Atsiskyrimas Jungtinėse Valstijose daugiausia reiškia valstijų atsiskyrimą. Ji susijusi su Amerikos pilietinio karo pradžia, kai 1860 m. gruodžio 20 d. Pietų Karolina oficialiai paskelbė apie savo atsiskyrimą nuo JAV. Po keturių mėnesių ja pasekė Džordžijos, Floridos, Alabamos, Misisipės, Misisipės, Teksaso ir Luizianos valstijos. Šios pirmosios septynios atsiskyrusios valstijos įkūrė Amerikos konfederacines valstijas, įsikūrusias Montgomeryje, Alabamos valstijoje. Tada, 1861 m. balandžio 12 d., prasidėjo karo veiksmai prie Sumterio forto Čarlstone, Pietų Karolinoje. Po to prie Konfederacijos prisijungė Virdžinijos (išskyrus šiaurės vakarų apygardas), Arkanzaso, Tenesio ir Šiaurės Karolinos valstijos. Tada sostinė buvo perkelta į Ričmondą (Virdžinija). Šiaurinės ir pasienio valstijos liko Sąjungos sudėtyje.

Priežastys

Svarbiausia ir sprendžiamiausia atsiskyrimo priežastis buvo vergovės plėtros į naujas teritorijas ir su tuo susijęs politinis bei ekonominis konfliktas tarp Šiaurės ir Pietų. Kitos reikšmės turinčios priežastys:

  • Vergovės institutas: Pietų ekonomika rėmėsi plantažine žemdirbyste ir vergų darbo jėga; dauguma pietiečių matė grėsmę savo gyvenimo būdui, jeigu naujoji federalinė politika ribotų vergovę ar jos plėtrą.
  • Politinis balansas: baimė, kad naujų valstijų priėmimas ir prezidento ar Kongreso sprendimai pakeis pusiausvyrą tarp vergaujančių ir laisvų valstijų.
  • Teorijos apie valstijų suverenitetą: daugelis pietiečių rėmė idėją, kad valstijos turi teisę atsiskirti — vadinamąją "kompaktinę" ar decentralizuotą konstitucinę interpretaciją.
  • Įvykiai ir krizės: Dred Scott sprendimas (1857), "Bleeding Kansas" susirėmimai, Johno Browno sukilimas (1859) ir kiti įvykiai radicalizavo abipusį nepasitikėjimą.
  • Rinkimų rezultatai: Abraomo Linkolno išrinkimas 1860 m. prezidentu be ryškių pietinių valstybių balsų paskatino manyti, kad Pietų įtaka federacijoje susilpnėjo.

Eiga ir teisinis pagrindas

Po Linkolno pergalės 1860 m. – ir ypač po Pietų Karolinos deklaracijos – sekė atskiros valstijoms skirtos konvencijos, kuriose daugelyje pietinių valstijų priimti nutarimai dėl atsiskyrimo. Atsiskyrimo šalininkai teigė, kad Konstitucija yra sudarytas sandoris tarp laisvų ir vergaujančių valstybių, kurį pažeidus likusios valstijos gali nutraukti ryšius.

Priešininkai, tarp jų ir federalinė vyriausybė bei dauguma šiaurinių politikų, laikė, kad unija yra nenutraukiama ir teisinė priemonė atsiskyrimui neegzistuoja. Šis klausimas — ar valstybė gali teisėtai išstoti — tapo vienu iš pagrindinių priežasčių, kodėl konfliktas neišspręstas taikiai ir peraugo į karą.

Konfederacijos susikūrimas ir karo pradžia

1861 m. vasario pradžioje delegatai iš pirmųjų atsiskyrusių valstijų susirinko Montgomeryje ir 1861 m. vasario 4 d. paskelbė apie Amerikos konfederacinių valstijų (Konfederacijos) įkūrimą. 1861 m. vasario 18 d. Jeffersonas Davisas buvo inauguruotas kaip Konfederacijos laikinasis prezidentas. Konfederacijos Konstitucija daugeliu aspektų atkartojo Jungtinių Valstijų Konstituciją, tačiau ji aiškiai gynė valstijų teises ir vergybės instituciją.

1861 m. balandžio 12 d. Konfederacijos pajėgos puldinėjo federalinį Fort Sumter Pietų Karolinoje — tai tapo atvira karo pradžia. Po šio incidento Abraomas Linkolnas paskelbė raginimą mobilizuoti federalines pajėgas ir paprašė valstijų pateikti savanorius, kad būtų numalšinta sukilusi provincija. Toks žingsnis paskatino keletą papildomų valstijų priimti sprendimus atsiskirti.

Laipsniškas prisijungimas prie Konfederacijos

  • Pradinės septynios valstijos (Pietų Karolina, Misisipė, Floridos, Alabama, Džordžija, Luiziana, Teksasas) sudarė Konfederacijos branduolį.
  • Po Fort Sumter ir Linkolno raginimo prisidėti prie kovos už Sąjungą, prie Konfederacijos prisijungė Virdžinija (išskyrus šiaurės vakarų apygardas), o sostinė vėliau buvo perkelta iš Montgomery į Ričmondą.
  • Taip pat prisijungė Arkanzasas, Šiaurės Karolina ir Tenesis — šie žingsniai leido Konfederacijai išplėsti savo teritorinį ir karinį potencialą.

Pasienio valstijos ir jų reikšmė

Keletas svarbių pasienio valstijų – Marylandas, Kentukis, Misūris, Delavaras – liko Sąjungoje, nors jose buvo reikšmingos pietietiškos nuotaikos ir sukilimo grėsmė. Virdžinijos šiaurės vakaruose esančios apygardos atsiskyrė nuo Virdžinijos ir vėliau sudarė Vakarų Virdžiniją, kuri 1863 m. prisijungė prie Sąjungos kaip atskira valstybė.

Pirmieji karo padariniai ir tolimesnės pasekmės

Per pirmuosius karo metus tiek Šiaurė, tiek Pietūs mobilizavo dideles kariuomenes. Karo eiga buvo žiauri, su didelėmis žūties ir sunaikinimo apimtimis. Ilgalaikės pasekmės apėmė ekonominį sukrėtimą, vergovės pabaigą (linkta prie laipsniško žlugimo ir teisinių priemonių, pvz., 1863 m. Emancipacijos manifestas ir galutinai 1865 m. 13‑oji pataisa) bei stiprią federalinės valdžios konsolidaciją po karo pabaigos.

Santrauka

Atsiskyrimas 1860–1861 m. buvo sudėtingas procesas, kurį lėmė gilesni socialiniai, ekonominiai ir politiniai prieštaravimai, ypač dėl vergovės. Nors kai kurie teisiniai argumentai bandė pateisinti atskyrimą, praktikoje jis privertė šalis pasirinkti karinį konfliktą. Balandžio 1861 m. pradėtas Fort Sumter apšaudymas žymi pereinamąją ribą nuo politinio susipriešinimo prie atviro Pilietinio karo.