1860 m. lapkričio 6 d., antradienį, vyko 1860 m. Jungtinių Valstijų prezidento rinkimai. Prezidento Abraomo Linkolno išrinkimas tapo Amerikos pilietinio karo pradžia.

XIX a. šeštajame dešimtmetyje Jungtinės Valstijos buvo giliai susiskaldžiusios dėl klausimų, susijusių su vergovės plėtra į vakarus plečiamose teritorijose, vergų teisių apsauga ir federalinių įstatymų taikymu Pietuose. Ilgėjanti įtampa – tiek politinė, tiek kultūrinė bei ekonominė – susilpnino senas partijas ir paskatino naujus politinius darinukus bei koalicijas.

Politinis fonas

Per pastaruosius kelerius metus iki rinkimų įtampą didino keli reikšmingi įvykiai: 1854 m. priimtas Kansas–Nebraska aktas, kuris panaikino seną kompromisą ir leido teritorijoms spręsti vergovės klausimą pagal liaudies valią; 1857 m. Aukščiausiojo teismo sprendimas Dred Scott byloje; bei radikalių veikėjų, pavyzdžiui, Johno Browno 1859 m. reido Harpers Ferry, poveikis. Tuo pat metu Respublikonų partija susiformavo kaip antivergovinė jėga, kuri siekė sustabdyti vergovės plėtrą į naujas teritorijas.

Kandidatų padėtis ir partijų skilimas

1860 m. rinkimų kampanija vyko ypač fragmentuotoje politinėje scenoje. Demokratų partija suskilo dėl nesutarimų apie nacionalinę poziciją vergovės klausimu ir delegacijų procedūras per partijos suvažiavimus. Dėl to rinkimuose dalyvavo keli skirtingi kandidatai, o kartu pasirodė ir nauji arba atkuriami politiniai dariniai:

  • Abrahamas Linkolnas – Respublikonų partijos kandidatas, kuris kovojo prieš vergovės plėtrą į teritorijas (jo pavardė tekste minėta kaip Abraomo Linkolno).
  • Stephen A. Douglas – Northern (šiaurinių demokratų) kandidatas, remiantis populiariosios suvereniteto idėja.
  • John C. Breckinridge – Pietinių demokratų kandidatas, atstovavęs platesnę pietų poziciją ir vergų teises.
  • John Bell – Konstitucinių vienijimosi (Constitutional Union) partijos kandidatas, kurią sudarė buvę Whigai ir neutralūs centristai, siekę išvengti sekcijos klausimų eskalavimo.

Todėl teisingiau sakyti, kad Demokratų partija suskilo į bent dvi pagrindines frakcijas (šiaurės ir pietų), o rinkimų lauke atsirado papildomos jėgos, kurios padalino balsus ir sustiprino Respublikonų galimybes. Pradinė teksto mintis apie „tris frakcijas“ atspindi realybę, kad konkurencija ir padalijimas buvo daugialypiai, tačiau struktūra buvo sudėtingesnė nei trijų vienodų grupių modelis.

Rinkimų rezultatai

Rinkimų rezultatai parodė stiprų Respublikonų pergalių geografiją: A. Linkolnas laimėjo daugumą šiaurinių valstijų ir gavo didžiąją dalį elektorių balsų, nors populiariame balsavime turėjo apie 40 %.

  • Elektorių kolegija: iš 303 elektorių Linkolnas gavo 180, John C. Breckinridge – 72, John Bell – 39, Stephen Douglas – 12.
  • Populiarus balsavimas (apytiksliai): Linkolnas ~39,8 %, Douglas ~29,5 %, Breckinridge ~18,1 %, Bell ~12,6 %.

Svarbu pažymėti, kad Linkolnas praktiškai nebuvo įrašytas į daugelio pietinių valstijų balsavimo biuletenius, todėl jo populiarus rezultatas rodo labai regioninę paramą ir tuo pačiu – politinę poliarizaciją.

Pasekmės ir svarba

Linkolno išrinkimas veikė kaip katalizatorius: po rinkimų, nuo 1860 m. gruodžio, pirmoji sekusioji valstybė – Pietų Karolina – paskelbė atsiskyrimą nuo Sąjungos. Vėliau sekė kitos pietinės valstybės, kurios 1861 m. vasarį sukūrė Konfederuotųjų Valstijų Amerikos valstybę ir išrinko Jeffersoną Davisą prezidentu. Nors karo atakos ir oficialus karo pradėjimas įvyko tik 1861 m. balandį (Fort Sumter), 1860 m. rinkimai aiškiai parodė, kad šalies politinė sistema nebepajėgi surasti kompromiso dėl vergovės ir federacijos ateities.

Ilgesnė perspektyva: Linkolno administracija siekė išsaugoti Sąjungą ir vėliau nukreipė kovą taip, kad ji taptų ir vergovės panaikinimo kova (Emancipacijos manifestas – 1863 m.). 1860 m. rinkimai taip pat pakeitė politinį žemėlapį: Respublikonai tapo dominuojančia Šiaurės politine jėga, o Pietų pusei – liko tik disciplinuota parama Konfederacijai.

Apibendrinant, Prezidento Abraomo Linkolno pergalė 1860 m. rinkimuose buvo kertinis momentas, atskleidęs gilias ideologines ir regionines Jungtinių Valstijų spragas bei nulemęs kelių metų įvykių grandinę, vedusią prie Amerikos pilietinio karo.