Vergovė Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo teisinė žmonių vergovės institucija Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vergais dažniausiai buvo afrikiečiai ir afroamerikiečiai. Vergovė Jungtinėse Amerikos Valstijose egzistavo XVIII ir XIX amžiuje. Britų Amerikoje vergovė egzistavo nuo ankstyvųjų kolonijinių laikų. 1776 m. Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo metu vergovė buvo teisėta visose trylikoje kolonijų. Maždaug pusėje valstijų ji gyvavo iki 1865 m. Tuomet tryliktąja pataisa ji buvo uždrausta visoje šalyje.

Kas buvo vergovė XVIII–XIX a. JAV

Vergovė buvo chattel (nuosavybinio) pobūdžio: žmogus buvo traktuojamas kaip nuosavybė, jį buvo galima perparduoti, atskirti nuo šeimos ir priversti dirbti be atlygio. Vergiški įstatymai (vadinamosios slave codes) atėmė daugumą pilietinių teisių: draudė mokytis skaityti ir rašyti, ribojo susirinkimus, neigė teisę sudaryti teisiškai pripažintas santuokas. Vergystė dažnai buvo paveldima — vaikai paveldėdavo vergystės statusą pagal motinos padėtį.

Teisinis ir politinis kontekstas

Iki Amerikos revoliucijos (1775–1783 m.) vergai buvo institucionalizuoti kaip rasinė kasta. Kasta buvo susijusi su afrikietiška kilme ir turėjo griežtas socialines bei teisinias ribas. Kai 1789 m. buvo ratifikuota Jungtinių Valstijų Konstitucija, kai kurios nuostatos (pvz., kompromisai dėl apmokestinimo ir atstovavimo) sustiprino vergovės politinį poveikį. Nedidelis skaičius laisvų spalvotosios rasės žmonių galėjo balsuoti, dažniausiai todėl, kad jie buvo vyrai ir turėjo nuosavybės. Revoliucinio karo metu ir netrukus po jo daugumoje šiaurinių valstijų buvo priimti abolicionistiniai įstatymai, pradėję iš dalies arba visiškai panaikinti vergystę šiuose regionuose.

Ekonomika ir vergų darbo paskirtis

Vergų darbo jėga buvo pagrindinis agrarinės Pietų ekonomikos pagrindas. Ypač įsitvirtinus medvilnės plantacijoms ir medvilnės gamybos skaičiams išaugus (technologinės naujovės, tokios kaip mechaninis ginas pabaigoje XVIII–XIX a., padidino medvilnės pelningumą), vergų paklausa smarkiai augo. Dėl to vystėsi ir vidaus vergų prekyba — iš vidurinių pietinių regionų (Upper South) vergai buvo gabenami į gilaus Pietų (Deep South) plantacijas. Giliuosiuose Pietuose susiformavo naujos afroamerikiečių kultūros bendruomenės.

Sekimas draudimams, kontrabanda ir importo nutraukimas

Kol Džefersonas buvo prezidentas, 1808 m. Kongresas uždraudė vergų importą. (Įstatymas priimtas 1807 m. ir įsigaliojo 1808 m.) Vis dėlto kontrabandiniai įvežimai, ypač per Ispanijos Floridą, kartais vyko. Be to, nors tarptautinis prekybos draudimas apribojo importą, vidaus prekyba ir neteisėtas įvežimas lėmė, kad vergų skaičius Pietuose išliko labai didelis. Dėl to prieškariu ir iki pilietinio karo pradžios pietuose buvo apie 3,9–4 mln. vergų.

Politinis konfliktas dėl vergovės plėtros

Vergovinės valstijos stengėsi išplėsti vergovę į naujas Vakarų teritorijas, kad išlaikytų politinę galią Kongrese. Šis interesų konfliktas privertė šalį nuolat spręsti klausimus apie naujų valstijų statusą (vergų ar laisvųjų). Tokie sprendimai kaip Missouri kompromisas, Compromise of 1850 ir Kansas–Nebraska aktas, taip pat teismai, pvz., Dred Scott sprendimas, gilino skirtis. Šalį taip pat simboliškai dalijo Mason-Dixono linija, skyrusi (laisvąją) Pensilvaniją nuo (vergų) Merilando.

Abolicionizmas, pasipriešinimas ir pabėgimai

Revoliucinis sentmentas ir pamatinės žmogaus teisių idėjos paskatino abolicionistus šiaurėje reikalauti vergovės panaikinimo. Veikė įvairios organizacijos, knygos ir laikraščiai, taip pat ir slaptos tinklo iniciatyvos — Underground Railroad — padėjusios vergams bėgti į laisvąsias valstijas arba Kanadą. Vergai taip pat priešinosi kasdieniais būdais: atsisakinėdami dirbti greitai, suteikdami pasipriešinimą, rengdami sukilimus (pvz., Gabriel Prosser 1800 m., Nat Turner 1831 m.) ir bėgdami. Vietinė ir nacionalinė politika, įstatymai apie sugrąžinimą pabėgusių vergų (Fugitive Slave Acts) ir kitokios priemonės siekė sugriežtinti kontrolę.

Karo baigtis ir emancipacija

Jungtinių Valstijų pilietinis karas (1861–1865) buvo daugiausia dėl klausimo apie vergovės išlikimą ir plėtrą. 1863 m. prezidento Abraomo Linkolno paskelbta Emancipacijos proklamacija atleido vergus Konfederacijos kontroliuojamose teritorijose (tai buvo karo priemonė ir simbolinis žingsnis). Galutinis teisinis vergovės panaikinimas įvyko 1865 m., kai Kongresas ratifikavo tryliktąją pataisą prie Jungtinių Valstijų Konstitucijos, uždraudžiančią vergiją visoje šalyje.

Pasekmės ir palikimas

  • Vergovės palikimas matomas ekonominiuose skirtumuose, rasinėje nelygybėje, segregacijos sistemose ir socialiniuose santykiuose, kurie išliko ilgai po 1865 m.
  • Laisvės požiūriu egzistavo skirtingi atgimimo keliai: kai kur laisvė reiškė pilietines teises ir žemės įsigijimą, kitiems kentėjimai tęsėsi per diskriminacinius įstatymus ir patirtį rekonstrukcijos bei Jim Crow laikotarpiu.
  • Afroamerikiečių bendruomenės kultūrinė ištvermė — religija, muzika, kalba, šeiminės tinklai — tapo svarbiu šalies kultūros paveldimu sluoksniu.

Santrauka: Vergovė Jungtinėse Amerikos Valstijose XVIII–XIX a. buvo valstybės palaikoma institucija, orientuota į Afrikos kilmės žmonių išnaudojimą kaip darbo jėgą, ypač plantacijų ekonomikoje. Ji lėmė gilias politines, socialines ir kultūrines pasekmes, kurios formavo šalies istoriją iki ir po 1865 m.