Heinrichas Heine (1797–1856) – žymus XIX a. vokiečių poetas

Heinrichas Heine – įtakingas XIX a. vokiečių poetas: lyrika ir „Dainų knyga“, politinė ironija, emigracija į Paryžių. Atrask jo gyvenimą, kūrybą ir kultūrinį palikimą.

Christianas Johannas Heinrichas Heine (gimė 1797 m. gruodžio 13 d., mirė 1856 m. vasario 17 d.) – vienas žymiausių XIX a. vokiečių poetų, prozininkas ir publicistas, kurio darbai turėjo didelę įtaką vėlesnei vokiečių literatūrai ir muzikai.

Gyvenimas ir išsilavinimas

Heinė gimė asimiliuotoje žydų šeimoje Diuseldorfe, Vokietijoje. Jo tėvas buvo prekybininkas; po to, kai tėvo verslas patyrė nuostolių, jaunasis Heine buvo išsiųstas gyventi pas dėdę į Hamburgą. Ten jo dėdė buvo sėkmingas bankininkas ir trumpam skatino Heine imtis verslo, tačiau jis netrukus atsisakė šios karjeros krypties.

Heine studijavo teisę Getingeno, Bonos ir Berlyno universitetuose, bet literatūra jam buvo svarbesnė už teisę. Teisės daktaro laipsnį jis gavo 1825 m. Tais pačiais metais Heine pabūtinai atsivertė į krikščionybę (protestantizmą) — tai buvo tiek asmeninio apsisprendimo, tiek pragmatiškas žingsnis, mat tuo metu daugelyje Vokietijos valstybių žydams galiojo reikšmingi teisiniai apribojimai: draudimai užimti tam tikras pareigas, apribojimai universitetų karjerai ir kt. Pats Heine savo atsivertimą sąmoningai apibūdino kaip „bilietą į Europos kultūrą“.

Kūryba ir politinė veikla

Heinė pirmuosius eilėraščius paskelbė 1821 m.; platesnį pripažinimą atnešė eilėraščių rinkinys Buch der Lieder („Dainų knyga“, 1827 m.), kuriame yra daug lyrikos, vėliau tapusios dainomis. Jo lirinius tekstus dažnai muzikuodavo kompozitoriai, ypač Franzas Schubertas ir Robertas Schumannas.

Heine rašė ne tik poeziją, bet ir kelionių apsakymus, satyrą bei politinius tekstus (pvz., Reisebilder, Romanzero ir kiti). Jo kūrybai būdingi subtilus ironijos jausmas, melancholiška lyrika ir socialinė kritika. 1831 m. Heine persikėlė į Paryžių, kur liko iki mirties. Paryžiuje jis bendravo su utopiniais socialistais, susipažino su Saint-Simono idėjomis ir su daugybe intelektualų bei revoliucinių judėjimų atstovų.

Vokietijoje Heine kūryba kėlė susirūpinimą konservatyvias valdžias – 1835 m. pastebimas spaudimas ir cenzūra prieš autorius, siejami su Jaunosios Vokietijos (Junges Deutschland) judėjimu, lėmė, kad kai kurie jo kūriniai buvo draudžiami. Heine toliau stebėjo ir kritiškai komentavo Vokietijos politinę situaciją ir visuomenę, pavyzdžiui, satire Deutschland. Ein Wintermärchen („Vokietija. Žiemos pasaka“, 1844), kurioje jis aštriai analizavo tėvynės problemas.

Lankus likimas ir paveldas

Heine praleido likusį gyvenimą Paryžiuje. Paskutiniai jo gyvenimo metai buvo sunkūs – jis kentėjo nuo sunkaus, ilgalaikio negalavimo, kuris ilgainiui beveik prikaustė prie lovos. Mirė 1856 m. ir palaidotas Paryžiaus Montmartre kapinėse. Heine paliko ryškų kultūrinį palikimą: jo eilės ir proza darė įtaką vokiečių romantikai, modernizmui ir politinei literatūrai, o daugelis jo posmų tapo tautosakos ir muzikos šaltiniais.

Per XX a. Heine kūryba tapo ir ideologinės kovos objektu: nacistinė Vokietija vieną iš jo knygų sudegino, o jo žinomas posakis iš pjesės Almansor (1821): "Dort, wo man Bücher verbrennt, verbrennt man am Ende auch Menschen" – „Ten, kur deginamos knygos, galiausiai deginami ir žmonės“ – vėliau tapo kaip perspėjimas prieš kultūrinį persekiojimą.

Temos ir reikšmė

• Lyrika ir muzikalumas: Heine – vienas iš lyrinės vokiečių poezijos aukštumos atstovų; jo eilėraščius dažnai melodžiškai interpretavo kompozitoriai.
• Ironija ir satyra: daugelis jo kūrinių turi dvigubą registrą – sentimentali lyrika, kurią perskrodžia aštri kritika ar ironija.
• Tapatybės klausimai: žydiškas kilmės, atsivertimo ir emigracijos patirtys atsispindi jo kūryboje ir požiūriuose.
• Politinis balsas: Heine aktyviai kritikavo reakcinę politiką, išryškino nacionalizmo ir cenzūros pavojus.

Heinricho Heinės eilės ir proza iki šiol skaitomos, verčiamos ir adaptuojamos, o jo garsios frazės kartais cituojamos kaip universalių įspėjimų apie kultūros ir žmoniškumo praradimą pavyzdžiai.

Wandere! (1852)

Kai kurie darbai

• Gedichte, 1821 m.
• Tragödien, nebst einem lyrischen Intermezzo, 1823 m.
• Reisebilder, 1826-31 m.
• Die Harzreise, 1826 m.
• Ideen, das Buch le Grand, 1827 m.
• Angliški fragmentai, 1827 m.
• Buch der Lieder, 1827 m.
• Französische Zustände, 1833 m.
• Zur Geschichte der neueren schönen Literatur in Deutschland, 1833 m.
• Romantiškoji mokykla, 1836 m.
• Der Salon, 1836-40 m.
• Apie Liudviką Borną, 1840 m.
• Neue Gedichte, 1844 - Nauji eilėraščiai
• Vokietija. Ein Wintermärchen, 1844 m. - Vokietija
• "Atta Troll". Ein Sommernachtstraum, 1847 m.
• Romanzero, 1851 m.
• Der Doktor Faust, 1851 m.
• Les Dieux en Exil, 1853 m.
• Die Harzreise, 1853 m.
• Lutecija, 1854 m.
• Vermischte Schriften, 1854 m.
• Letzte Gedichte und Gedanken, 1869 m.
• Sämtliche Werke, 1887-90 (7 tomai) (rinktiniai kūriniai)
• Sämtliche Werke, 1910-20 (rinktiniai kūriniai)
• Sämtliche Werke, 1925-30 (rinktiniai kūriniai)
• Werke und Briefe, 1961-64 (darbai ir laiškai)
• Sämtliche Schriften, 1968 (visi parašyti kūriniai)

Reisebilder, 1831 m.

Klausimai ir atsakymai

K: Kas buvo Heinrichas Heinė?

K: Kuo vertėsi jo tėvas?

K: Ką Heinė studijavo universitete?

K: Kodėl jis iš judaizmo perėjo į protestantizmą?

K: Kokia yra viena garsiausių jo eilių?

K: Kur jis persikėlė gyventi 1831 m.?

Paieška pagal raidę