Apostazė – apibrėžimas, priežastys ir pasekmės
Apostazė: apibrėžimas, pagrindinės priežastys ir socialinės, teisinės bei dvasinės pasekmės — aiški analizė, pavyzdžiai ir praktiniai patarimai.
Apostazė yra religinis terminas, vartojamas kalbant apie išėjimą iš religijos. Dažniausiai tai reiškia, kad žmogus atsisako ankstesnės religijos, nebūtinai pereidamas į kitą — gali tiesiog tapti netikintis arba pasirinkti kitokį tikėjimą.
Apibrėžimas ir skirtumai
Kas taip elgiasi, vadinamas apostatas. Apostazė skiriasi nuo erezijos: eretikas paprastai abejoja arba prieštarauja vienai ar kelioms konkrečioms savo religijos dogmoms, o apostatas atmeta arba atsisako visos religijos autoriteto ar pagrindinių mokymų. Terminas ypač susijęs su formaliais religijos nutraukimo aktais ar pareiškimais, tačiau praktikoje gali apimti ir laipsniškus požiūrio pokyčius.
Istorinė ir teologinė perspektyva
Žodis pirmą kartą plačiau pavartotas krikščionybės kontekste. Romos Katalikų Bažnyčioje bausmė už apostaziją tradiciškai buvo ekskomunikacija — formalus pašalinimas iš bendruomenės sakramentų ir teisių. Skirtingose konfesijose ir teologinėse tradicijose apostazės samprata ir reagavimo būdai skiriasi: nuo paskatinimo atgailai iki griežtesnių sankcijų.
Apostazė pasaulio religijose
- Krikščionybė: istorijoje egzistavo tiek teologinės, tiek institucinės sankcijos; šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse dažniausiai sprendžiama kaip asmens privatumo ir religijos laisvės klausimas.
- Islamas: šis terminas dažnai vartojamas islamo apostazijos kontekste — kai musulmonas atsisako islamo. Teisinis ir socialinis požiūris labai skiriasi tarp šalių ir interpretacijų: kai kur tradiciškai numatomos rimtesnės pasekmės, kitur dominuoja nuostata apie laisvę rinktis.
- Kitos religijos: judaizme, hinduizme, budizme ir kt. reakcijos gali svyruoti nuo socialinės izoliacijos iki teologinio diskurso ir bandymų sugrąžinti žmogų į bendruomenę.
Priežastys, lemiančios apostazę
- Asmeninės: dvasinės krizės, intelektualūs abejojimai, asmeninė patirtis ar nelaimės, kurios keičia tikėjimą.
- Socialinės ir kultūrinės: asimiliacija į kitą kultūrą, santuoka su kito tikėjimo žmogumi, bendruomenės konfliktai.
- Politikos ir ideologijos: politinis atsiribojimas nuo religijos institucijų ar ideologijų.
- Scientific and educational exposure: mokslinis švietimas, kritinis mąstymas ar prieiga prie skirtingų pasaulėžiūrų.
Pasekmės ir pasekmės visuomenėje
Pasekmės gali būti labai įvairios:
- Teisinės: kai kuriose šalyse už apostaziją numatytos teisminės sankcijos (nuo civilinių pasekmių iki griežtų bausmių), tačiau daugelyje pasaulio valstybių religijos laisvė yra įtvirtinta ir persekiojimas už tikėjimo pasikeitimą draudžiamas.
- Socialinės: šeimos konfliktai, atstūmimas iš bendruomenės, darbo ir socialinių tinklų pasikeitimai.
- Dvasinės ir psichologinės: kaltės jausmas, izoliacija, o kartais — palengvėjimas ir saviįgyvendinimas.
- Institucinės: bausmės, tokios kaip ekskomunikacija, arba bandymai per reintegraciją, pokalbius ir teologinį švietimą sugrąžinti žmogų į tikėjimą.
Teisinė ir žmogaus teisių perspektyva
Statistika ir tendencijos
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje regionų stebima sekuliarizacijos tendencija: dalis žmonių tampa netikinčiais arba persijungia tarp religijų. Taip pat matomas aktyvus religinių grupių pritraukimas ir išlaikymas, todėl emigracija religiniu požiūriu vyksta abiem kryptimis. Konkretūs duomenys skiriasi priklausomai nuo šalies, demografijos ir tyrimų metodų.
Praktiniai aspektai ir sprendimai
- Kai kur bendruomenės siekia dialogo, teologinio paaiškinimo ar paramos apostazės patyrusiems asmenims.
- Katalikiškose ir ortodoksinėse tradicijose dažnai yra institucinių mechanizmų atgailai ir reintegracijai.
- Psichologinė pagalba ir socialinė parama gali padėti sumažinti šeimos ir bendruomenės įtampą.
Metaforinė vartosena
Kartais šis terminas vartojamas kaip metafora, reiškianti nereliginio tikėjimo ar tikslo, pavyzdžiui, politinės partijos ar sporto komandos, pakeitimą — t. y. kai asmuo «išsižada» vienos idėjos ar priklausomybės ir prisijungia prie kitos.
Apibendrinimas
Apostazė yra sudėtingas socialinis, teologinis ir asmeninis reiškinys, kuriam būdingos įvairios priežastys ir pasekmės. Reakcijos į apostazę priklauso nuo religinio konteksto, valstybės teisės, bendruomenės normų ir individualių aplinkybių. Šiuolaikinėje visuomenėje diskusijos apie apostazę dažnai susijusios su žmogaus teisių, laisvės ir religijos vaidmens visuomenėje klausimais.
Ispanijos kampanijos už kolektyvinę apostazę, raginančios pasitraukti iš Katalikų Bažnyčios, logotipas
pasaulio valstybių, kuriose už apostaziją baudžiama mirties bausme. Daugelyje šių valstybių islamas yra viena iš pagrindinių religijų.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra apostazė?
A: Apostazė yra religinis terminas, vartojamas kalbant apie pasitraukimą iš religijos, paprastai pereinant į kitą religiją.
K: Kuo apostazė skiriasi nuo erezijos?
A: Apostazė nuo erezijos skiriasi tuo, kad eretikas abejoja tik viena ar keliomis savo religijos tradicijomis ir įsitikinimais, o apostatas abejoja visomis.
K: Kur pirmą kartą buvo pavartotas terminas apostazė?
A: Terminas apostazė pirmą kartą buvo pavartotas krikščionybėje.
K: Kokia bausmė už apostaziją Romos Katalikų Bažnyčioje?
A: Romos Katalikų Bažnyčioje bausmė už apostaziją yra ekskomunikacija.
K: Kokiame kontekste šiandien dažniausiai vartojamas terminas apostazė?
Atsakymas: Terminas apostazė dažniausiai vartojamas islamo apostazės kontekste.
K: Dėl kokių veiksmų ar įsitikinimų žmogus islame tampa apostatas?
Atsakymas: Islame asmuo, kuris atmeta, nuvertina, tyčiojasi ar negerbia religinių nurodymų, fiqh apibrėžtų kaip fard ar sunna, arba ištaria žodžius, vadinamus "alfaz-i kufr", yra laikomas apostatu.
Klausimas: Kokia bausmė už apostaziją pagal šariato teisę?
A: Pagal šariato teisę už apostaziją islame baudžiama mirtimi.
Ieškoti