Kiekviena iš šių penkių valstijų ribojosi su Sąjungos valstybėmis. Visos, išskyrus Delaverą, taip pat ribojasi su valstijomis, prisijungusiomis prie Amerikos konfederacinių valstijų (CSA).
Vakarų Virdžinija
1859 m. spalį Džono Brauno (John Brown) surengtas išpuolis prieš Harperso Ferio ginklų saugyklą dabartiniame Harperso Ferio mieste Vakarų Virdžinijoje (tuo metu priklausančiame Virdžinijos valstijai) sukėlė šoko bangą Pietuose. Nors Braunas buvo greitai suimtas ir nužudytas, šis incidentas turėjo didelės įtakos 1860 m. prezidento rinkimams. Abraomui Linkolnui laimėjus prieš tris Demokratų partijos kandidatus, tai paskatino Pietų atsiskyrimą. Prasidėjus pilietiniam karui, 40 vakarinių Virdžinijos apygardų griežtai pasisakė prieš atsiskyrimą ir jos atsiskyrė nuo Virdžinijos. Apygardose, kurios vėliau tapo Vakarų Virdžinija, buvo palyginti nedaug vergų.
Delaveras
Iki 1860 m. Delaveras buvo susietas su Šiaurės valstijos ekonomika, o vergovė buvo reta, išskyrus pietines valstijos dalis. Iš viso 91,7 % juodaodžių Delavero gyventojų tuo metu buvo laisvi. Abeji valstijos Generalinės asamblėjos rūmai nepritarė atsiskyrimui. Delavero žemieji rūmai vienbalsiai atmetė šią idėją. Valstijos Senatas balsavo prieš atsiskyrimą penkiais balsais prieš tris. Daugelis valstijos politikų, įskaitant gubernatorių, du JAV senatorius ir vienintelį atstovą Kongrese, buvo palankiai nusiteikę Pietų valstijos atžvilgiu. Tačiau valstijos įstatymų leidžiamoji valdžia geriau atstovavo valstijos gyventojų jausmams, kurie norėjo likti Sąjungoje. Tačiau jie taip pat nepritarė prievartiniam abolicionizmui. Apskritai dauguma valstijos gyventojų norėjo kompromiso, kuris užkirstų kelią Šiaurės ir Pietų karui.
Merilandas
Merilandas atsidūrė karo spąstuose. Valstija buvo susiskaldžiusi. Ekonomiškai ji buvo aiškiai susijusi su Šiaurė, bet kultūriškai - su Pietiečiais. Iki 1860 m. 49,1 % Merilando juodaodžių gyventojų buvo laisvi. Tačiau Merilando pietinės ir rytinės apygardos daugiau kaip 200 metų naudojo vergus tabakui ir kitoms kultūroms auginti. Dėl to jos atsidūrė sudėtingoje padėtyje. Jų politikai dėjo daug pastangų, kad valdžia nesikištų į vergovę jų apygardose. Per 1860 m. prezidento rinkimus Linkolnas negavo nė vieno balso iš šių apygardų. Taip buvo nepaisant to, kad Linkolnas žadėjo nesikišti į vergovę tose valstijose, kur ji jau egzistavo. Tačiau Merilando įstatymų leidžiamoji valdžia niekada nesvarstė rezoliucijos dėl išstojimo iš Sąjungos. Gubernatorius pasiūlė sušaukti suvažiavimą atsiskyrimui apsvarstyti, tačiau įstatymų leidžiamoji valdžia ignoravo jo prašymą.
1861 m. balandžio 19 d. per Baltimorę judančius Sąjungos karius užpuolė įsiutusi Pietų simpatikų minia. Per ją žuvo 14 žmonių ir ji truko tris dienas. Daugelis jų skubėjo į Baltimorės pakraščius, kur įrengė užkardas, bandydami sutrukdyti Sąjungos kariams pravažiuoti pro miestą. Jei riaušės ir protestai būtų buvę organizuoti, jie galėjo privesti prie atsiskyrimo. Tačiau į Vašingtoną vykstančios Sąjungos pajėgos greitai buvo pakeistos į gabenamas vandeniu, kad išvengtų įtemptos padėties Baltimorėje. Visą 1861 m. žiemą ir pavasarį Merilendas apsisprendė prieš neutralumą ir prieš prisijungimą prie Konfederacijos. Tačiau 1861 m. gegužę generolas Benjaminas Franklinas Butleris, veikdamas be įsakymų, įžengė į Baltimorę. Jis užėmė Federalinį kalną ir pastatė patrankas, grasindamas visiems, kurie judės prieš juos. Linkolnas įsiuto ir nedelsdamas atleido Butlerį iš vado pareigų. Vis dėlto Masačusetso kariai liko ant Federalinio kalno. Kad išvengtų tolesnių nemalonumų, Linkolnas sustabdė habeas corpus ir be kaltinimų ar teismo įkalino vieną sėdintį JAV kongresmeną, taip pat merą, policijos viršininką, visą policijos valdybą ir Baltimorės miesto tarybą.
Vyriausiasis teisėjas Rogeris Taney, veikdamas tik kaip apygardos teisėjas, 1861 m. birželio 4 d. byloje Ex parte Merryman nusprendė, kad Linkolno habeas corpus sustabdymas prieštarauja Konstitucijai, tačiau prezidentas nepaisė šio sprendimo, siekdamas išspręsti nepaprastąją padėtį šalyje. 1861 m. rugsėjo 17 d., t. y. tą dieną, kai vėl susirinko įstatymų leidžiamoji valdžia, federalinės pajėgos be kaltinimų suėmė 27 valstijos įstatymų leidėjus (trečdalį Merilando generalinės asamblėjos). Jie buvo laikinai laikomi McHenry forte, o vėliau paleisti, kai Merilandas buvo užtikrintas Sąjungai. Kadangi didžioji įstatymų leidžiamosios valdžios dalis buvo įkalinta, sesija buvo atšaukta, o atstovai nesvarstė jokių papildomų antikarinių priemonių. Daina "Marylande, mano Marylande" buvo parašyta siekiant užsipulti Linkolno veiksmus blokuojant prokonfederacinius elementus. Merilandas skyrė karių tiek į Sąjungos (60 000), tiek į Konfederacijos (25 000) kariuomenes. Karo metu Merilandas 1864 m. priėmė naują valstijos konstituciją, kurioje buvo uždrausta vergovė. Ji taip pat išlaisvino visus valstijoje likusius vergus.
Kentukis
Kentukio valstija buvo labai svarbi Sąjungos pergalei Pilietiniame kare. Linkolnas kartą pasakė,
"Manau, kad pralaimėti Kentukyje yra beveik tas pats, kas pralaimėti visas rungtynes. Jei Kentukio nebus, negalėsime sulaikyti nei Misūrio, nei Merilando. Visa tai prieš mus, ir mums tenka per didelis darbas. Mes taip pat sutiktume iš karto atsiskirti, įskaitant šios sostinės [Vašingtono, apsupto vergų valstijų, atidavimą: Konfederacijos Virdžinija ir Sąjungos kontroliuojamas Merilandas".
Linkolnas taip pat pareiškė: "Tikiuosi, kad Dievas bus mano pusėje, bet turiu turėti Kentukio valstiją." 1861 m. pavasarį Kentukio gubernatorius Berijas Magoffinas kartu su valstijos įstatymų leidėjais paskelbė, kad valstija išliks neutrali. Jie neteikė karių nei Sąjungai, nei Konfederacijai. Kartu deklaracijoje buvo siūloma tarpininkauti sudarant taiką tarp abiejų pusių.
Neutralumas buvo pažeistas, kai 1861 m. vasarą Konfederacijos generolas Leonidas Polkas užėmė Kolumbą, Kentukio valstiją. Tai privertė Kentukio valstiją prašyti Šiaurės šalių pagalbos, kad būtų atremti Konfederacijos užpuolikai. Sąjungos generolas Ulisas S. Grantas, kuris laukė anapus Ohajo upės, Ilinojaus valstijoje, persikėlė užimti Paduką ir Sautlandą Kentukyje. Polko klaida Konfederacijai kainavo bet kokią galimybę prisijungti prie Kentukio. Užimtos teritorijos suteikė Sąjungai didžiulį pranašumą tiek Kentukyje, tiek Tenesyje. Per karą apie 35 000 vyrų iš Kentukio prisijungė prie Konfederacijos. Į Sąjungos kariuomenę įstojo apie 74 000 žmonių, iš jų apie 24 000 afroamerikiečių.
Misūris
Misūris nuo 1854 m. dalyvavo kovose Kanzaso ir Misūrio pasienyje dėl vergovės. Ginčas buvo taikliai pavadintas "Kraujuojančiu Kanzasu". 1861 m. balandžio 12 d. prasidėjus pilietiniam karui, visa Misūrio valstija buvo tvirtai pasidalijusi tarp konfederatų ir sąjungininkų pajėgų. Misūrio gubernatorius Klaibornas Džeksonas atsisakė siųsti valstijos savanorius kovoti už Abraomą Linkolną, kai šis kvietė kariuomenę. Vietoj to gubernatorius liepė valstijos milicijai susirinkti už miesto ir pradėti mokymus, kad galėtų prisijungti prie Konfederacijos pajėgų. Jis paragino įstatymų leidžiamąją valdžią leisti sušaukti valstijos konstitucinį suvažiavimą dėl atsiskyrimo. Per specialius rinkimus buvo pritarta suvažiavimui ir į jį išsiųsti delegatai. Šis Misūrio konstitucinis suvažiavimas balsavo už pasilikimą Sąjungoje.
Džeksonas, kuris buvo konfederatų šalininkas, buvo nusivylęs rezultatais. Jis sušaukė valstijos miliciją į apygardas kasmetiniams mokymams. Džeksonas turėjo planų dėl Sent Luiso arsenalo ir slapta susirašinėjo su Konfederacijos prezidentu Džefersonu Deivisu dėl artilerijos milicijai Sent Luise įsigijimo. Žinodamas apie šiuos įvykius, Sąjungos kapitonas Natanielis Lijonas (Nathaniel Lyon) smogė pirmas, apsupo stovyklą ir privertė valstijos miliciją pasiduoti. Jo kariams vedant belaisvius į arsenalą, kilo mirtinos riaušės (Camp Jackson afera). Tai sukėlė didesnį konfederatų palaikymą valstijoje. Jau ir taip pietiečiams palanki įstatymų leidžiamoji valdžia priėmė gubernatoriaus karinį įstatymą, kuriuo buvo įsteigta Misūrio valstijos gvardija. Gubernatorius Džeksonas šios reformuotos milicijos generolu majoru paskyrė Sterlingą Praisą, kuris buvo suvažiavimo pirmininkas. Price'as ir Sąjungos apygardos vadas Harney sudarė susitarimą, vadinamą Price'o-Harney paliaubomis, kuris kelioms savaitėms nuramino įtampą valstijoje. Po to, kai Harnis buvo nušalintas, o vadovauti buvo paskirtas Lijonas, Sent Luise, plantatorių namuose, įvyko Lijono, jo politinio sąjungininko Fransisko P. Blairo jaunesniojo, Price'o ir Džeksono susitikimas. Derybos niekur nenuėjo. Po kelių nevaisingų valandų Lijonas pareiškė: "Tai reiškia karą!" Price'as ir Jacksonas skubiai išvyko į sostinę.
Lijonas greitai permėtė savo armiją ir puolė už konfederaciją pasisakančias pajėgas Džefersono mieste, Misūrio valstijos sostinėje. Jis judėjo pakankamai greitai, kad užkluptų juos nepasiruošusius. Birželio 15 d. nedidelė Sąjungos armija užėmė Džefersono miestą. Džeksonui ir didžiajai daliai milicijos pasitraukus į pietvakarinį Misūrio kampą, Lijonas įkūrė Sąjungą remiančią vyriausybę. Lijonas perkėlė savo kariuomenę, kad persekiotų sukilėlius. Birželio 17 d. abi pusės kovėsi Bonvilio mūšyje, kuris truko tik apie 30 minučių. Sąjungos pajėgos visiškai sutriuškino konfederacijos šalininkus. Vėliau L. Lionas vedė savo kariuomenę į eilę susirėmimų su Misūrio valstijos gvardija ir konfederatų armija.
Lijonas persikėlė į Springfildą, Misūrio valstijoje, kur kariuomenė apsistojo stovykloje. Rugpjūčio 10 d. netoli Springfildo, Misūrio valstijoje, Liono Vakarų armiją sumušė jungtinės Misūrio milicijos ir konfederatų pajėgos, kurioms vadovavo Bendžaminas Makulokas (Benjamin McCulloch). Šis mūšis buvo pavadintas Vilsono upelio mūšiu. Lijonas žuvo bandydamas sutelkti savo persvarą turinčius karius. Tačiau Liono pastangomis Misūrio valstija neprisijungė prie Konfederacijos. Misūris panaikino vergiją karo metu, 1865 m. sausio mėn.
