"Anglosaksų kronika" - tai metraščių rinkinys senąja anglų kalba, kuriame aprašoma anglosaksų istorija. Metraščiai iš pradžių buvo sukurti IX a. pabaigoje, tikriausiai Vesekse, valdant Alfredui Didžiajam. Buvo padaryta daugybė rankraštinių kopijų, kurios buvo platinamos vienuolynuose visoje Anglijoje ir nepriklausomai atnaujinamos. Vienu atveju kronika dar buvo aktyviai atnaujinama 1154 m.

Išlikę devyni rankraščiai, nors ne visi jie yra vienodos istorinės vertės ir nė vienas iš jų nėra originali versija. Atrodo, kad seniausias buvo pradėtas rašyti Alfredo valdymo pabaigoje, o naujausias - 1116 m. Peterboro abatijoje po gaisro šiame vienuolyne.

Beveik visa kronikos medžiaga yra metraščių pavidalo, suskirstyta pagal metus; ankstyviausi datuojami 60 m. pr. m. e., o istorinė medžiaga seka iki metraščio parašymo metų, kai prasideda šiuolaikiniai įrašai. Šie rankraščiai kartu vadinami anglosaksų kronika.

Kronika nėra nešališka: lyginant ją su kitais viduramžių šaltiniais, kai kuriais atvejais akivaizdu, kad ją rašę raštininkai praleido įvykius arba pasakojo vienpusiškas istorijų versijas; taip pat yra vietų, kur įvairios versijos prieštarauja viena kitai.

Apskritai kronika yra svarbiausias istorinis šaltinis, apibūdinantis laikotarpį Anglijoje nuo romėnų valdymo Britanijoje pabaigos iki dešimtmečių po normanų užkariavimo. Daug informacijos, pateiktos kronikoje, nėra užfiksuota niekur kitur. Be to, rankraščiai yra svarbūs šaltiniai anglų kalbos istorijai; ypač vėlyvoji Piterboro kronika yra vienas ankstyviausių išlikusių viduriniosios anglų kalbos pavyzdžių.

Septyni iš devynių išlikusių rankraščių ir jų fragmentų dabar saugomi Britų bibliotekoje. Likusieji du yra Oksfordo Bodlėjaus bibliotekoje ir Kembridžo Corpus Christi koledžo Parkerio bibliotekoje.

Kilmė ir rašymo praktika

Anglosaksų kronika susiformavo kaip kelių bendruomenių (ypač vakarinių, Vesekso) raštininkų kolektyvinis darbas. Pagrindinis darbo metodas buvo metinių įrašų (annalų) pildymas — kiekvieniems metams skiriamas trumpas komentaras apie svarbiausius įvykius: karalių mirtis, kovos, žemės arealai, sinodai, gamtinės katastrofos, bažnytiniai reikalai. Kadangi kopijos buvo daromos ir laikomos skirtinguose vienuolynuose, kiekvienas centras papildydavo arba redaguodavo tekstą pagal savo vietos įvykius ir požiūrį.

Turinys ir svarbiausi įrašai

  • Chronikos chronologija apima legendinius ir puslegendinius ankstyvuosius laikotarpius (pvz., pasakojimus apie Anglijos užimtį ir karalių genealogijas) bei kur kas tikresnius, išsamiau aprašytus įvykius nuo IX a.
  • Kronikoje randami žymūs įrašai apie vikingų antpuolius (pvz., 793 m. Lindisfarnas), apie Didįjį danų armijos antplūdį VIII–IX a. pabaigoje, taip pat apie 1066 m. įvykius — Hastingso mūšį ir normanų invaziją. Skirtingos kronikos versijos šiuos įrašus pateikia skirtingai, todėl lyginimas padeda suprasti vietines perspektyvas ir redagavimo istoriją.
  • Be metraščių, kai kurios rankraštinės versijos prideda genealogines lenteles, karalių sąrašus, teisės fragmentus ir bažnytinių susirinkimų nuorašus.

Istorinė vertė ir ribotumai

Anglosaksų kronika yra neįkainojama, nes ji siūlo kronologinę pagrindinių politinių ir karininių įvykių versiją, kuri dažnai nepateikta kitur. Tačiau ją reikia vartoti kritiškai: įrašai yra trumpi, autoriai galėjo turėti politinių ar regioninių nuostatų, o kai kurie ankstesni įrašai vėliau redaguoti arba pritaikyti. Kai kuriose vietose kronikos tekstai kontrastuoja vienas su kitu — tai atspindi nepriklausomą kopijavimą ir skirtingų redaktorių interpretacijas.

Kalinė reikšmė ir raštijos vystymasis

Kalbinė kronikos vertė didelė: ankstyvieji įrašai užrašyti senąja anglų kalba (Old English), o vėlesnės versijos, ypač Piterboro tęsinys, jau rodo perėjimą į vidurinę anglų. Tai leidžia lingvistams stebėti gramatikos, leksikos ir rašto raidą bei regioninius variantus. Be to, kronika atspindi vienuolynų raštinę praktiką ir viduramžių istorijos rašymo tradicijas.

Rankraščių likimas ir šaltinių studijos

Devyni išlikę rankraščiai — kiekvienas su savo istorija: kai kurie yra fragmentiški, kiti saugo tęsinio įrašus iki XII a. skirtingose vietose. Dėl kopijavimo ir redagavimo proceso rankraščiai gali reikšmingai skirtis vienas nuo kito, todėl istorikas, norintis rekonstruoti patikimiausią versiją, dažnai lygina visas egzistuojančias kopijas. Modernūs mokslininkai taiko tekstų kritinę redakciją, faksimilinius leidimus ir vertimus, kad suteiktų prieigą plačiajai auditorijai ir leistų giliau analizuoti skirtumus tarp versijų.

Vertinimas ir prieinamumas šiandien

Anglosaksų kronika yra plačiai cituojama tiek akademinėje, tiek populiariojoje literatūroje. Kritiniai leidimai, komentaruotoj vertimai ir internetiniai projektai padėjo atversti šį medžiagą platesnei auditorijai. Tyrimai, grindžiami kronikos tekstais, prisideda prie supratimo apie ankstyvųjų viduramžių politiką, kultūrą, bažnytinį gyvenimą ir kalbos raidą Anglijoje.

Naudojantis šiuo šaltiniu svarbu derinti tekstinius tyrimus su archeologiniais radiniais ir kitais rašytiniais šaltiniais, kad būtų galima sudaryti išsamesnį ir subalansuotą vaizdą apie anglosaksų epochą.