Vergovinės ir laisvosios valstijos

Ankstyvoji istorija

Vergovė buvo teisėta ir praktikuojama kiekvienoje iš trylikos kolonijų. XVIII a. viduryje prasidėjo organizuoti politiniai ir socialiniai judėjimai, kuriais siekta panaikinti vergiją. Amerikos revoliuciniame kare išreikštas laisvės nuo Didžiosios Britanijos troškimas paskatino daug juodaodžių amerikiečių prisijungti prie revoliucijos, tikintis, kad jie taip pat bus išlaisvinti. Kiti įstojo į britų kariuomenę, paskatinti britų pažadų suteikti laisvę mainais į karinę tarnybą. Britams pralaimėjus karą, tūkstančiai jų buvo išvežti į Naująją Škotiją.

XVII a. septintajame dešimtmetyje juodaodžiai visoje Naujojoje Anglijoje pradėjo siųsti peticijas Šiaurės šalių įstatymų leidėjams, reikalaudami laisvės. Konstituciniame konvente buvo svarstoma daug vergovės klausimų, ir kurį laiką vergovė buvo pagrindinė kliūtis priimti naująją konstituciją. Kaip kompromisas vergovės institutas buvo pripažintas, nors tiesiogiai konstitucijoje niekada nebuvo paminėtas. Pavyzdys - nuostata dėl pabėgusių vergų. Iki 1789 m. penkiose šiaurinėse valstijose buvo pradėta vykdyti politika, kuria buvo pradėta palaipsniui naikinti vergiją: Pensilvanija (1780 m.), Naujasis Hampšyras ir Masačusetsas (1783 m.), Konektikutas ir Rodo sala (1784 m.). Vermontas vergiją panaikino 1777 m., dar būdamas nepriklausomas. Kai 1791 m. jis prisijungė prie Jungtinių Valstijų kaip 14-oji valstija, tai buvo pirmoji prisijungusi valstija, kurioje nebuvo vergovės. Iki 1804 m. visos šiaurinės valstijos panaikino vergiją arba buvo parengusios planus ją palaipsniui mažinti. Buvo 11 laisvųjų ir 11 vergų valstijų. Vėliau prasidėjo pilietinis karas.

Pietuose Kentukio valstija buvo sukurta kaip vergų valstija iš Virdžinijos dalies (1792 m.). Tenesis buvo įkurtas kaip vergų valstija iš Šiaurės Karolinos dalies (1796 m.). Iki 1803 m., kai Ohajas buvo priimtas į Jungtines Valstijas, buvo devynios laisvosios ir aštuonios vergų valstijos. Geografinė riba tarp šiaurinių laisvųjų ir pietinių vergų valstijų tapo Masono-Diksono linija. 1820 m. Misūrio kompromisas pratęsė Masono-Diksono liniją į vakarus kaip oficialią skiriamąją liniją tarp laisvųjų ir vergų valstijų į rytus nuo Ohajo upės.

Naujos teritorijos

1787 m. Šiaurės vakarų nutarimu, priimtu prieš pat JAV Konstitucijos ratifikavimą, Šiaurės vakarų teritorijoje buvo uždrausta vergovė. Pietinė teritorijos riba buvo Ohajo upė. Ji buvo laikoma Mason-Dixono linijos tęsiniu į vakarus. Teritorijoje dažniausiai apsigyveno Naujosios Anglijos gyventojai ir Amerikos revoliucinio karo veteranai, kuriems buvo suteikta žemės. Iš teritorijos sukurtos valstijos - Ohajas (1803 m.), Indiana (1816 m.), Ilinojus (1818 m.), Mičiganas (1837 m.), Ajova (1846 m.), Viskonsinas (1848 m.) ir Minesota (1858 m.) - buvo laisvos valstijos.

1820 m. Misūrio kompromisu Misūris (vergų) buvo iškeistas į Meiną (laisvą), taip pat buvo nubrėžta linija, besitęsianti į vakarus nuo Misūrio pietinės sienos, kuria buvo siekiama padalyti bet kokią naują teritoriją į vergų (į pietus nuo linijos) ir laisvą (į šiaurę nuo linijos).


1836 m. įkūrus Arkanzaso valstiją, vergovinių valstijų skaičius išaugo iki 13, tačiau 1837 m. įkūrus Mičigano valstiją, vergovinių ir laisvųjų valstijų skaičius išliko vienodas.


15 vergovinių valstijų turėjo Teksasą (1845 m.) ir Floridą (1845 m.), jų buvo daugiau nei 14 laisvųjų valstijų, kurios įgijo Ajovą (1846 m.).


Tarp 17 laisvųjų valstijų buvo Viskonsinas (1848 m.), Kalifornija (1850 m.) ir Minesota (1858 m.), kurių buvo daugiau nei 15 vergovinių valstijų.

181-asis karas2

Per 1812 m. karą britai visus vergus, patekusius į jų rankas, priėmė kaip laisvus. Tai buvo daroma be jokių sąlygų dėl karinės tarnybos, kaip kad buvo daroma Revoliucinio karo metu. Pasibaigus 1812 m. karui atrodė, kad prieš vergovę nukreiptos reformos atskirose valstijose praranda pagreitį. Pusė valstijų jau buvo panaikinusios vergiją, uždraudusios ją nuo pat pradžių arba rengėsi ją panaikinti. Kita pusė buvo pasiryžusios išsaugoti vergiją savo teritorijoje.

Federaliniu lygmeniu politikai buvo susirūpinę dėl valdžios pusiausvyros Jungtinėse Valstijose. Kiekviena valstija turėjo po du senatorius, todėl jei abiejose pusėse būtų po lygiai valstijų, federaciniu lygmeniu būtų buvę padaryta nqv bro o. Esant vienodam vergovinių ir laisvųjų valstijų skaičiui, Senatas vienodai dalijosi Pietų valstijoms svarbiais klausimais. Tiek Šiaurė, tiek Pietūs buvo susirūpinę dėl vakarinių teritorijų ir dėl to, ar naujos valstijos bus priimtos kaip laisvosios, ar kaip vergų valstijos.

Misūrio kompromisas

Ginčai dėl to, ar Misūris turėtų būti pripažintas vergų valstija, baigėsi 1820 m. Misūrio kompromisu. Jame buvo nurodyta, kad Luizianos pirkinio teritorija į šiaurę nuo 36° 30' platumos, kuri apibūdino didžiąją dalį Misūrio pietinės ribos, bus organizuojama kaip laisvosios valstijos. Teritorijos į pietus nuo šios linijos bus rezervuotos vergovinėms valstijoms. Kompromisas buvo pasiektas dėl Meino (1820 m.) priėmimo į laisvąją valstiją, kad būtų atsvertas Misūrio priėmimas į vergų valstiją (1820 m.). Dėl augančio gyventojų skaičiaus pramoninėje Šiaurėje Atstovų rūmuose laisvųjų valstijų balsų buvo daugiau nei vergų. Siekdami įveikti šį disbalansą, 1836 m. Atstovų Rūmai įvedė "užčiaupimo taisyklę", draudžiančią Rūmams svarstyti bet kokias peticijas prieš vergovę. Ji buvo panaikinta 1844 m. gruodžio 3 d.

Teksasas ir Meksikos cesija

Teksaso prijungimas (1845 m.) ir po Meksikos-Amerikos karo (1848 m.) JAV atiteko didžiulės naujos Meksikos cesijos teritorijos, sukėlė dar didesnį Šiaurės ir Pietų konfliktą. Nors apgyvendintoje Teksaso dalyje buvo daug medvilnės plantacijų ir ji priklausė nuo vergovės, kalnų vakaruose įsigyta teritorija neatrodė palanki medvilnei ar vergovei. Pagal 1850 m. kompromisą Kalifornija buvo priimta kaip laisvoji valstija (1850 m.), be vergų valstijų poros. Kad Senate nesusidarytų laisvųjų valstijų dauguma, Kalifornija sutiko į Kongresą siųsti po vieną vergijos šalininką ir vieną vergijos priešininką senatorių.

Paskutiniai mūšiai

Sunkumai nustatant teritoriją, kurią būtų galima organizuoti į papildomas vergovines valstybes, stabdė vakarinių teritorijų atvėrimo apgyvendinimui procesą. Vergovinių valstybių politikai ieškojo išeities ir stengėsi įsigyti Kubą (žr. Ostendės manifestą, 1852 m.) ir aneksuoti Nikaragvą (žr. Walkerio bylą, 1856-57 m.). Abi jos turėjo tapti vergovinėmis valstybėmis.

1854 m. 1820 m. Misūrio kompromisą pakeitė Kanzaso-Nebraskos aktas. Jis leido naujose teritorijose gyvenantiems baltiesiems vyrams liaudies suvereniteto būdu nuspręsti, ar kiekvienoje teritorijoje bus leidžiama vergovė. Dėl to į Kanzasą plūstelėjo vergijos šalininkų ir priešininkų elementai, kurių tikslas buvo balsuoti už vergiją. Dėl to kilo konfliktas, žinomas kaip "kraujuojantis Kanzasas". Buvo bandoma organizuoti Kanzaso priėmimą į vergovinę valstiją. Ji turėjo būti sujungta su Minesota kaip laisvoji valstija. Tačiau Kanzaso priėmimas į vergų valstiją buvo užblokuotas, nes kilo klausimų dėl vergų valstijos konstitucijos teisėtumo. Prieš vergovę nusiteikę Kanzaso gyventojai šeštajame dešimtmetyje buvo vadinami laisvaisiais skaldytojais, nes jie kovojo (sėkmingai) už tai, kad Kanzasas 1861 m. būtų įtrauktas į Sąjungą kaip laisva valstija. Kai 1858 m. netrukdomai vyko Minesotos priėmimas, Senate buvo prarasta pusiausvyra. 1859 m. Oregonas buvo priimtas kaip laisva valstija.

Vergovės pabaiga

Pilietinio karo pradžioje Jungtinėse Valstijose buvo 34 valstijos, iš kurių 15 buvo vergų valstijos. Iš jų 11 vergovinių valstijų paskelbė atsiskiriančios nuo Jungtinių Valstijų ir sudarančios Konfederaciją. Vergų valstijos, kurios liko Sąjungoje, buvo Merilandas, Misūris, Delaveras ir Kentukis, vadinamos pasienio valstijomis. Kai 1863 m. buvo paskelbta Emancipacijos proklamacija, Tenesis jau buvo kontroliuojamas Sąjungos. Taigi proklamacija buvo taikoma tik dešimčiai likusių Konfederacijos valstijų. Vergovės panaikinimas taip pat tapo vietinės valdžios sugrąžinimo sąlyga tose valstijose, kurios buvo paskelbusios apie atsiskyrimą. 1865 m. gruodžio 18 d. Jungtinių Valstijų Konstitucijos tryliktąja pataisa vergija buvo panaikinta visose Jungtinėse Valstijose, taip panaikinant skirtumą tarp vergų ir laisvųjų valstijų.

Valstijų padalijimas per pilietinį karą. Mėlyna spalva žymi Sąjungos valstijas, įskaitant tas, kurios buvo priimtos per karą; šviesiai mėlyna - pasienio valstijas; raudona - Konfederacijos valstijas. Neužšviesintos sritys nebuvo valstijos nei prieš pilietinį karą, nei jo metu.