaus tematika. Tuo metu tokia praktika nebuvo laikoma gėdinga; šiandien tai, priklausomai nuo konteksto, būtų vertinama kaip plagiatas, tačiau Renesanso kontekste tai buvo plačiai priimtinas kūrybos metodas.

Technika ir stilistiniai bruožai

Parodijos technika skiriasi nuo senojo cantus firmus metodo: vietoje vienos stabilios melodijos kaip pagrindo kompozitorius perima kelias balsines figūras arba visą polifoninį fragmentą ir transformuoja jį visose mišios dalių polifoniniuose audiniuose. Dažniausi bruožai:

• naudojami keli balsai ar tarpusavyje susiję kontrapunktiniai motyvai iš pirminio kūrinio;
• tekstas mišiose dažnai yra naujas (liturginis), tačiau muzikinė medžiaga išlieka atpažįstama;
• kompozitoriai taiko imitaciją, paraprafinį perrašymą, harmonines modifikacijas ir ritminį pritaikymą, kad originalus fragmentas derėtų su mišių formatu;
• gali būti perimami vientisi frazių blokai arba tik trumpi motyvai, kurie paskui plėtojami per visą mišių ciklą.

Istorinis kontekstas ir plėtra

Renesanso laikotarpiu parodijos mišios tapo vienu iš populiariausių masinių kompozicijos būdų. Tai susiję su polifonijos išsivystymu ir su tuo, kad muzikinių idėjų mainai tarp kompozitorių ir dvarų buvo intensyvūs. Parodijos technika leido greitai kurti naujus mišios nustatymus remiantis jau žinomais motyvais ir taip plėsti repertuarą bei interpretacijas. Vėliau, XVII a. pradžioje ir toliau, parodijos elementai kartais buvo taikomi ir kitose formose, tačiau estetinių pokyčių, taip pat religinės reformos (pvz., Trentono susirinkimo nuotaikos dėl aiškumo ir tekstų suprantamumo) įtakoje sudėtingos polifoninės parodijos mišios vėliau prarado dalį savo dominavimo.

Žymūs autoriai ir pavyzdžiai

Parodijos mišios buvo ypač populiarios tarp to meto didžiųjų meistrų. Palestrina parašė maždaug 50 parodijų mišių, o vienas iš žinomiausių Renesanso meistrų, Josquin Desprez, sukūrė kelias garsias parodijų mišias, pavyzdžiui, Missa Malheur me bat, Missa Mater Patris ir Missa Fortuna desperata, kuri remiasi plačiai paplitusiu seculariniu motyvu Fortuna desperata. Tarp kitų autorių, kurie taikė parodijos techniką, yra Ispanijos ir Liuksemburgo mokyklų kompozitoriai (pvz., Cristóbal de Morales), taip pat Orlande de Lassus ir vėlesni meistrai. Parodijų mišių pavyzdžiai dažnai leidžia atpažinti originalius šansonus ar motetus, nes kompozitoriai plėtoja tuos pačius motyvus per visą mišios metamorfozę.

Kaip atpažinti parodijos mišias

• paieška muzikinėse transkripcijose: dažnai keli mišių sekcijų motyvai aiškiai sutampa su frazėmis iš anksčiau žinomo kūrinio;
• analizė: identifikuojant imituojamas balsų figūras, rytminius šablonus arba kontrapunktines konstrukcijas, galima nustatyti, ar mišios remiasi kitos kompozicijos medžiaga;
• istoriniai katalogai ir naudotų modelių paminėjimai rankraščiuose gali atskleisti, kad mišios buvo sukurtos pagal konkretų motetą ar šansoną.

Reikšmė ir paveldas

Parodijos mišios atspindi Renesanso muzikos kultūros atvirumą idėjų mainams ir polifoninio meistriškumo siekį. Jos leido kompozitoriams kurti nuoseklius mišių ciklus, tuo pačiu išlaikant ryšį su populiaria ar autoritetinga muzika. Iš studijų perspektyvos parodijos mišios yra vertingos, nes leidžia sekti muzikinės medžiagos migraciją, kompozicinius metodus ir stilistinius pokyčius. Ši praktika taip pat parodo, kaip kūrybiškas perdirbimas istoriniu kontekste skyrėsi nuo šiuolaikinio požiūrio į autorystę ir autorių teises.

Santrauka: parodijos mišios – tai Renesanso laikų muzikos reiškinys, kai mišios statomos remiantis kitų kūrinių polifonine medžiaga. Tai ne satyra, o kompozicinė technika, leidusi meistrams kurti naujas liturgines formas, išlaikant ryškų sąsajų su jau egzistuojančiais meniniais šaltiniais.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra Paro mišios?

K: Ar parodijos technika buvo populiari Renesanso laikais?

K: Ar terminas "parodija" šiandien reiškia tą patį, ką ir Renesanso laikais?

Klausimas: Kodėl parodijų mišios vadinamos "parodija"?

K: Kuo ypatingos Palestrinos parodijų mišios?

Klausimas: Ar šiandien kitų kompozitorių melodijų panaudojimas laikomas plagiatu?

K.: Ar galite įvardyti keletą ankstyvųjų mišių parodijų pavyzdžių?

Paieška pagal raidę