Reformatų bažnyčios
Reformatų bažnyčios - tai krikščionių protestantų denominacijų grupė, kurias istoriškai sieja doktrina, tapati arba panaši į kalvinizmą. Ji susiformavo Šveicarijos reformacijoje, kuriai vadovavo Huldrychas Cvinglis ir Jonas Kalvinas, tačiau netrukus po to atsirado tautose visoje Vakarų Europoje. Kiekviena tauta, kurioje reformatų judėjimas iš pradžių buvo įkurtas, turėjo savo bažnytinę valdžią. Kelios iš šių vietinių bažnyčių išsiplėtė iki pasaulinių denominacijų, o dauguma patyrė skilimą į kelias denominacijas.
Istorija
Pirmosios reformatų bažnyčios Europoje buvo įkurtos 1500 m., prasidėjus protestantų reformacijai.
Doktrinos forma
Reformatų doktrina išreiškiama įvairiuose tekstuose]. Kai kuriais iš jų naudojasi daugelis konfesijų. Skirtingos denominacijos naudoja skirtingas konfesijas, paprastai remdamosi istorinėmis priežastimis. Kai kurios iš vis dar dažniausiai naudojamų konfesijų yra šios (nurodant parašymo metus):
- Prancūzijos išpažinimas (1559 m.),
- Škotijos išpažinimas (1560 m.),
- Trys vienybės formos
- Heidelbergo katekizmas (1563),
- Belgijos išpažinimas (1566),
- Dordrechto kanonai (1619 m.),
- Antrasis helvetų išpažinimas (1566 m.)
- Vestminsterio standartai
- Vestminsterio tikėjimo išpažinimas (1646 m.)
- Vestminsterio trumpesnis katekizmas (1649)
- Vestminsterio didysis katekizmas (1649)
- Baptistų
- Londono baptistų tikėjimo išpažinimas (1689 m.)
Valdymo forma
Reformatų bažnyčios turi dvi pagrindines bažnytinės santvarkos formas:
- Presbiterionų politika arba sinodalinė valdžia - įšventintų pareigūnų susirinkimų valdymas.
- kongregacionalistinė politika, pvz., kongregacionalistų bažnyčios
