51-oji valstija reiškia vietą ar teritoriją, kuri nėra viena iš 50 Jungtinių Valstijų valstijų, tačiau yra svarstoma arba siekiama paversti Jungtinių Valstijų pilnateise valstija. Kartais terminas vartojamas kaip politinis arba satyrinis pastebėjimas, o kartais jis atspindi realius politinius planus ar referendumuose išreikštą valią. Dažnai šiuo terminu žymimas Puerto Rikas arba kitos JAV teritorijos, galinčios siekti valstybės statuso. Kai terminas vartojamas kalbant apie kitas šalis (pvz., Kanadą), tai dažniausiai būna pokštas ar istorinis atspindys: Jungtinės Valstijos istorijoje būta pasiūlymų ar idėjų dėl Kanados prijungimo (pvz., pagal Konfederacijos straipsnius), tačiau Kanada tokių pasiūlymų nepriėmė. Kartais „51-oji valstija“ vartojama ir simboliškai, gadinant šalis ar teritorijas, kuriose, anot kritikų, gali būti stiprus JAV politinis ar ekonominis poveikis. Prieš priėmimą Aliaskos ir Havajų į valstijų sąrašą 1959 m. analogiškai buvo kalbama apie „49-ąją valstiją“.

Kandidatai ir teritorijos, dažniausiai minimos kaip galimos 51-oji valstija

Šiuo metu pagrindinės JAV vietos, kurios nėra valstijos ir apie kurias dažnai diskutuojama kaip apie galimas valstijas, yra: Kolumbijos apygarda (Washington, D.C.), Puerto Rikas, Guamas, JAV Mergelių salos, Amerikos Samoa ir Šiaurės Marianų salos. Kiekviena iš šių teritorijų turi savo politinę istoriją, demografiją ir skirtingus argumentus už arba prieš valstijos statusą — kai kurios nori platesnės atstovybės Kongrese, kitos diskutuoja dėl savivaldos, kultūrinių ar ekonominių priežasčių.

Kaip tapti valstija — teisinis procesas

Konstitucija (IV straipsnis) numato, kad naujas valstijas priima Kongresas. Įprastai procesas apima:

  • teritorijos gyventojų susitarimą arba referendumo rezultatą, kuriuo išreiškiama parama valstybės statusui;
  • Kongreso veiksmus (įstatymo priėmimą), kuriuo teritorija oficialiai priimama kaip valstija;
  • jei reikia, derybas dėl perėjimo laikotarpio, federalinių išmokų, mokesčių sistemos ir kt.

Reikėtų pažymėti, kad pagal Konstituciją naujos valstijos negali būti suformuotos iš kitos valstijos jurisdikcijos be tos valstijos įstatymų leidėjo sutikimo. Tai yra viena iš kliūčių, kai siūloma perskirstyti ar padalinti esamas valstijas (pvz., Kaliforniją ar Teksasą).

Istorinės diskusijos ir siūlymai skaldyti esamas valstijas

Be teritorijų priėmimo, kitas kelias sukurti papildomas valstijas — padalinti jau egzistuojančią valstiją. Per JAV istoriją būta įvairių siūlymų:

  • Kalifornijos padalijimas į dvi ar net tris valstijas (kartais minima kaip sprendimas mažinti politinę įtaką arba geriau atstovauti regioninius interesus);
  • Teksaso padalijimo idėjos — Teksasui istoriškai buvo palikta galimybė suskaldyti save į kelias valstijas, nors tam reikėtų tiek valstijos, tiek Kongreso pritarimo;
  • regioniniai projektai, pvz., „Džefersono valstija“ (šiaurės Kalifornijos dalis ir pietų Oregono apygardos) arba „Linkolno valstija“ (rytinė Vašingtono valstija ir šiaurinis Aidaho pakraštys), kurie atspindi vietinius kultūrinius ir ekonomikinius skirtumus;
  • siūlymai dėl vakarinių Nebraskos plotų prijungimo prie Vajomingo arba formuoti naują administracinį padalinį, atsižvelgiant į didelius atstumus iki valstijos sostinės — akcentuojama, kad šis regionas yra arčiau Vajomingo sostinės Šajeno (Cheyenne) nei dabartinės Linkolno (Lincoln) (Nebraska).

Puerto Riko atvejis ir referendumo rezultatai

Puerto Rikas ilgai yra vienas iš ryškiausių 51-ąja valstija minimų kandidatų. 2012 m., 2017 m. ir 2020 m. vykę gyventojų referendumuose daugumos balsavusiųjų nuomonė buvo palanki valstybės statusui, tačiau rezultatai ir interpretacijos kartais skiriasi (pvz., skirtingos balsavimo formuluotės, aktyvumo lygis ir teisinių pasekmių trūkumas be Kongreso pritarimo). Net ir esant aiškiam vietos gyventojų pasirinkimui, galutinį sprendimą privalo priimti JAV Kongresas. Be to, valstybės statusui pasiekti reikalinga politinė parama Kongrese ir sprendimai dėl mokesčių, federalinių programų taikymo bei kitų praktinių klausimų.

Politinės ir praktinės pasekmės

Naujos valstijos priėmimas turi reikšmingų politinių pasekmių: ji gautų pilną atstovavimą Kongrese (žemėjimo procentais — House ir Senate), o taip pat galėtų paveikti Senato pusiausvyrą, rinkimų kolegijos sudėtį ir federalinių lėšų paskirstymą. Taip pat kyla praktinių klausimų — federalinių mokesčių taikymas, socialinių programų perkėlimas, pilietybės ir dokumentų suderinamumas, kalbos ir kultūros aspektai (ypač tais atvejais, kai teritorijoje dominuoja kita nei anglų kalba).

Politinės iniciatyvos ir dabartinė padėtis

Per pastaruosius dešimtmečius Kongresas ir atskiros institucijos svarstė įvairius pasiūlymus: Valstybės priėmimo aktai, DC valdžios suteikimas valstybės statusui, Puerto Riko referendumo rezultatų nagrinėjimas bei kiti teisės aktai. Kai kuriais atvejais (pvz., dėl Kolumbijos apygardos) Atstovų rūmai priėmė projektus, tačiau Senatas jų nepriėmė arba komitetuose projektai įstrigo. Politinė realybė reiškia, kad net esant vietos gyventojų norui, galutinė sprendimo galia išlieka Kongrese.

Išvados

„51-oji valstija“ yra daugiasluoksnė sąvoka — ji apima tiek realias politines siekiamybes (teritorijų siekį tapti valstijomis arba idėjas skaldyti dideles valstijas), tiek simbolinius ar satyrinius pasisakymus. Svarbiausi veiksniai, lemiantys ar ir kada teritorija taps 51-ąja valstija, yra vietos gyventojų valia, politinė valia Kongrese ir praktinių teisinių bei administracinių klausimų sprendimas. Tolimesnė diskusija apie galimas naujas valstijas greičiausiai išliks aktuali, ypač atsižvelgiant į demografinius pokyčius, regioninius interesus ir partinę pusiausvyrą Kongrese.