Seldžiukai – musulmonų turkų dinastija (XI–XIV a.)
Seldžiukai: musulmonų turkų dinastija (XI–XIV a.), valdžiusi nuo Anatolijos iki Pakistano — imperijos kilmė, kovos kryžiaus žygių metu ir paveldas.
Seldžiukai (kartais rašomi ir kaip Seldžiukai, Seldžiukas arba Seldžiukų turkai) buvo musulmonų dinastija, kuri XI–XIV a. valdė dideles teritorijas Vidurinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Jų valdymo centras ir galia apėmė tai, ką istorijoje dažnai vadina Didžiąja seldžiukų imperija, kurios įtaka driekėsi nuo Anatolijos iki Pakistano. Seldžiukai taip pat susidūrė ir kovojo su krikščionimis per Pirmąjį kryžiaus žygį ir kitus Vidurio Rytų konfliktus.
Kilme ir ankstyvoji raida
Seldžiukai kilo iš Vakarų turkų grupės — ogūzų atšakos. Jie yra vieni iš Vakarų turkų, kurie laikomi dabartinių Azerbaidžano, Turkijos ir Turkmėnijos gyventojų kultūrinių protėvių. Iš pradžių Seldžiukų šeima priklausė kinikų (ogūzų) bendruomenei, kuri IX a. gyveno į šiaurę nuo Kaspijos ir Aralo jūrų savo Jabghu kaganate, priklausiusiame Ogūzų konfederacijai.
Išaugimas į imperiją
XI a. Seldžiukai pradėjo plėstis į Persiją ir Artimuosius Rytus. Jie įgijo reikšmę kovoje su vietinėmis dinastijomis ir netrukus tapo vienu įtakingiausių regiono politinių ir karinių judėjimų. Svarbiausi etapai:
- Taikinys ir pergalės: seldžiukai laimėjo svarbias kovas prieš Gaznevidų ir kitus priešininkus, kas leido jiems užimti dideles teritorijas.
- Pripažinimas Bagdade: XI a. viduryje seldžiukų valdovai gavo Abbasidų kalifo pripažinimą, kas suteikė jiems politinį legitimaciją islamo pasaulyje.
- Manzikerto mūšis (1071): seldžiukų generolas ir vėlesnis sultonas Alp Arslanas nugalėjo Bizantiją — tai atvėrė kelią ogūzams ir kitoms turkiškoms grupėms į Anatoliją.
- Anatolijos įtvirtinimas: vėliau išsivystė atskiras seldžiukų Anatolijos valdžios darinys — Rum Sultonatas, kurio centras tapo Anatolijos miestuose.
Valdymas, kultūra ir administracija
Seldžiukai sukūrė persų kalbos ir kultūros pagrindu veikiantį valdžios aparatus: administracijoje, teisinėje praktikoje ir kultūroje daugeliu atvejų dominavo persiškos tradicijos. Svarbūs bruožai:
- Vizieriai ir administracija: galingi vezyrai, pavyzdžiui, Nizamas al‑Mulkas, stiprino centralizuotą valdžią ir kūrė administracines reformas.
- Švietimas ir mokyklos: buvo įsteigtos madrasos (švietimo įstaigos), kurios skleidė islamo teologiją, teisę ir mokslus; Nizām madrasų tinklas tapo modeliu kitiems regionams.
- Architektūra ir menai: seldžiukai rėmė mečečių, madrasų, karavansarajų bei tvirtovių statybas; jų architektūriniai sprendimai turėjo įtakos tolimesnei islamo architektūros raidai Anatolijoje ir Persijoje.
- Tautinė ir kalbinė įtaka: seldžiukų valdymo metu turkų kalba ir etninės grupės įsitvirtino Anatolijoje, o sintezė su persų kultūra formavo vėlesnes Osmanų ir kitų regiono kultūras.
Krikščionys ir kryžiaus žygiai
Per kryžiaus žygius seldžiukai susidūrė su kryžiuočių kariuomenėmis. Nors kryžiaus žygių metu frontai keitėsi ir dažnai vyko sudėtingos politinės sąjungos, seldžiukai kovėsi tiek su krikščioniškomis valstybėmis, tiek su vietinėmis musulmoniškomis jėgomis. Jų vaidmuo Pirmajame kryžiaus žygyje ir vėlesnėse kovose pakeitė regiono galių pusiausvyrą.
Sumažėjimas ir palikimas
XIII a. pradžioje seldžiukų padėtį smarkiai paveikė Mongolų invazija. Po Mongolų pergalių dauguma seldžiukų valstybių prarado nepriklausomybę arba tapo Mongolų įtakos zona. Anatolijos Rum Sultonatas kiek ilgiau išlaikė reikšmę, bet ir jis 1243 m. patyrė pralaimėjimą prie Mongolų (Köse Dağ) ir palaipsniui silpo.
Vis dėlto seldžiukų palikimas yra reikšmingas: jie padėjo pagrindus turkų etninei įsitvirtinčiai Anatolijoje, skatino Persijos‑islamo kultūros sklaidą ir paliko ilgalaikį poveikį regiono architektūrai, administracijai bei švietimui. Daugelis vėlesnių valstybinių formų, įskaitant Osmanų imperiją, paveldėjo seldžiukų valdymo ir kultūros elementus.
Apibendrinant, Seldžiukai buvo kertinė jėga Vidurio Rytų ir Vidurinės Azijos istorijoje nuo XI iki XIV a.: jų karinės pergalės, valdymo reformos ir kultūrinė veikla padėjo formuoti vėlesnę regiono politinę bei kultūrinę raidą.
1092 m., kai seldžiukai kontroliavo didžiausią teritoriją
Seldžiukų dinastijos valdovai 1037-115 m.7
- Tugrul I (Tugrul Beg) 1037-1063
- Alp Arslan bin Chaghri 1063-1072
- Džalal ad-Davlah Malik Šachas I 1072-1092
- Nasiras ad-Dinas Mahmudas I 1092-1093
- Rukn ad-Din Barkiyaruq 1093-1104
- Mu'iz ad-Din Malik Šachas II 1105
- Ghiyath ad-Din Muhammad/Mehmed I Tapar 1105-1118
- Mahmudas II 1118-1131
- Mu'iz ad-Din Ahmed Sanjar 1131-1157
Kermano seldžiukų valdovai 1041-118 m.7
Kermanas buvo pietų Persijos valstybė. Ji žlugo 1187 m., tikriausiai užkariauta Didžiojo Seldžiuko Toğrül III.
- Qawurd 1041-1073
- Kermano šachas 1073-1074 m.
- Sultonas šachas 1074-1075 m.
- Huseinas Omaras 1075-1084
- Turanas Šachas I 1084-1096
- Irano šachas 1096-1101 m.
- Arslanas Šachas I 1101-1142 m.
- Mehmedas I (Mahometas) 1142-1156 m.
- Toğrül Shah 1156-1169 m.
- Bahramas Šachas 1169-1174 m.
- Arslanas šachas II 1174-1176
- Turanas šachas II 1176-118 m.3
- Mehmedas II (Mahometas) 1183-1187 m.
Seldžiukų valdovai Sirijoje 1076-111 m.7
- Abu Sa'id Taj ad-Dawla Tutušas I 1085-1086
- Jalal ad-Dawlah Malik Šachas I Didysis Seldžiukas 1086-1087
- Qasim ad-Dawla Abu Said Aq Sunqur al-Hajib 1087-1094
- Abu Sa'id Taj ad-Dawla Tutušas I (antrą kartą) 1094-1095 m.
- Fakhr al-Mulk Radwan 1095-1113
- Tadj ad-Dawla Alp Arslan al-Akhras 1113-1114
- Sultonas šachas 1114-1123 m.
Damasko sultonai / emyrai:
- Azizas ibn Abaakas al-Khwarazmi 1076-1079
- Abu Sa'id Taj ad-Dawla Tutušas I 1079-1095
- Abu Nasr Shams al-Muluk Duqaq 1095-1104]
- Tutušas II 1104
- Muhi ad-Din Baqtash 1104
Alepo atabegai:
- Lulu 1114-1117
- Shams al-Havas Yariqtash 1117
- Imadas ad-Dinas Zengi 1128-1146 m.
- Nur ad-Dinas 1146-1174
Seldžiukų sultonai iš Riumos (Anatolija) 1077-130 m.7
- Kutalmišas 1060-1077
- Süleyman Ibn Kutalmish (Suleiman) 1077-1086
- Dawud Kilij Arslan I 1092-1107 m.
- Malikas Šachas 1107-1116
- Rukn ad-Din Mas'ud 1116-1156
- Izz ad-Din Kilij Arslan II 1156-1192 m.
- Ghiyath ad-Din Kay Khusrau I 1192-1196 m.
- Süleymanas II (Suleimanas) 1196-1204
- Kilijus Arslanas III 1204-1205
- Ghiyath ad-Din Kay Khusrau I (antrą kartą) 1205-1211 m.
- Izz ad-Din Kay Ka'us I 1211-1220
- Ala ad-Din Kay Qubadh I 1220-123]
- Ghiyath ad-Din Kay Khusrau II 1237-1246
- Izz ad-Din Kay Ka'us II 1246-1260
- Rukn ad-Din Kilij Arslan IV 1248-1265
- Ala ad-Din Kay Qubadh II 1249-1257
- Ghiyath ad-Din Kay Khusrau II (antrą kartą) 1257-1259 m.
- Ghiyath ad-Din Kay Khusrau III 1265-1282 m.
- Ghiyath ad-Din Mas'ud II 1282-1284
- Ala ad-Din Kay Qubadh III 1284 m.
- Ghiyath ad-Din Mas'ud II (antrą kartą) 1284-1293 m.
- Ala ad-Din Kay Qubadh III (antrą kartą) 1293-1294 m.
- Ghiyath ad-Din Mas'ud II (trečią kartą) 1294-1301 m.
- Ala ad-Din Kay Qubadh III (trečią kartą) 1301-1303 m.
- Ghiyath ad-Din Mas'ud II (ketvirtą kartą) 1303-1307 m.
- Ghiyath ad-Din Mas'ud III 1307
Riumės sultonatas 1190 m.
Klausimai ir atsakymai
K: Kas buvo seldžiukai?
A: Seldžiukai buvo tiurkų musulmonų sunitų dinastija, XI-XIV a. valdžiusi dalį Centrinės Azijos ir Artimųjų Rytų.
K: Kaip buvo vadinama jų imperija?
A: Jų imperija buvo žinoma kaip Didžioji seldžiukų imperija, kuri driekėsi nuo Anatolijos iki Afganistano.
K: Kokią religiją jie išpažino?
A: Seldžiukai išpažino sunitų islamą.
K: Kaip jie elgėsi su nesunitais?
A: Seldžiukų valdžioje buvo smarkiai engiami nesunitai, pavyzdžiui, musulmonai šiitai ir zoroastriečiai, nes seldžiukai save laikė sunitų islamo ir Abasidų kalifato gynėjais.
Klausimas: Iš kur kilo Seldžiukų giminė?
A.: Seldžiukų giminė kilo iš kinikų oguzų turkų, kurie IX a. gyveno stepėse į šiaurę nuo Kaspijos ir Aralo jūrų dabartiniame Turkmėnistane, šakos.
K: Ar yra dabartinių Vakarų turkų palikuonių?
A: Taip, dabartiniai Azerbaidžano, Turkijos ir Turkmėnijos gyventojai yra Vakarų turkų palikuonys.
K: Ar jie kovojo prieš krikščionis per Pirmąjį kryžiaus žygį?
A: Taip, per Pirmąjį kryžiaus žygį seldžiukai kovojo prieš krikščionis.
Ieškoti