Kurtuazinė literatūra – dvariškos meilės samprata viduramžių literatūroje
Dvaro meilė - tai ypatinga meilės samprata, kurią viduramžių Europoje puoselėjo žmonės. Žodis "dvaras" reiškia dvarus, kuriuose gyveno kunigaikščiai ar kunigaikštienės. Dvariška meilė paprastai pasireiškia tuo, kad jaunuolis, kuris gali būti valstietis ar net paprastas karalius, įsimyli turtingą damą ir stengiasi tapti jos vertas, darydamas drąsius darbus arba dainuodamas gražias meilės dainas. Ši meilės samprata dažnai siejama su terminu „kurtuazinė meilė“ arba prancūzų–okcitanų tradicijos pavadinimu fin'amor.
Ką reiškė dvariška meilė?
Dvariška meilė nebuvo vien tik romantiška aistra — tai buvo išvystyta elgesio, literatūros ir etiketo forma, susijusi su riterių kultūra. Pagrindinės jos idėjos:
- Aukštinimas: mylima moteris idealizuojama, ji tampa dvasiniu ir moraliniu riterio siekiu.
- Tarnystė: mylimoji vertinama kaip feodalinė viešpė, o mylimasis atlieka jai tarnybą per gėrius darbus ir kovoje.
- Tylus atsidavimas ir ištikimybė: meilė dažnai yra nepasilavinama arba slapta — svarbiau yra ištikimybė ir kantraus pasiaukojimo idėja.
- Estetika ir menas: meilė išreiškiama per dainas, sonetus, romansus ir turnyrų gestus; poetai — trubadūrai, finneriai ir minne singers — buvo šios kultūros nešėjai.
Istorinis kontekstas ir raidos šaltiniai
Dvariškos meilės idėjos susiformavo XI–XIII a., ypač Pietų Prancūzijoje (Okcitane), iš kur sklido trubadūrų kūryba. Vėliau šios temos plito per minne sangą Vokietijoje ir chivalry literatūrą Anglijoje bei kitose šalyse. Dvariška meilė buvo glaudžiai susijusi su riterių kodeksu ir dvarų kultūra — tai buvo elgesio modelis, dažnai turėjęs ir ritualinį, ir literatūrinį atspalvį.
Pagrindinės temos ir motyvai literatūroje
Literatūroje dažnai pasitaiko tam tikrų tipinių motyvų: nepasiekiama arba įsivaizduojama mylimoji, išbandymai ir užduotys, kuriuos mylimasis privalo įvykdyti, dainos ir posmai skirti vienai katei, moraliniai konfliktai tarp pareigos ir aistros. Dvariška meilė kartais prieštaravo bažnytinėms nuostatoms — ji galėjo skatinti slapčius ar net nelaimingus romantiškus ryšius — todėl ir sulaukė kritikos, satyrų bei parodijų.
Pavyzdžiai literatūroje
Dvariškos meilės idėją galima rasti daugelyje literatūros kūrinių, pavyzdžiui, Geoffrey Chaucerio, Dantės, Gottfriedo von Strassburgo, Waltherio von der Vogelweide'o, Wolframo von Eschenbacho, Malory ir Williamo Shakespeare'o kūriniuose. Konkretūs pavyzdžiai:
- Tristano ir Izoldos istorijos variacijos (Gottfriedas von Strassburgas) rodo stiprią aistrą ir tragizmą, susijusį su dvariškais idealais.
- Minnesang poezija (pvz., Waltherio von der Vogelweide'o kūryba) atspindi minnetradiciją vokiečių viduramžių dvaruose.
- Dantės meilė Beatricai (pvz., "Vita Nuova" ir "Dieviškoji komedija") rodo, kaip dvariška meilė gali įgauti mistinį ir moralinį prasmės sluoksnį.
- Chauceris dažnai naudoja dvariškos meilės motyvus ir tuo pačiu juos komentuoja ar satirizuoja savo kūriniuose.
- Malory ir artūrinės pasakos išryškina ryšį tarp riterystės veiksmų ir meilės idealų, o vėlesni autorių, tarp jų ir Williamo Shakespeare'o, kūriniai perdirba, ironizuoja arba integruoja dvariškos meilės motyvus į naujus siužetus.
Įtaka ir kritika
Dvariška meilė padarė ilgalaikę įtaką Vakarų romantinei sampratai — idealizuota, paaukštinta meilė, meilė kaip asmenybės tobulumo variklis, meninė saviraiška — tai palikimas, juntamas iki šių dienų. Tačiau tuo pačiu ji sulaukė kritikos: kai kurie viduramžių teologai ir moralistai laikė tokias praktikas pavojingomis, o literatūriniai satyrai (pvz., tam tikri Chaucerio epizodai) parodė dvariškos meilės perdėtumą ar hipokritiją.
Apibendrinant, dvariška (kurtuazinė) meilė buvo sudėtingas ir prieštaringas reiškinys — ji skatino aukštą estetiką, poetinę kūrybą ir riterystės idealus, bet kartu kėlė moralinius klausimus ir tapo daugelio literatūrinių diskusijų tema.
Meilės teismas Provanse XIV a. (pagal rankraštį, saugomą Nacionalinėje bibliotekoje Paryžiuje).
Susiję puslapiai
- Trubadūras
- Minstrel
Klausimai ir atsakymai
K: Kas yra kurtuazinė meilė?
A: Dvariška meilė - tai ypatinga meilės samprata, kurią viduramžiais žmonės puoselėjo Europoje.
K: Ką reiškia žodis "dvaras" dvariškoje meilėje?
A: Žodis "dvaras" reiškia dvarus, kuriuose gyveno kunigaikščiai arba kunigaikščiai.
K: Kas paprastai įsimyli dvariškoje meilėje?
Atsakymas: Paprastai dvariškoje meilėje įsimyli jaunuolis, kuris gali būti valstietis ar net paprastas karalius.
Klausimas: Ką jaunuolis daro dvariškoje meilėje, kad taptų vertas mylimos damos?
Atsakymas: Dvariškoje meilėje įsimylėjęs jaunuolis stengiasi pasidaryti vertas mylimos damos darydamas drąsius darbus arba dainuodamas gražias meilės dainas.
K: Kur galima rasti kurtuazinės meilės idėją?
A: Dvariškos meilės idėją galima rasti daugelyje literatūros kūrinių, pavyzdžiui, Geoffrey Chaucerio, Dantės, Gottfriedo von Strassburgo, Waltherio von der Vogelweide'o, Wolframo von Eschenbacho, Malory ir Williamo Shakespeare'o kūriniuose.
K: Kada atsirado kurtuazinės meilės idėja?
A: Dvariškos meilės idėja atsirado Europoje viduramžiais.
K: Ką viduramžių žmonės turėjo omenyje, sakydami "kurtuazinė meilė"?
A: Viduramžiais žmonės dvariška meile laikė idėją, kad jaunuolis gali įsimylėti turtingą damą ir stengtis tapti jos vertas darydamas drąsius darbus arba dainuodamas gražias meilės dainas.
