Piktai – senovės Škotijos tauta, kalba ir istorinis paveldas

Sužinokite apie piktus: jų kilmę, kalbą, kultūrą ir įtaką Škotijos istorijai — išsamus piktų paveldas, tatuiruotės, Piktlandas ir Alba.

Piktai buvo senovės tauta iš šiaurės ir rytų Škotijos.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose jie paminėti 297 m. po Kr., prieš romėnams užkariaujant Britaniją. Pavadinimas "pict" kilęs iš lotynų kalbos žodžio pictus, reiškiančio "nudažytas". Taip galėjo būti dėl tatuiruočių ant jų kūno. Jis taip pat gali būti susijęs su vardu, kuriuo jie patys save vadino ir kurį užrašė romėnai. Jie kalbėjo piktų kalba. Ji buvo gimininga britonų kalboms, kuriomis kalbėjo į pietus gyvenę britai. Galbūt piktai buvo kaledonų ir kitų romėnų istorikų minimų genčių palikuonys. Škotijos teritorija, vadinama Piktlandu, palaipsniui susiliejo su galų karalyste Dal Riata. Taip susiformavo Albos karalystė, vėliau pavadinta Škotija. Vėliau Alba išsiplėtė, absorbuodama britų karalystę Stratklaidą ir Bernikų Lotiją. Iki XI a. piktų tapatybė tapo škotų tautos dalimi.

Pavadinimas ir pirmieji šaltiniai

Romėnų raštuose piktai minimi įvairiais vardais, tačiau labiausiai paplitęs yra lotyniškas Picti. Romėnų istorikai ir kronikininkai paminėjo juos savo keliuose darbuose, bet pačių piktų rašytinių šaltinių praktiškai nėra — todėl daug informacijos gaunama iš archeologinių radinių ir kaimyninių tautų aprašymų. Vietovės pavadinimai ir vėlesni kronikos įrašo fragmetai leidžia rekonstruoti kai kurias jų gyvenimo formas ir organizacines struktūras.

Kalba ir kilmė

Dauguma lingvistų mano, kad piktų kalba buvo kelta kalbų grupės P‑Celtic (britonų) šaka, artima senajai britų (brittonic) kalbai. Tačiau dėl ribotų rašytinių duomenų egzistuoja ir alternatyvios hipotezės apie galimą mišrų ar iš dalies neindoeuropietišką elementą. Vietovardžiai, asmenvardžiai ir kai kurie užrašai (įskaitant Ogham raštą ant kai kurių akmenų) leidžia manyti, kad kalbinė įtaka regione buvusi sudėtinga.

Kultūra, menas ir materialinė medžiaga

Piktų kultūra pasižymėjo ryškiu akmens drožybos ir metalų apdirbimo menu. Svarbiausi archeologiniai pėdsakai:

• Piktų akmenys — raižyti simboliniai akmenys (vadinamieji symbol stones), kuriuose matyti abstraktiniai simboliai, gyvūnai, scenos iš kasdienio gyvenimo ir krikščioniški kryžiai. Istoriografijoje šie akmenys skirstomi į klases (I, II, III) pagal datavimą ir ikonografiją.
• Metalo dirbiniai — puošnūs segtukai (brooches), ginklų detalės ir kitas ornamentuotas metalas, atskleidžiantis aukštą amatininkystės lygį.
• Pilys ir gyvenvietės — kalvos tvirtovės, gyvenamieji komplekso liekanos ir žemdirbystės įrodymai rodo organizuotą bendruomeninį gyvenimą.

Piktų ikonografija yra unikali — kai kurie simboliai iki šiol interpretuojami įvairiai, o jų reikšmė ir funkcija palaipsniui aiškinama archeologų ir istorikų tyrimuose.

Politika, karai ir tarptautiniai santykiai

Piktai nebuvo viena centralizuota valstybė, o kelių genčių ir karalysčių sąjunga arba konglomeratas. Svarbiausi politiniai centrai keitėsi: pavyzdžiui, Fortriu dažnai minimas kaip reikšminga galybė šiaurėje. Piktai turėjo tiek konfliktų, tiek sąjungų su romėnais, britais, vikingais ir škotais.

Reikšmingas įvykis — 685 m. vykusi Nechtansmere mūšis (dar vadinamas Dun Nechtain), kai piktų karalius Bridei mac Bili sutriuškino Šiaurėsumbros karalių Ecgfrithą; šis mūšis apribojo anglosaksų įtaką šiauriniuose regionuose ir parodė piktų politinę galią to meto Britanijoje.

VIII–IX a. regione stipriai veikė vikingai: jų antpuoliai ir įsikūrimai jūrinėse zonose sutrikdė tradicinę valdžią ir paskatino politines permainas, kurios galiausiai lėmė piktų ir galų (skotų) vadovybės suartėjimą ir persitvarkymą.

Susiliejimas su Dal Riata ir Alba susikūrimas

Per VIII–IX a. Dal Riata galų (skotų) karalystė ir piktų teritorijos palaipsniui susiliejo tiek politiniu, tiek kultūriniu požiūriu. Tradiciškai vienas iš kertinių momentų laikomas IX a. vidurys, kai Kenneth MacAlpin (Kínaed mac Ailpín) dažnai minima kaip asmuo, kuriam priskiriama piktų ir skotų valdžių suvienijimas; moderni istoriografija šį procesą vertina kaip ilgalaikį ir sudėtingą reiškinį, kuriame svarbų vaidmenį vaidino ir vikingų įsikišimas.

Formavusis Alba (vėliau vadinama Škotija) palaipsniui išplėtė savo teritoriją, įtraukdama giminingas ar buvusias piktų teritorijas, taip pat Stratklaidą ir Lotiją. Iki XI a. daug piktų elementų — kalbiniai, kultūriniai ir genealoginiai — buvo integruoti į tai, ką vėliau pradėta vadinti škotų tauta.

Palikimas ir tyrimų kryptys

Piktų palikimas gyvas akmens raižiniuose, vietovardžiuose, archeologiniuose radiniuose ir — dalinai — genetikos tyrimuose. Nors konkrečių rašytinių liudijimų mažai, archeologija ir tarpdalykiniai tyrimai (lingvistika, vietovardžių analizė, antropologija) leidžia sudėlioti vis platesnį vaizdą apie jų gyvenimą, tikėjimus ir santykius su kaimynais.

Šiandien piktų kultūra ir meno paveldas laikomi svarbia Škotijos istorijos dalimi: jų akmenys ir meno dirbiniai pritraukia mokslininkų, turistų ir vietinių gyventojų dėmesį, o pastarieji metai atnešė naujų radinių bei modernių interpretacijų, kurios vis dar keičia mūsų supratimą apie šią paslaptingą ir reikšmingą tautą.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo piktai?

K: Kada jie pirmą kartą paminėti rašytiniuose šaltiniuose?

K: Ką reiškia pavadinimas "piktas"?

K: Kokia kalba jie kalbėjo?

K: Kas buvo jų protėviai?

Paieška pagal raidę