Asketizmas (askezė) — reikšmė, formos ir religinės praktikos

Asketizmas (askezė) – reikšmė, formos ir religinės praktikos: atraskite asketizmo principus, metodus ir naudą dvasinei ramybei, savikontrolėi bei vidinei laisvei.

Autorius: Leandro Alegsa

Asketas nukreipia čia. Taip pat galite ieškoti acto rūgšties. Šio termino nereikėtų painioti su estetizmu.

Askezė (graikiškai askēsis) - tai žodis, apibūdinantis tam tikrą gyvenimo būdą. Gyvendamas tokiu būdu žmogus atsikrato žemiškų malonumų dėl religijos ar dvasingumo. Žmogus gali neturėti lytinių santykių arba nevartoti alkoholio. Žmogus gali daug laiko praleisti melsdamasis arba medituodamas. Dažnai taip siekiama sekti krikščionybės ir indų religijų (įskaitant jogą) tikslais. Šiose religijose mokoma, kad išganymas ir laisvė apima proto ir kūno keitimo procesą. Tai daroma ribojant kalbą, tai, ką žmogus galvoja ir daro su kūnu.

Ką reiškia askezė ir kodėl ji praktikuojama

Askezė reiškia sąmoningą atsisakymą tam tikrų malonumų arba įpročių tam, kad sustiprintų valią, sutelktų dėmesį į dvasinius tikslus arba pasiektų aukštesnį savęs pažinimo lygį. Kartais askezė yra praktika, skirta nušvitimui, kitais atvejais — būdas parodyti nuolankumą, atgailą ar atsidavimą Dievui. Praktikuojantys askezę dažnai nurodo keletą tikslų:

  • susilpninti potraukius, kurie blaško protą;
  • užsiimti vidine disciplina ir savikontrole;
  • gauti aiškumo, ramybės ir didesnės dvasinės koncentracijos;
  • simboliškai atsisakyti materialinių dalykų, kurie trukdo siekti transcendencijos.

Istorinė ir religinė raida

Pirmieji budizmą, džainizmą ir krikščionių eremitus išpažįstantys žmonės gyveno labai paprastai ir be prabangos. Jie atmetė juslinius malonumus ir pinigų laikymą. Tai nereiškė, kad nebuvo galima mėgautis gyvenimu. Tačiau toks nuolaidžiavimas trukdė siekti dvasinių ir religinių tikslų.

Skirtingose tradicijose askezė įgavo savitus bruožus: iš vienos pusės — griežtos asketinės bendruomenės ir vienuolynai, iš kitos — individualių praktikų gausa (pvz., atskiri ilgalaikiai pasninkai, tylos periodai ar atsiskyrimas). Religijos kontekstai dažnai normuoja askezės ribas: kai kur ji laikoma vertu keliu į šventumą, kitur — pavojingu radikalumu.

Formos ir praktikos

Asketizmas pasireiškia įvairiomis formomis. Dažniausios praktikos yra:

  • Susilaikymas nuo lytinių santykių — abstinencija arba celibatas, dažnas vienuoliuose ir asketikos tradicijose.
  • Pasninkas ir maisto ribojimas — laikinas arba ilgesnis maisto ribojimas, skirtas nuraminti kūną ir sustiprinti dėmesį.
  • Nuolatinė arba laikina skurdžia gyvenimo sąlyga — atsisakymas nuosavybės ar patogumų.
  • Tyla ir atsiskyrimas — izoliacija arba savaitės ar mėnesio tylos periodai, skirti vidiniam susikaupimui.
  • Fiziniai apribojimai — miego mažinimas, stovėjimas ar kiti kūno suvaržymai, taikomi tam, kad išugdyti ištvermę.
  • Ritualai ir maldos — ilgos maldos, procesijos, piligrimystės, kurios taip pat gali būti suvokiamos kaip asketinės.

Asketizmas krikščionybėje ir kitose tradicijose

Asketizmas glaudžiai susijęs su susilaikymu ir krikščioniškąja skaistybės samprata ir, galima sakyti, yra abstrakčių atsižadėjimo įžadų techninis įgyvendinimas. Asketišką gyvenimo būdą praktikuojantys asmenys nelaiko savo praktikos dorybinga, bet laikosi tokio gyvenimo būdo, kad patenkintų tam tikrus techninius proto ir kūno transformacijos reikalavimus. Minėtosios religijos stebėtinai vienodai vertina lytinio susilaikymo naudą. Religijos moko, kad sielos apvalymas apima ir kūno apvalymą, kuris leidžia užmegzti ryšį su dieviškumu ir ugdyti vidinę ramybę. Liaudies vaizduotėje askezė laikoma tam tikru iškrypimu (savęs plakimas beržo šakelėmis - archetipinis savęs išniekinimo stereotipas), tačiau religijos įsakyta askezė padeda pasiekti didesnę laisvę įvairiose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, išsilaisvinti nuo prievartos ir pagundų, pasiekti proto ramybę ir kartu padidinti minčių aiškumą ir jėgą.

Be krikščionybės, asketinių praktikų aptinkama budizme, džainizme, hinduizme (pvz., joguose) ir net islamo mistinėse tradicijose, kuriose savikontrolė ir nepritapimas prie žemiškų malonumų laikomi dvasinių laimėjimų priemonėmis.

Psichologinės ir socialinės pasekmės

Asketizmas gali turėti tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių:

  • Teigiamos: geresnė savidisciplina, didesnis gebėjimas susikoncentruoti, emocinis atsparumas, mažesnis priklausomumas nuo išorinių dirgiklių, aiškesnis gyvenimo prioritetų suvokimas.
  • Neigiamos: per didelis atsiribojimas nuo socialinio gyvenimo, galimas fizinis ir psichologinis išsekimas, rizika paversti asketinę praktiką fanatizmu arba savęs žalojimu.

Dėl šių priežasčių daugumoje tradicijų asketizmas reglamentuojamas: bent jau pradedama nuo laikinų praktikų arba atliekama prižiūrint vyresniesiems dvasininkams ar guvernantams.

Kritika ir atsvaros formos

Kritikai pabrėžia, kad asketizmas gali skatinti neigiamą požiūrį į kūną ir gyvenimo džiaugsmus, o kartais ir tapti būdu teisinti socialinę atskirtį ar neatsakingą elgesį. Šiuolaikinė kritika taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ekstremali askezė gali slėpti psichologines problemas arba būti manifestacija savęs baudimo.

Kaip alternatyva griežtai asketiškoms praktikoms, daugelis šiuolaikinių dvasinių mokyklų siūlo subalansuotas praktikas: saikingą susilaikymą, meditaciją, atsakingą minimalizmą ir sąmoningą gyvenimą, kuriuose asketizmas nėra tikslas, o priemonė gerinti gyvenimo kokybę ir dvasinį augimą.

Šiuolaikinės formos: minimalizmas ir dvasinis gyvenimas

Pastaraisiais dešimtmečiais asketizmo motyvais grindžiamos idėjos prigijo ir pasaulietinėje kultūroje: minimalizmas, sąmoningas vartojimas, savikontrolės pratimai ir meditacinės technikos. Daugelis žmonių derina tradicines asketines praktikas su mokslu pagrįstomis rekomendacijomis apie mitybą ir psichikos sveikatą, kad išvengtų žalingų pasekmių.

Išvados

Asketizmas yra daugialypis reiškinys, turintis gilias istorines ir religinės kilmės šaknis. Tai gali būti kelias į dvasinį atsigavimą, saviugdą ir vidinę laisvę, tačiau reikalauja atsargumo ir saiko, kad nepavirstų žalinga praktika. Praktikuojant asketiškas formas, svarbu sąmoningumas, parama bendruomenės ar mokytojo ir dėmesys savo fizinei bei psichinei gerovei.

Medituojantis filosofas, RembrantasZoom
Medituojantis filosofas, Rembrantas

Kitas puslapis

  • Paprastas gyvenimas

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra askezė?


Atsakymas: Asketizmas - tai gyvenimo būdas, kai žmogus dėl religijos ar dvasingumo atsikrato žemiškų malonumų. Dažnai jis apima kalbos, minčių ir veiklos su kūnu apribojimą, kad būtų pasiekti dvasiniai ir religiniai tikslai.

K: Kokios religijos praktikuoja askezę?


A: Askezę praktikuoja krikščionybės ir indų religijų, įskaitant jogą, sekėjai.

K: Kaip praktikuoti askezę?


A: Asketišką gyvenimo būdą praktikuojantys žmonės paprastai susilaiko nuo juslinių malonumų, pavyzdžiui, sekso ar alkoholio vartojimo, taip pat gali atsisakyti laikyti pinigus ar leisti laiką prabangos daiktams. Vietoj to jie savo laiką skiria maldai ar meditacijai, kad pasiektų savo dvasinius tikslus.

Klausimas: Ar asketizmas duoda kokios nors naudos?


A: Religijos moko, kad sielos apvalymas apima ir kūno apvalymą, kuris leidžia užmegzti ryšį su Dievybe ir išsiugdyti vidinę ramybę. Asketiškas gyvenimo būdas gali suteikti didesnę laisvę įvairiose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, išlaisvinti nuo prievartos ir pagundų, suteikti ramybę protui ir kartu padidinti minčių aiškumą bei jėgą.

K: Ar yra kokių nors asketiško gyvenimo būdo trūkumų?


A: Kai kurie žmonės, praktikuodami asketinį gyvenimo būdą, gali pamiršti savo maslowistinius poreikius, nes per daug dėmesio skiria dvasiniams tikslams pasiekti.

K: Ar įmanoma mėgautis gyvenimu ir tuo pat metu būti asketu?


A Taip, įmanoma mėgautis gyvenimu ir tuo pat metu laikytis asketiško gyvenimo būdo, nors tam tikrų žemiškų malonumų mėgavimasis gali trukdyti siekti dvasinių ir religinių tikslų.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3