Filosofinis skepticizmas: apibrėžimas, istorija ir rūšys
Filosofinis skepticizmas: apibrėžimas, istorija ir rūšys — nuo senovės Graikijos iki Al‑Ghazali ir Descartes’o įtakos. Sužinok abejonių filosofiją ir jos pagrindines formas.
Filosofinis skepticizmas (gr. σκέψις - skepsis, reiškiantis "tyrimas") yra epistemologinė ir metodologinė pozicija bei intelektualinė tradicija, kuri pabrėžia abejonės vaidmenį žinojime ir reikalingumą kritiškai tikrinti teiginius. Skepticizmas gali reikšti tiek nuostatą, kad tam tikri žinių teiginiai nėra pakankamai pagrįsti, tiek radikalesnį neigimą, jog mes negalime turėti patikimo žinojimo apie išorinį pasaulį ar dievybes. Kai kuriose formose skepticizmas sutampa su agnosticizmu, kitur — su akademine kritika ar metodiniu nepasitikėjimu.
Istorija ir svarbūs autorių tipai
Skepticizmo ištakos siejamos su Senovės Graikijoje susiformavusiomis mokyklomis. Hellenistinėje filosofijoje išsiskyrė dvi pagrindinės skeptikų kryptys:
- Pirronizmas — pagal Pyrrho (Pyrrho iš Elis) ir vėlesnius jo tarpe esančius autorius, pvz., Sextus Empiricus, būtina siekti emocinio ir intelektualinio ramybės (ataraxia) per nuolatinį sprendimų atidėjimą (epoché).
- Akadiniai skeptikai — Akademijos skeptikai (pvz., Arcesilaus, Karneadas) teigė, kad žinojimo kriterijai yra abejotini ir kad geriausia pozicija dažnai yra abejonių palaikymas.
Sekant klasikinei tradicijai, daug raštų apie skepticizmą išliko per Sextus Empiricus, kuris sistemingai aprašė skepticizmo argumentus ir metodus. Per viduramžius ir renesansą skepticizmo idėjos išliko gyvos įvairiose tradicijose ir paskatino naujas diskusijas apie žinių ribas.
Islamo filosofijoje filosofinį skepticizmą iš dalies plėtojo Al‑Ghazali (Algazel), kuris savo darbuose kritikavo per daug griežtas racionalistines sistema ir pabrėžė Dievo valios bei patirties ribotumą. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Al‑Ghazali argumentai ir skepticizmo motyvai galėjo turėti įtakos vėlesnėms idėjoms Europoje, galbūt įskaitant Rene Descartes'o svarstymus ir jo ineretes į metodinį abejonių taikymą ("Metodo aptarimas").
Pagrindinės skepticizmo rūšys ir metodai
- Metodinis skepticizmas — abejonių naudojimas kaip tyrimo priemonė (pvz., Descartes'o metodinė abejonė), siekiant atrasti tik neginčytinas tiesas.
- Pyrrhoniškasis (radikalus) skepticizmas — rekomenduoja laikytis epoché (sustabdyti sprendimą) ir gyventi be įsipareigojimo tikėti bet kuriuo teiginiu, nes lygiaverčių įrodymų trūkumas.
- Akademinis skepticizmas — teigia, kad tam tikri žinių teiginiai negali būti patikimai pagrįsti; dažnai argumentuoja, kad nieko negalima žinoti su visišku tikrumu.
- Mokslinis skepticizmas — kritinis požiūris į teiginius, kuriems trūksta empirinio patikrinimo ar patikimų įrodymų; akcentuojama eksperimento ir pakartojamumo svarba (čia kalbama apie žvilgsnį į teiginius, kuriems trūksta matomų įrodymų — mokslinio skepticizmo prasme).
- Episteminis skeptizmas apie išorinį pasaulį — kelia klausimą, ar galime žinoti, kad išorinis pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų sąmonės (pvz., sapnavimo ar smegenų indekso argumentai).
Dažniausiai naudojami argumentai
- Regreso problema: kiekvieno teiginio pagrindimas reikalauja kito pagrindo, todėl arba nuolatinis regresas, arba pradiniai, nepaaiškinti kriterijai.
- Sapnavimo argumentas: galbūt mūsų patirtys yra sapnų ar iliuzijų, todėl tarpusavyje nesuderinti pojūčiai negarantuoja žinojimo apie tikrovę.
- Blogio demonas / kibernetinis variantas: mintis, kad viską galėtų klastingai apgauti išorinis agentas (pvz., įrašytas smegenų scenarijus — „brain in a vat“), sutrikdo pasitikėjimą jutimais.
- Lygiaverčių argumentų principas (equipollence): kai už ir prieš teiginius yra lygiavertės priežastys, labiausiai nuoseklus požiūris — sulaikyti įsitikinimą.
Reakcijos į skepticizmą ir reikšmė epistemologijoje
Skepticizmo iššūkiai paskatino įvairias epistemologines teorijas bei metodus, skirtus atsakyti į abejones:
- Fundamentalizmas (foundationalism) — bando nustatyti neatremiamas pirmąsias žinių pagrindas.
- Koherentizmas — žinojimas vertinamas pagal teiginių tarpusavio nuoseklumą, o ne pagal vieną pirmapradį pagrindą.
- Kontextualizmas — teigia, kad žinojimo teiginiai priklauso nuo konteksto, todėl skeptikų argumentai gali prarasti galią tam tikruose praktiniuose kontekstuose.
- Fallibilizmas — priima, kad žinojimas gali būti klaidingas, tačiau tai nereiškia visiško žinių neįmanomumo; pabrėžiama nuolatinė priežiūra ir gerinimas.
Skepticizmas turi praktinę reikšmę: jis skatina aiškumą mąstyme, atsargumą priimant nepatikrintus teiginius ir nuolatinį įrodymų ieškojimą — tiek filosofijoje, tiek moksle, tiek kasdieniame gyvenime.
Žymūs paminėjimai
- Senovės autorių: Pyrrho, Arcesilaus, Karneadas, Sextus Empiricus.
- Viduramžių ir islamo pasaulio figūros: Al‑Ghazali (Algazel), kuriam priskiriama skepticizmo ir kritikos įtaka teologiniams ir filosofiniams pokalbiams.
- Modernūs pasvarstymai: metodinis skepticizmas pasirodo Descartes’o darbuose, o vėlesni filosofai — Hume, Kant ir kiti — susidūrė su skepticizmo iššūkiais bei bandė juos spręsti.
Filosofinis skepticizmas nėra vien tik negacijos forma — tai dinamiškas intelektualus įrankis, kuris verčia aiškinti, pagrįsti ir nuolat peržiūrėti tai, ką laikome žinojimu.
Ieškoti