Britų Radžas (Britų Indija): britų valdymas Indijoje 1858–1947
Britų Radžas (1858–1947): gilus Britų Indijos valdymo, padalijimo ir poveikio Indijai, Pakistanui, Bangladešui ir Mianmarui istorijos tyrimas.
Britų Radžas – tai istorijos terminas. "Radž" yra indų kalbų žodis, reiškiantis "valdyti", taigi "Britų Radžas" reiškia britų valdymą Indijoje. Šis valdymas oficialiai prasidėjo po 1857–1858 m. sukilimo slopinimo ir Britanijos parlamentui perėjus valdyti Indiją (formalizuota per 1858 m. Government of India Act), ir tęsėsi iki 1947 m. Britų rajžas apėmė didelę dalį dabartinių keturių šalių – Indijos Respublikos, Pakistano, Bangladešo ir Mianmaro. Tuo metu visos šios keturios šalys priklausė Britų Indijos imperijai (tuo metu vadintai Indijos imperija), o dabar dažnai vartojamas terminas "Britų Radžas".
"Britų Radžas" paprastai reiškia tiesioginį britų valdymą britų užkariautose teritorijose, vadinamose BritųIndija, taip pat apie britų įtaką šimtams nepriklausomų kunigaikštysčių (princely states), kurias formaliai valdė vietiniai Indijos valdovai, bet kurios buvo pavaldžios britų karūnai ir susietos su Britanija per protektoratų sutartis.
Nedaloma Indija – dar vienas terminas, kartais vartojamas visai britų valdymo teritorijai, tačiau jis neapima Mianmaro, kuris nuo 1937 m. buvo atskira Britų kolonija. Adeno kolonija priklausė tai pačiai Indijos valdžiai nuo 1858 iki 1937 m., taip pat Britų Somalilandas (dabar Somalio dalis) nuo 1884 iki 1898 m. ir Singapūras nuo 1858 iki 1867 m.
Britų valdymas Pakistane ir Rytų Bengalijos regione baigėsi 1947 m. rugpjūčio 14 d., o likusioje Britų Indijos dalyje – 1947 m. rugpjūčio 15 d.; to paties mėnesio 18 d. įsigaliojo naujos ribos ir praktinis valstybių suskirstymas. Šis procesas, žinomas kaip Padalijimas (Partition), lėmė masines migracijas, plačias smurto bangas ir didžiulį žmonių skaičiaus perkėlimą tarp naujai susikūrusių valstybių.
Džamu ir Kašmyras, kaip ir daugelis kitų kunigaikštysčių, nebuvo tiesiogiai valdomas Didžiosios Britanijos. Po 1947 m. Indija ir Pakistanas stojo į karus dėl šios teritorijos; ji ir šiandien yra iš dalies kontroliuojama ir administruojama abiejų šalių, o konflikto pasekmės – įskaitant teritorinius ginčus ir saugumo problemas – tęsiasi.
Valdymo sistema ir institucijos
Britų rajžą administravo Viceroy'us (įgaliotinius) ir Britanijoje – India Office, kurį prižiūrėjo sekretorius Indijai (Secretary of State for India). Vietos administracijoje svarbią rolę atliko Indian Civil Service (ICS) – administracinis aparatas, kuriame daugumą aukštų pareigų okupavo britų pareigūnai. Per rajžą britai diegė teisės sistemas, mokestines schemas ir centralizuotą biurokratiją. 1876 m. karalienė Viktorija gavo titulą Empress of India, kas simbolizavo imperinį Indijos statusą prieštaraujant vietinei valdžiai.
Ekonomika ir infrastruktūra
Per britų valdymą Indijoje išsiplėtė geležinkeliai, telegrafas, uostai ir kelių tinklai, kurie pagerino susisiekimą ir padėjo integruoti rinkas. Tačiau šie pokyčiai taip pat tarnavo kolonijinei ekonomikai: žaliavos eksportavimui į Jungtinę Karalystę ir Britanijos pramonės aprūpinimui. Dėl to kai kurios vietinės pramonės šakos – pvz., tekstilė – smuko. Buvo įvesti įvairūs žemės mokesčiai (pvz., zamindari, ryotwari), kurie pakeitė tradicines žemės nuosavybės ir ūkininkavimo formas.
Indija taip pat kentėjo nuo dažnų bado periodų (pvz., 1876–1878, 1899–1900 ir ypač Bengalijos badas 1943 m.), kurių priežastys buvo derliaus nuostoliai, infrastruktūros spragos ir politinės bei ekonominės prioritetų klaidos. Nors infrastruktūra ir modernizacija atnešė ilgalaikių naudingų krypčių, kolonijinė politika dažnai sukėlė socialines ir ekonomines nelygybes.
Socialiniai pokyčiai ir kultūra
Britų valdymo metu Indijoje plito anglų kalba, Vakarų stiliaus švietimo įstaigos ir teisės institucijos. Tai padėjo atsirasti naujai išsilavinusiųjų klasei, kuri vėliau tapo svarbiu nacionalistinio judėjimo pagrindu. Kartu paskatino misijų veikla, mokslo ir medicinos plėtra ir kai kurių socialinių reformų diskusijos (pvz., dėl valdžios vaidmens moterų teisėms ar kastoje). Tačiau britų politika taip pat kartais stiprino atskirtis tarp bendruomenių ir regionalinių interesų.
Nacionalistinis judėjimas ir kelias į nepriklausomybę
Modernus politinis pasipriešinimas britų valdymui augo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. 1885 m. buvo įkurta Indijos nacionalistų organizacija – Indian National Congress, o 1906 m. – All-India Muslim League. Po Pirmojo pasaulinio karo radikalesnės masinės kampanijos, tokios kaip Mahatmos Gandhi vadovaujami nesmurtinio pasipriešinimo judėjimai (non-cooperation, Salt March), smarkiai sustiprino nepriklausomybės reikalavimą. Politikos reforma buvo bandoma per Montagu–Chelmsford reformas (1919 m.) ir svaresnę 1935 m. Government of India Act, kuri suteikė tam tikrą provincinę autonomiją, bet nesuteikė visiškos valstybės suvereniteto.
Antrojo pasaulinio karo metu Indija suteikė dideles žmogiškąsias ir materialines pajėgas Britanijai – tai dar labiau prisidėjo prie reikalavimo už nepriklausomybę po karo. Padalijimo idėja, kurią aktyviai propagavo Musulmonų lygos lyderiai, finalizavosi 1947 m. planu, vedančiu prie dviejų nepriklausomų valstybių – Indijos ir Pakistano. Šis procesas buvo lydimas smurto ir didelių humanitarinių pasekmių.
Palikimas
Britų Radžas paliko sudėtingą ir prieštaringą palikimą: institucijas, teisės sistemą, geležinkelių ir administracinę infrastruktūrą bei anglų kalbos ir Vakarų švietimo pėdsakus, kurie daugelyje regionų išliko ir plėtojosi nepriklausomybės laikotarpiu. Kartu kolonijinė politika prisidėjo prie ekonominių priklausomybių, socialinių atskirčių ir politinių konfliktų, kurie vėliau pasireiškė, pavyzdžiui, per Padalijimo smurtą ir ilgalaikius regioninius ginčus (pvz., dėl Džamu ir Kašmyro).
Studijuojant Britų Radžą svarbu įvertinti tiek infrastruktūros ir administracijos palikimą, tiek ir kolonijinės valdžios padarytą žalą – ekonominę, socialinę ir demografinę. Tai padeda suprasti šiuolaikinių Pietų Azijos valstybių politinius, ekonominius ir kultūrinius iššūkius bei raidą.
Klausimai ir atsakymai
K: Ką reiškia terminas "britų radžas"?
A: Britų Radžas - tai terminas, vartojamas kalbant apie tiesioginį Britų imperijos valdymą jos užkariautose teritorijose, vadinamose Britų Indija. Jis apima daugelio nepriklausomų kunigaikštysčių valstybių įtaką, kurios buvo pavaldžios britų karūnai.
K: Kada baigėsi britų valdymas Indijoje?
A: Britų valdymas baigėsi 1947 m. rugpjūčio 15 d.
K: Kiek žmonių Indijoje dalyvavo 1861 m. gyventojų surašyme?
A: 1861 m. surašymo duomenimis, Indijoje gyveno 125 945 žmonės, iš jų 41 862 civiliai ir 84 083 europiečiai karininkai ir kariuomenės vyrai.
Klausimas: Kokios šalys įeina į anksčiau vadintą Britų Radžą?
A: Teritorija, dabar vadinama Britų Radžu, yra Indijoje, Pakistane, Bangladeše, Šri Lankoje ir Mianmare.
K: Ar Birma buvo nedalomos Indijos dalis?
Atsakymas: Ne, Birma nuo 1937 m. tapo atskira kolonija ir nebuvo laikoma nedalomos Indijos dalimi.
K: Kiek karių 1880 m. buvo vietinėse ir kunigaikščių armijose kartu sudėjus?
Atsakymas: 1880 m. vietinėje ir kunigaikščių kariuomenėse iš viso buvo 350 000 karių kartu sudėjus.
K: Kas nutiko pasidalijant Indiją ir Pakistaną po to, kai Didžioji Britanija pasitraukė?
A: Po Didžiosios Britanijos pasitraukimo dalijantis Indijai ir Pakistanui daug žmonių žuvo dėl konflikto dėl Džamu ir Kašmyro, kuris tuo metu buvo nepriklausoma kunigaikštystės valstybė, bet dabar padalytas tarp abiejų šalių.
Ieškoti