Britai (dar vadinami britonais) buvo keltų tautoms priklausantys gyventojai, kalbėję keltų kalba, dažniausiai vadinama bendrąja britonų (Common Brittonic) kalba. Jie gyveno Didžiojoje Britanijoje geležies amžiui artėjant ir per geležies amžių, per romėnų laikų Britaniją ir per subromėnų laikotarpį, kai romėnams palikus salą politinė ir socialinė tvarka smarkiai keitėsi. Atvykus anglosaksams, dalis britų įsiliejo į naująją anglosaksų kultūrą ir tapo anglais; kiti pasitraukė į gynybines teritorijas — Velsą, Kornvalį ir pietinę Škotiją — arba paliko Britaniją ir išvyko į Bretanę, kur vėliau susiformavo bretono tauta.

Istorija ir kultūra

Britų gentys gyveno įvairiuose regionuose ir sudarė gausybę genčių ir klanų, turėjusių savitas politines struktūras — nuo vietinių galvosūkių iki didesnių konfederacijų. Geležies amžiuje jie statė pilis ant kalvų, kūrė metalurgijos dirbtuves ir prekybos tinklus. Romėnų invazija 43 m. pr. Kr. (ir vėlesnės okupacijos fazės) atnešė urbanizaciją, kelius, tvirtoves ir naujus socialinius ryšius — tačiau romėnizacija nebuvo vienalytė: dalis britų priėmė romėnų papročius, dalis išlaikė tradicijas.

Po romėnų atsitraukimo prasidėjo vadinamasis subromėnų laikotarpis, kai centrinių institucijų vakuumas, įsiveržimai iš jūrų ir vidaus karai susilpnino vietines valdžias. Dėl to dalis britų bendruomenių konsolidavosi vakaruose ir šiaurėje, kitos — emigravo ar buvo priverstos prisitaikyti prie naujų anglosaksų valdų.

Kalba

Britų kalba priklausė keltų kalbų šakai ir dažnai vadinama bendrąja britonų kalba (Common Brittonic). Iš šios kalbos susiformavo keli vėlesni britonų kalbų atmainos: velšų (welsh), kornvalietiška (cornish) ir bretonų (breton). Šios kalbos sudaro britonų (Brittonic) pogrupį, priešingą airių–škotų–menų (Goidelic) pogrupiui. Nors daugelyje Anglijos sričių britonų kalba užleido vietą senajai anglų kalbai, vakaruose ir priekrantės regionuose britoniškos kalbos tradicijos išliko ilgiau.

Migracija ir diaspora

Anglosaksų įsiveržimai ir vidaus pokyčiai paskatino kelias pagrindines britų migracijos kryptis:

  • Pasitraukimas į Velsą: daug gyventojų susitelkė į Velsą, kur slėptuvės, kalnų teritorijos ir fragmentuotos karalystės (pvz., Gwynedd, Powys) leido išlaikyti britonų / velšų kalbą ir kultūrą.
  • Kornvalio išlaikymas: Kornvalis tapo regionu, kuriame britonų kultūra ir kalba išliko, nors ilgainiui regionas taip pat patyrė anglosaksų įtaką.
  • Šiaurinė kryptis: kai kurios bendruomenės persikėlė arba liko pietinėje Škotijoje ir Šiaurės Britanijoje, kur vyko susidūrimai su piktais ir škotų grupėmis.
  • Emigracija į Bretanę: dalis britų, ypač iš vakarinių krantų, keliaudami per Lamanšą apsigyveno Armorikos pusiasalyje — vėliau šioje teritorijoje susiformavo Bretanė, kur britų kalba ir kultūra tapo pagrindu bretonų tapatybei.

Paveldas ir reikšmė šiandien

Britų palikimas matomas moderniose kalbose (velsų, kornvalietiškoje ir bretonų), vietovardžiuose, archeologiniuose paminkluose ir literatūroje (pvz., Artūro legendos, kurios greičiausiai turi britų / keltų šaknis). Šiuolaikinės genetinės ir lingvistinės studijos rodo mišrią gyventojų kilmę — dalis gyventojų išlaikė vietinę britišką kilmę, dalis — slavų ar vikingų įtaką, o anglosaksų poveikis buvo ypač stiprus pietinėse salos dalyse.

Santrauka: Britai (britonai) buvo keltų kilmės gyventojai, kurių kalba ir kultūra dominavo Didžiojoje Britanijoje iki ir po romėnų epochos. Po romėnų laikų ir anglosaksų invazijų jų palikuonys susitelkė į Velsą, Kornvalį, Škotiją ir persikėlė į Bretanę — tai paaiškina, kodėl britonų kalbų įpėdinės egzistuoja iki šiol ir kodėl jų kultūrinis pėdsakas yra svarbi regiono istorijos dalis.