Skaistykla (purgatorija) – katalikų doktrina apie pomirtinį apvalymą

Skaistykla (purgatorija): katalikų doktrina apie pomirtinį apvalymą — kas tai, lygiai, maldos reikšmė ir teologinės įžvalgos.

Autorius: Leandro Alegsa

Pagal Romos Katalikų Bažnyčios mokymą, skaistykla yra "galutinis išrinktųjų apsivalymas": "Visi, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, bet dar netobulai apvalyti, iš tiesų yra užtikrinti savo amžinuoju išganymu; tačiau po mirties jie patiria apvalymą, kad pasiektų šventumą, būtiną įžengti į dangaus džiaugsmą".

Kas tai yra ir ką Bažnyčia moko

Skaistykla (purgatorija) katalikų doktrinoje nėra trečioji amžinybės vieta šalia rojaus ir pragaro, o dvasinis apsivalymo procesas — tam tikras būklės pavadinimas tiems, kurie miršta Dievo malonėje, bet dar turi nuodėmių padarinių ar nėra iki galo šventi, kad tiesiogiai įžengti į Dievo artumą. Oficialus mokymas suformuluotas Katalikų Bažnyčios katechizme (plg. KKC 1030–1032): tai tikras bet laikinas apsivalymas, po kurio siela dalyvauja amžinajame gyvenime su Dievu.

Teologinė prasmė

  • Priežastis: skaistykla susijusi su nuodėmės padariniais — ne su galutiniu pasmerkimu. Išganymas Kristuje užtikrintas tiems, kurie mirė Dievo malonėje, bet jų šventumas dar nėra visiškas.
  • Tikslas: pašalinti likusį nuodėmių „laikinąjį baudą“ arba nuodėmingumo pasekmes, kad siela galėtų visiškai dalyvauti Dievo šventume.
  • Ne antra proba: Bažnyčia moko, kad skaistykla nėra galimybė pakeisti sprendimą dėl amžinojo išsigelbėjimo — areštuotasis išganymas jau yra; už tai negresia pragaras.
  • Simbolika: tradiciniai vaizdai (uola, ugnis) yra metaforiški ir padeda suvokti dvasinį deginimą, gydymą ir persitvarkymą, o ne techninį „ugnies kuro“ aiškinimą.

Istorinis pagrindas

Skaistykla remiasi tiek Biblijos interpretacijomis, tiek senosios Bažnyčios tradicija. Vienas iš tekstų, dažnai minimų katalikų argumentacijoje, yra 2 Makabiejų knyga (12, 46), kurioje minima malda už mirusiuosius. Bažnyčios tėvai (pvz., Augustinas) ir tolesnė teologinė tradicija plėtojo mintį apie galimą pomirtinį apsivalymą. Viduramžiais doktrina buvo išsamiai aiškinta scholastikos tradicijoje; vėliau ją patvirtino įvykiai ir Bažnyčios susirinkimai (pvz., Trentą), o XX a. akcentas persikėlė labiau į Dievo gailestingumą ir liturginį bei bažnytinį rūpinimąsi mirusiųjų atminimu.

Praktikos ir dvasinės priemonės

Bažnyčia moko, kad gyvieji gali padėti mirusiesiems: yra teisėta ir darnos dalis išpažinties su Dievu bei bendruomenės solidarumo, kai už mirusiuosius aukojamos Šv. Mišios, sakomos maldos, atliekami geri darbai ir auka. Pagrindinės priemonės:

  • Šv. Mišios už mirusiuosius — esminė liturginė pagalba.
  • Malda, rožančius, giesmės ir asmeninės pamaldos.
  • Atlaidai (indulgencijos) — Bažnyčios nuosprendžiai dėl laikinųjų bausmių sumažinimo ar atleidimo, kurie gali būti pritaikyti mirusiesiems.
  • Gailestingumo darbai, aukos už mirusiuosius, kapų lankymas (pvz., Visų Šventųjų ir Vėlinių apeigos).

Folkloras ir klaidingos nuostatos

Originaliame tekste minima: "Skaistyklose yra skirtingi lygiai; žemiausias yra arti pragaro, o aukščiausias pamažu artėja prie dangaus. Daugiausia sielų iš skaistyklos išeina ne Visų sielų dieną, o per Kalėdas." Tai priskirtina liaudies tikėjimui ir populiarioms legendoms. Oficialiai Bažnyčia nenurodo tokių detalių (pvz., lygiai, kai kurios datos ar masiškos „išsilaisvinimo“ dienos) kaip dogmos. Tokie vaizdiniai dažnai kyla iš tautinės tradicijos ir privačių pranešimų, bet jie nėra privalomas tikėjimo turinys.

Taip pat minėta: "Skaistykloje yra sielų, kurios karštai meldžiasi Dievui, bet už kurias žemėje nesimeldžia joks giminaitis ar draugas. Dievas leidžia joms pasinaudoti kitų žmonių maldomis." Tai atitinka Bažnyčios mokymą apie šventųjų bendrystę (communio sanctorum): gyvieji gali padėti mirusiesiems maldomis ir aukomis, o Dievo meilė ir gailestingumas apima visas Tautas ir laikus.

Teiginys: "Būna, kad Dievas leidžia jiems apsireikšti kitu būdu, arti savo giminaičių žemėje, kad primintų žmonėms apie skaistyklos egzistavimą ir prašytų jų maldų priartėti prie Dievo, kuris yra teisingas, bet geras." Tokie pasakojimai patenka į privačių apsireiškimų sritį. Bažnyčia atidžiai tiria privačius regėjimus ir jų patikimumą, tačiau jie niekada negali pridėti naujo doktrinos turinio prie Viešpaties atskleidimo.

Skirtumai su kitomis krikščioniškomis tradicijomis

  • Protestantizmas: dauguma protestantų atmeta skaistykles mokymą, akcentuodami, kad Kristaus aukos pilnai atleidžia už nuodėmes ir kad išgelbėjimas yra per tikėjimą. Kai kurios protestantų grupės kalba apie pomirtinį „judėjimą“ ar laikiną tarpą, bet tai skiriasi nuo katalikiškos doktrinos.
  • Stačiatikių Bažnyčia: tradiciškai meldžiasi už mirusiuosius ir tiki, kad maldos gali padėti po mirties, tačiau formuluotės apie „skaistykla kaip ugnies valymą“ ir vėlesnė scholastinė sistema nepriimtina taip, kaip yra Vakarų Bažnyčioje; akcentuojama paslaptis ir Dievo teisingumas bei gailestingumas.

Šiuolaikinis akcentas

Nuo II Vatikano susirinkimo ir vėlesnių dokumentų daugiausia pabrėžiama Dievo gailestingumo, liturginio gyvenimo ir bendruomeninės maldos reikšmė. Katechizmas primena, kad tikėjimas skaistykla yra vilties ir šventumo laukas: jis kviečia gyvuosius rūpintis vieni kitais per maldą, Mišias ir gailestingumo darbus.

Praktiniai patarimai tikintiesiems

  • Reguliariai melstis už mirusiuosius ir dalyvauti Mišiose už juos.
  • Atnašauti gerus darbus, aukas ir gailestingumo veiksmus už mirusiuosius.
  • Naudotis atlaidais pagal Bažnyčios nurodymus ir pažinti, kaip jie gali būti skirti mirusiesiems.
  • Vengti liaudiškų perdėjimų ir suprasti, kad skaistykla yra paslaptis — ne visos detalės yra atskleistos kaip dogma.

Apibendrinant: skaistykla katalikų doktrinoje yra Dievo gailestingumo veiksmas — proceso samprata, kuri pabrėžia bendruomeninę atsakomybę už mirusiuosius per maldą, Šv. Mišias ir gerus darbus. Daug vietos lieka paslapčiai ir asmeniniam tikėjimui, o Bažnyčia skatina nuolankų pasitikėjimą Dievo teisingumu ir gailestingumu.

Skaistykla mene ir kultūroje

Bene geriausiai žinomas skaistyklos pavyzdys mene yra Dantės "Dieviškosios komedijos" antroji knyga "Purgatorija". Taip pat ir Viljamo Šekspyro Hamleto "Vaiduoklis" gali suponuoti tikėjimą skaistykla,

Dantė:Purgatorija (pagal Williamą Blake'ą)Zoom
Dantė:Purgatorija (pagal Williamą Blake'ą)

Susiję puslapiai

Klausimai ir atsakymai

K: Kas yra skaistykla pagal Romos katalikų bažnyčios mokymą?


A: Skaistykla yra galutinis išrinktųjų apsivalymas, kur sielos, mirusios Dievo malonėje ir draugystėje, bet dar netobulai apsivalę, po mirties patiria apsivalymą, kad pasiektų šventumą, būtiną patekti į dangų.

Klausimas: Ar tie, kurie miršta Dievo malonėje ir draugystėje, yra užtikrinti dėl savo amžinojo išganymo?


Atsakymas: Taip, jiems užtikrinamas amžinasis išganymas, tačiau jie turi praeiti apsivalymą skaistykloje.

K: Ar yra skirtingi skaistyklos lygiai?


A: Taip, yra skirtingi skaistyklos lygiai: žemiausias yra artimas pragarui, o aukščiausias palaipsniui artėja prie dangaus.

K: Kokia proga, pagal mokymą, daugiausia sielų palieka skaistyklą?


Atsakymas: Daugiausia sielų iš skaistyklos išeina per Kalėdas.

Klausimas: Ar yra skaistykloje sielų, kurios karštai meldžiasi Dievui?


Atsakymas: Taip, skaistykloje yra sielų, kurios karštai meldžiasi Dievui.

Klausimas: Ar šios sielos turi giminaičių ar draugų, kurie meldžiasi už jas žemėje?


Atsakymas: Ne, kai kurios iš šių skaistykloje esančių sielų neturi nė vieno žmogaus, kuris už jas melstųsi žemėje.

K: Kaip šios sielos naudojasi kitų žmonių maldomis?


Atsakymas: Dievas leidžia joms pasinaudoti kitų žmonių maldomis, o kartais leidžia joms įvairiais būdais pasirodyti arti savo giminaičių žemėje, kad primintų jiems apie skaistyklos egzistavimą ir prašytų jų maldų priartėti prie Dievo.


Ieškoti
AlegsaOnline.com - 2020 / 2025 - License CC3