Škotų (Scots) kalba — kilmė, atmainos ir skirtumai nuo škotų gėlų

Sužinokite apie škotų (Scots) kalbos kilmę, atmainas ir esminius skirtumus nuo škotų gėlų — istorija, tarmės ir sociolingvistika viename straipsnyje.

Škotų (Scots) kalba, kartais neteisingai vadinama škotų anglų kalba, yra vakarų germanų kalba, labai panaši į anglų kalbą, kuria kalbama Škotijoje. Šiaurinėje Airijos dalyje vartojama Ulsterio škotų kalba. Ji aiškiai skiriasi nuo škotų gėlų kalbos, kuri priklauso keltų kalbų šeimai.

Kilmė ir istorinės įtakos

Scots kilusi iš senosios šiaurėsumbrųano (Northumbrian) anglų kalbos, kuri Viduramžiais vystėsi savarankiškai Škotijos rytuose ir pietuose. Per šį laikotarpį ji įgijo savitus fonetinius ir leksinius bruožus, o vėliau patyrė papildomą įtaką —

• skandinaviškų (norsų) kalbų skoliniai, ypač Šiaurės ir rytų pakrantėse;
• prancūzų (Normanų) bei viduramžių anglo-normandų įtakos administracinei ir teisinei leksikai;
• vietinių keltų kalbų (gėlų) kontaktai, kurie atsispindi kai kuriuose žodžiuose ir varduose.

Dėl šių ir kitų veiksnių Scots vystėsi atokiau nuo pietų Anglijos kalbos ir susiformavo kaip atskiras, bet artimas anglų kalbai variantas.

Atmainos ir geografinis skirstymas

Scots nėra vienalytis; jame yra kelios pagrindinės atmainos:

• Central (Lallans) – paplitusi Škotijos centrinėje dalyje, turi daug literatūrinių pavyzdžių;
• Northern (Doric) – Šiaurės Škotijoje, savitas balsių ir konsonantų sistema; čia ir randamas dorėninę anglų kalbą;
• Southern – pietinės sritys, artimesnės anglų kalbos variantams;
• Insular – Orknejų ir Šetlando salose, kur jūrinė ir nornų palikimas daro įtaką žodynui;
• Ulsterio škotų – Šiaurės Airijoje vartojama atmaina, išplitusi su imigrantų bendruomenėmis.

Skirtumai nuo škotų gėlų (Scots Gaelic)

Nors pavadinimai gali klaidinti, Scots ir Scots Gaelic yra visiškai skirtingos kalbos. Pagrindiniai skirtumai:

• kilmė: Scots – vakarų germanų šaka (artima anglų kalbai), o Scots Gaelic – keltų (gėlų) šaka;
• gramatika ir žodynas: jos praktiškai nesuprantamos viena kitai be specialaus mokymosi;
• geografinis paplitimas: Scots labiau paplitusi žemyninėje Škotijos dalyje, Gaelic – Vakarų pajūryje ir Hebridų salose;
• kultūrinis statusas: abi turi savitą literatūros ir tradicijų paveldą, bet skirtingas istorines raiškas.

Kalbinės ypatybės

Scots pasižymi savitais fonetiniais ir morfologiniais bruožais, tarp jų:

• fonetika: kitos balsių kvotos ir balsių ilgiai, pvz., tam tikri diphthongai skamba kitaip nei standartinėje anglų kalboje;
• leksika: daug savitų žodžių (pvz., „bairn“ – vaikas, „ken“ – žinoti, „aye“ – taip);
• gramatika: kai kurios veiksmažodžių formos, arba daiktavardžių daugybinės formos bei vietinių partikulių vartojimas;
• rašyba: nėra visiškai standartizuotos ortografijos — rašymo variantai gali skirtis priklausomai nuo regiono ar rašytojo tradicijos.

Statusas, literatūra ir atgaivinimas

Scots turi ilgą literatūros tradiciją – žymiausias pavyzdys yra Robertas Burnsas, kurio eilės rašytos scots dialektais. XX–XXI a. buvo įvairių iniciatyvų skatinti Scots mokymą, tyrimus ir viešą vartojimą. Kalbos statusas yra sudėtingas: kai kurie lingvistai laiko Scots atskira kalba, kiti – anglų kalbos dialektu. Taip pat vyksta pastangos dokumentuoti atmainas, rengti žodynus ir mokymo priemones.

Pavyzdžiai

Keletas žodžių ir frazių Scots (su lietuviška reikšme):

• bairn – vaikas;
• ken – žinoti;
• bonnie – gražus;
• wee – mažas;
• aye – taip;
• nae – ne, nėra.

Santrauka

Scots yra vakarų germanų kilmės kalba, turinti savitą istoriją ir regionines atmainas. Nors ji glaudžiai susijusi su anglų kalba, daugeliui jos gramatikos, tarimo ir žodyno bruožų daro ją atskira kalbine realybe. Ji žymiai skiriasi nuo škotų gėlų kalbos, kuri priklauso keltų šeimai. Pastangos išlaikyti ir skatinti Scots tęsiasi tiek akademinėje, tiek kultūrinėje srityje.

Istorija

Šiaurėsumbrijos senoji anglų kalba iki VII a. įsitvirtino dabartinės pietryčių Škotijos teritorijoje iki Forto upės. Regionas priklausė anglosaksų karalystei Nortumbrijai. XII-XIII a. ankstyvieji škotai pradėjo skirtis nuo nortimbrų anglų kalbos. Iš Anglijos šiaurės ir Midlandso regionų į vidurio anglų kalbą imigravo skandinavų įtaką patyrę viduriniosios anglų kalbos vartotojai.

Vėliau škotų kalbos raidai įtaką darė romanų kalbos - bažnytinė ir teisinė lotynų kalba, normanų ir vėliau Paryžiaus prancūzų kalbos, atsiradusios dėl Auld Aljanso, olandų ir viduriniosios žemutinės vokiečių kalbos, atsiradusios dėl prekybos ir imigracijos iš žemųjų šalių. Škotijoje taip pat yra skolintų žodžių, atsiradusių dėl kontakto su galisų kalba.

Nuo XIII a. ankstyvoji škotų kalba toliau plito Škotijoje per karaliaus Dovydo I įsteigtus burgus. XIV a. išaugus ankstyvosios škotų kalbos prestižui ir sumažėjus prancūzų kalbos prestižui Škotijoje, škotų kalba tapo prestižine tarme didžiojoje rytinės Škotijos dalyje.

Nuo 1610 m. iki 1690 m., kai vyko Ulsterio plantacija, čia apsigyveno daug škotiškai kalbančių žemumų gyventojų - apie 200 000. Pagrindinėse škotų apgyvendinimo teritorijose škotų buvo penkis ar šešis kartus daugiau nei anglų kolonistų. Po 1700 m. literatūrine kalba tapo pietų šiuolaikinė anglų kalba, o "šiuolaikiniai škotai" kartais vartojami šnekamajai kalbai po 1700 m. apibūdinti.

Škotų augimas ir pasiskirstymas Škotijoje ir Ulsteryje:      Škotija: Senoji anglų kalba iki IX a. pradžios anglosaksų karalystės Northumbrijos šiaurinėje dalyje, dabar priklausančioje Škotijai Ankstyvieji škotai iki XV a. pradžios Šiuolaikiniai škotai iki XX a. vidurio

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra škotai?

Klausimas: Ar škotų kalba yra ta pati kaip škotų anglų kalba?

K: Ar Airijoje yra dar viena škotų kalbos forma?

K: Kuo ji skiriasi nuo škotų gėlų kalbos?

K: Ar būta nesutarimų dėl škotų kalbos statuso?

Paieška pagal raidę