Budistų krizė buvo politinės ir religinės įtampos Pietų Vietname laikotarpis. Krizei buvo būdingi keli diskriminaciniai Pietų Vietnamo vyriausybės veiksmai ir pilietinio pasipriešinimo kampanija, kuriai daugiausia vadovavo budistų vienuoliai.

Krizė prasidėjo, kai prezidentas Ngô Đình Diệm uždraudė iškelti budistų vėliavą. Dėl to gegužės 8 d. buvo nušauti devyni neginkluoti civiliai gyventojai, protestavę prieš budistų vėliavos draudimą, o birželio 11 d. Thích Quảng Đức nusižudė susidegindamas. Krizė baigėsi, kai 1963 m. lapkričio 2 d. buvo nužudytas Ngô Đình Diệm.

Fonas

Prieš krizę Pietų Vietname gyveno didelė budistų dauguma, tačiau valdžia buvo stipriai susieta su prezidento Ngô Đình Diệm ir jo šeima bei katalikiška mažuma. Vyriausybė taikė politiką, kuri budistams dažnai atrodė diskriminacinė: privilegijos katalikams, sąlygoti viešieji įvykiai ir kariuomenės bei administracijos pareigų skyrimai. Religinės įtampos kaupėsi ilgą laiką, o vieši smurto ir teisinių apribojimų epizodai tik pagilino nepasitenkinimą.

Protestai ir pagrindiniai įvykiai

Netinkamai sureaguota į simbolinius įvykius paskatino masines demonstracijas. Gegužės mėnesį Huế mieste uždraudus budistų vėliavą, kilo plačios demonstracijos. Tų protestų metu saugumo pajėgos panaudojo jėgą — buvo nušauti keli protestuotojai (žiūr. aukščiau esančią nuorodą į civiliai gyventojai), kas dar labiau suerzino visuomenę.

Birželio 11 d. pasaulį sukrėtė vieno iš budistų vienuolių, Thích Quảng Đức, susidegindamas priešais Saigono Auksinę koloną veiksmas. Jo savižudiška protesto forma, užfiksuota žurnalistų nuotraukose, tapo stipriu simboliu ir atkreipė tarptautinį dėmesį į Pietų Vietnamo vyriausybės represijas.

Per vasarą įtampa dar labiau eskalavo: kilo naujos demonstracijos, bado akcijos, budistų šventyklos tapo politinių susirinkimų vietomis. Vyriausybė atsakė represijomis — rugpjūčio mėnesį įvyko vadinamieji Xá Lợi ir kiti pagodų reidai, kurių metu buvo sulaikyti, sumušti ir kartais nužudyti vienuoliai bei civiliai. Tokie veiksmai dar labiau diskreditavo režimą tiek šalyje, tiek užsienyje.

Tarptautinė reakcija ir JAV vaidmuo

Visuotinė nuotraukų ir žiniasklaidos kampanija padarė spaudimą užsienio vyriausybėms, ypač Jungtinėms Valstijoms, kurios tuomet remė Diem režimą kaip kovos su komunizmu sąjungininką. JAV reakcija buvo sudėtinga: diplomatinis susirūpinimas dėl žmogaus teisių ir politiškai svarbi strateginė parama lėmė, kad Vašingtonas ėmėsi vertinti režimo patikimumą bei galimybes efektyviai vadovauti kovoje su Vietnamo Demokratinės Respublikos (Šiaurės Vietnamo) įtaka. Galiausiai amerikiečių aukšto rango pareigūnų pasipriešinimo ir kariškių paramos atspindys prisidėjo prie to, kad kai kurie Pietų Vietnamo kariniai vadai ėmė planuoti perversmą.

Pasekmės

  • Režimo žlugimas: politinis pasitikėjimas Diem šeimos atžvilgiu smuko, o 1963 m. lapkritį įvykęs perversmas ir prezidento nužudymas žymiai pakeitė šalies vadovybę.
  • Politinė nestabilumas: po Diem nuvertimo Pietų Vietname prasidėjo ilgas periodas politinio chaoso — dažni vyriausybių pasikeitimai, silpnesnė centrinė valdžia ir didesnė JAV įtaka šalies politikoje bei karinėse operacijose.
  • Religinės ir visuomeninės pasekmės: budistų judėjimas tapo svarbiu politinio dalyvavimo pavyzdžiu Vietname, o konfliktas atkreipė dėmesį į religijos ir valstybės santykio problemas bei žmogaus teisių klausimus Pietryčių Azijoje.
  • Tarptautinis poveikis: incidentai ir represijos sumažino tarptautinį pasitikėjimą Diem režimu ir paskatino JAV peržiūrėti savo politiką Vietname — tai vienas iš etapų, vedusių prie didesnio Amerikos kariuomenės įsitraukimo vėlesniais metais.

Apibendrinant, Budistų krizė 1963 m. — tai ne tik religinis konfliktas, bet ir politinis lūžis, kuris atskleidė Pietų Vietnamo valdžios silpnybes, sustiprino pilietinį aktyvumą ir turėjo ilgalaikes pasekmes šalies stabilumui bei tarptautiniams santykiams.