Bendroji britonų kalba: apibrėžimas, kilmė ir istorija
Sužinokite bendrosios britonų kalbos apibrėžimą, kilmę ir istoriją — nuo proto-keltų ištakų iki valų, kornų, kumbrų ir bretonų atšakų.
Bendroji britonų kalba (dar vadinama bendrąja britonų kalba, britų kalba, senąja britonų kalba arba senąja britonų kalba) buvo senovinė keltų kalba, vartota Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo keltų tautos, vadinamos britais, kalba. Iki VI a. ji jau skilo į kelias atskiras bretonų (brytų) kalbas: tarp jų susiformavo valų, kumbriškosios, kornų ir bretonų kalbos.
Kilmė ir raida
Bendroji britonų kalba kilo iš ankstesnės proto-keltų (proto‑brytoninės) šakos, t. y. ji yra viena iš vėlyvųjų proto-keltų atmainų. Kalbos diferenciacija prasidėjo jau geležies amžiuje ir pirmojo tūkstantmečio metu prieš Kristų vystėsi į atskiras tarmes bei dialektus. Žinios apie šią kalbą gaunamos iš toponimijos (vietovardžių), skolinių formų vėlesnėse kalbose, ir retų rašytinių liekanų.
Piktų (pictų) ir kitos giminingos kalbos
Yra tam tikrų įrodymų, kad piktų kalba galėjo būti glaudžiai susijusi su bendrine britų kalba arba bent jau priklausyti P‑keltų grupės; šis klausimas vis dar nagrinėjamas ir aptariamas kalbotyros literatūroje. Taip pat britonų šakos priešprieša yra goidelinių (erskų) kalbų šeima — airių ir škotų gvinėjų protėviai.
Romėnų įtaka ir krikščionybė
Velsiečių kalbos bei kitų bretonų kalbų duomenys rodo, kad romėnų laikotarpiu lotynų kalba padarė reikšmingą įtaką bendrinei britų kalbai. Ši įtaka ypač akivaizdi religinių ir administracinių terminų leksikoje, nes daug sąvokų susijusių su Bažnyčia ir krikščionybę, buvo perimtos iš lotynų arba per tarpininkus (kunigų, klierikų). Dalis lotyniškų skolinių išliko vėlesnėse bretonų kalbose ir įtakojo vietovardžius bei terminus.
Istorija ir kalbų nykimas Britanijoje
Po romėnų valdžios žlugimo ir V–VII a. migracijų britonų kalbos padėtis keitėsi priklausomai nuo regiono. Didžiojoje Škotijos dalyje britonų kalbą dalinai pakeitė į Škotiją atvykusi ir čia išplėtota galų kalba (goideliniai dialektai). Į pietus nuo Forto įlankos (Firth of Forth) britonų kalba pamažu traukėsi ir buvo stumiamąja jėga užleidžiama germanų kilmės dialektams — senąja anglų kalba (kuri vėliau virto škotų kalba) ir kitoms anglosaksų atmainoms.
Pietinėje ir centrinėje Anglijoje bendrine britonų kalba buvo pakeista anglų (anglosaksų) kalba per kelis amžius; šiaurės Anglijoje kambriškoji (kumbriškos) tradicija išsilaikė ilgiau — remiamasi duomenimis, kad kumbriškoji teritorinė leksika ir toponimija išliko iki viduramžių ir kad kumbriškosios kalbos vartojimas nyko maždaug XIII a. Pietų Korneole (Cornwall) kornišų kalba, tiesa, kaip bendruomeninė gimtakalbė praktiškai buvo išnykusi dar XVIII–XIX a. sandūroje; vėlesniais laikais ėmė vystytis gaivinimo ir atkūrimo pastangos, kurios suteikė kalbai tam tikrą atgimimą.
Paveldas ir reikšmė šiandien
Bendroji britonų kalba paliko ryškų pėdsaką šiuolaikinėse britonų kalbose: ypač aiškiai tai matyti valų (valų) ir bretonų (bretonų kalbos) leksikoje, fonologijoje bei gramatikoje. Taip pat daug vietovardžių Anglijoje, Škotijoje ir Velse yra britonų kilmės. Šiandien buvusių bendros britonų kalbos palikuonys — valų, bretonų ir (su atkūrimo pastangomis) kornišų kalbos — tyrinėjami kalbotyroje kaip šaltinis rekonstruoti senąsias keltų kalbų formas ir suprasti britų salų istoriją.
Moksliniu požiūriu bendrinės britonų kalbos rekonstrukcija remiasi tarpkalbiniu lyginamuoju metodu, toponimijos analize, antromazginiais šaltiniais ir skolinių stebėjimu vėlesnėse kalbose. Nors daug detalių lieka neaiškių, šios kalbos studijos padeda suprasti etnolingvistinius pokyčius Salose nuo senovės iki viduramžių ir paaiškina daugelį šiandienos britų salų kultūrinių bei kalbinių ypatybių.
Britų salų dalys, kuriose apie 450-500 m. po Kr. buvo vartojamos britonų (raudona), gėlų (žalia) ir piktų (mėlyna) kalbos.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra bendrinė brittonų kalba?
A: Bendroji britonų kalba (dar vadinama bendrąja britonų kalba, britų kalba, senąja britonų kalba arba senąja britonų kalba) buvo senovinė kalba, kuria Didžiojoje Britanijoje kalbėjo keltų tauta, vadinama britais.
K: Kaip ji išsivystė?
A: Bendroji britonų kalba kilo iš hipotetinės giminingos protokeltų kalbos. Pirmojoje I tūkstantmečio pr. m. e. pusėje ji jau buvo suskilusi į atskiras tarmes arba kalbas.
K: Kokios yra kai kurios jos atšakos?
A: Pagrindinės bendrinės brittonų kalbos atšakos buvo velsiečių, kumbrų, kornų ir bretonų. Taip pat yra duomenų, kad penktąja šaka galėjo būti piktų kalba.
K: Ar romėnų laikais bendrinei brittonų kalbai buvo lotynų kalbos įtaka?
Atsakymas: Taip, iš velsiečių kalbos matyti, kad romėnų laikotarpiu lotynų kalba turėjo didelę įtaką bendrinei brittonų kalbai. Tai ypač pasakytina apie Bažnyčią ir krikščionybę, kurios beveik visos yra lotynų kalbos dariniai.
Klausimas: Kada Škotijoje pradėta keisti lotynų kalbą?
A: Viduramžiais didžiojoje Škotijos dalyje ją pakeitė gėlų kalba. Į pietus nuo Forto įlankos (Firth of Forth) ją pakeitė senoji anglų kalba (kuri vėliau virto škotų kalba).
K: Kada ji išnyko Anglijoje?
Atsakymas: Anglijoje britų bendrinė kalba palaipsniui buvo pakeista anglų kalba visoje Anglijoje: kumbriškoji kalba išnyko tik XIII a., o kornišų kalba XIX a. tapo negyva.
K: Ar buvo bandymų atgaivinti šią kalbą? A: Taip, buvo keletas bandymų atgaivinti šią kalbą, kurie buvo gana sėkmingi.
Ieškoti