Mirza Ghalib

Ankstyvasis gyvenimas

Jis gimė 1796 m. Akbarabade (dabartinė Agra). Jo tėvas Abdullah Beg Khan ir dėdė Nasrullah Beg Khan gimė su savo koledžo draugais

kariuomenėje. Mirza Ghalibas tapo našlaičiu, kai jam buvo vos 5 metai. Ketverius metus gyveno pas dėdę, kai dėdė mirė.  

Jis pradėjo sakyti šer pačioje Agroje. Jis vedė navabo Ilahi Bakšo "Maaroof" dukterį ir persikėlė į Delį. Delyje jis visą dėmesį skyrė poezijai. Netrukus įvaldė persų kalbą. Kad niekas jo nevadintų be-ustad (be mokytojo), jis išgalvojo istoriją, kad dvejus metus jo namuose gyveno iranietis mokytojas Abdul Samadas, kuris jį mokė persų kalbos. Ghalibas visada didžiavosi savo poezija persų kalba, tačiau jis labiau žinomas dėl savo urdu prozos ir poezijos.

Vėlesnis gyvenimas

Jis visada gyveno neturėdamas pinigų. Po 1857 m. karališkojo durpyno parama nutrūko. Britų vyriausybės pensija buvo sustabdyta, nes jis buvo įtariamas rėmęs sukilėlius. Jis net keliavo į Kalkutą, kad atnaujintų pensijos mokėjimą, bet nesėkmingai. Jis nuvyko pas Rampūro navabą, kuris pažadėjo jam 200 rupijų, jei gyvens Rampūre, ir 100 rupijų, jei gyvens kur nors kitur. Po trejų metų jo pensija buvo atnaujinta, tačiau visi šie pinigai buvo panaudoti senoms skoloms apmokėti. Ghalibas mirė 1869 m.

Laiškai

Mirzai Ghalibui skolinga ne tik urdu poezija, bet ir proza. Jo laiškai davė pagrindą lengvai ir populiariai urdu kalbai. Iki Ghalibo laiškų rašymas urdu kalba buvo labai puošnus. Jis privertė savo laiškus "kalbėti", vartodamas žodžius ir sakinius taip, tarsi kalbėtųsi su skaitytoju. Pasak jo, "sau kos say ba-zabaan-e-qalam baateiN kiya karo aur hijr meiN visaal kay ma-zay liya karo" ["iš šimto mylių kalbėkitės plunksnos liežuviu ir mėgaukitės susitikimo džiaugsmu net tada, kai esate išsiskyrę"]. Jo laiškai buvo labai neformalūs, kartais jis tiesiog parašydavo asmens vardą ir pradėdavo laišką. Jis pats buvo labai šmaikštus ir taip pat labai įdomiai rašydavo laiškus. Jis sakė: "maiN koshish karta hooN keH koi aisi baat likhooN jo pa-Rhay kHoosh ho jaaye" [ Noriu parašyti tokias eilutes, kad tas, kas jas perskaitys, turėtų jomis džiaugtis] Kai mirė trečioji vieno iš jo draugų žmona, jis rašė... "Allah allah aik woH log haiN jo teen teen dafaH iss qaid say chhooT chu-kaiN haiN aur aik hum haiN keH aik ag-lay pachas baras say jo phaNsi ka phaNda ga-lay meiN paRha hai to naH phaNda hi TuT-ta hai naH dum hi nikalta hai" [Alachas Dievas, tarp mūsų yra tokių, kurie tris kartus buvo išlaisvinti iš kalėjimo, o aš jau penkiasdešimt metų turiu šią virvę ant kaklo, nei ši virvė nutrūksta, nei ji atima man gyvybę]. Kai kurie mokslininkai teigia, kad Ghalibui ta pati vieta urdu literatūroje priklausytų net tik pagal jo laiškus.

Poezija

Urdu ghazaluose greta meilės ir grožio Ghalibas aprašė visus gyvenimo aspektus. Jo dėka urdų ghazalų drobė labai išsiplėtė.

Kadangi Ghalibas buvo labai užsiėmęs persų kalba, ankstesnėse jo eilėse buvo vartojami sudėtingi žodžiai, o jo vaizduotės polėkis buvo toks, kad... "yaa to aap sam-jhay yaa kHuda sam-jhay" (arba tu (Ghalibas) supranti, arba Dievas supranta).

Ghalibas nebuvo filosofas, bet jis kvestionavo jį supančius dalykus. jub keH tujh bin nahiN koi maujood phir yeH hungaamaH ai kHuda kya hai [ kai be tavęs niekas nėra; tada, o Dieve, kodėl ši panika]

Jo raštuose taip pat galima rasti niekšybių, jis šaiposi iš visų dalykų ir visų, įskaitant save. jiss meiN laakhoN baras ki hooreiN hoN aisi jannat ka kya ka-ray koi [ kai moterims bus milijonas metų, ką aš darysiu su tuo rojumi]

Tačiau Ghalibo šer ne tik iš karto paveikia širdį, bet ir priverčia susimąstyti. aah ko chahiye aik umr asar ho-nay tak kaun jeeta hai teri zulf kay sar ho-nay tak.

hum nay mana keH tagHaful naH karo-gay lekin kHaak ho jaaayeN-gay tum ko kHabar ho-nay tak.

daame hur mauj meiN hai hulqa-e-sad kaam nihaNg dekheiN kya guz-ray hai qat-ray peH guhar ho-nay tak.