Reformatų bažnyčios – kas tai? Apibrėžimas, istorija, kalvinizmas

Sužinokite, kas yra reformatų bažnyčios: kilmė, istorija, kalvinizmo doktrina ir jų įtaka Lietuvoje bei Europoje.

Reformatų bažnyčios – tai krikščionių protestantų denominacijų grupė, kurias istoriškai sieja doktrina, tapati arba panaši į kalvinizmą. Ji susiformavo Šveicarijos reformacijoje, kuriai vadovavo Huldrychas Cvinglis ir Jonas Kalvinas, tačiau netrukus po to atsirado tautose visoje Vakarų Europoje. Kiekviena tauta, kurioje reformatų judėjimas iš pradžių buvo įkurtas, turėjo savo bažnytinę valdžią. Kelios iš šių vietinių bažnyčių išsiplėtė iki pasaulinių denominacijų, o dauguma patyrė skilimą į kelias denominacijas.

Apibrėžimas ir pagrindinės idėjos

Reformatų bažnyčios (kartais vadinamos reformatų arba kalvinistų bažnyčiomis) pabrėžia Dievo suverenitetą, Šventraščių autoritetą ir tikėjimo pagrindus, kurie kilo iš XVI a. Reformacijos. Pagrindiniai mokymai apima:

• Sola scriptura – tik Šventasis Raštas yra aukščiausias tikėjimo ir gyvenimo autoritetas;
• Dievo suverenitetas ir Dievo valia visose gyvenimo srityse;
• Pažadėtoji bei išrinkimo doktrina (predestinacija), kuria pabrėžiama Dievo išrinkimo iniciatyva gelbstint žmogų;
• Sakramentai (dažniausiai pripažįstami du: krikštas ir Viešpaties vakarienė), kurie yra laikomi Dievo malonės ženklų ir institucijų, o ne priemonėmis, suteikiančiomis išganymą automatiškai;
• Nuolankus, tvarkingas kultas ir pamaldų paprastumas, akcentuojant Viešpaties žodžio skelbimą.

Istorija trumpai

Reformacija Šveicarijoje prasidėjo XVI a. pradžioje. Huldrychas Cvinglis Stočinke (Cvinglieji) ir vėliau Jonas Kalvinas Ženevoje suformulavo teologinius principus, kurie tapo reformatų tradicijos branduoliu. Kalvinizmo idėjos greitai pasklido į Nyderlandus, Škotiją (per Joną Noką), Vengriją, Lenkiją, Vokietijos dalis ir vėliau į kolonijines sritis.

Istoriškai reformatų bažnyčios susiformavo skirtingose šalyse kaip vietinės konfesinės bendruomenės, turėjusios savo bažnytinę valdžią. Kai kurios iš jų vėliau susivienijo į platesnes tarptautines organizacijas, kitos dalinosi ir suskilo į atskiras denominacijas dėl doktrininių, politinių ar kultūrinių skirtumų.

Teologinės ir liturginės ypatybės

• Sakramento samprata: krikštas ir Viešpaties vakarienė turi soteriologinę reikšmę, tačiau daugelyje reformatų tradicijų pabrėžiama dvasinė, o ne transsubstanciacinė (katolikinė) ar griežtai simbolinė (kai kurių radikalių protestantų) interpretacija;
• Sandoros teologija: reformatų tradicijoje dažnai dominuoja sandoros (covenant) paradigma, kuri jungia senąją ir naująją sandoras bei paaiškina bažnyčios ir Izraelio santykį;
• Liturgijos: pamaldos būna santūrios, daugelyje bažnyčių akcentuojama pamokslo reikšmė, Viešpaties maldos ir giesmės atlikimas be gausių ritualų;
• Bažnytinė disciplina ir švietimas: reformatų bendruomenės istoriškai rūpinosi teologiniu išsilavinimu savo kunigams bei parapijiečiams, steigė mokyklas ir teikė reikšmingą indėlį į raštingumo plėtrą.

Bažnytinė valdžia ir organizacija

Reformatų bažnyčios dažniau renkasi presbiterinę arba sinodinę valdymo formą: parapijos renka seniūnų tarybas (presbiterius), o platesniu mastu veikia sinodai arba generaliniai susirinkimai. Tai skiriasi nuo episkopalinės (vyskupinės) struktūros, būdingos katalikų ir anglikonų bažnyčioms, ir nuo kongregacionalizmo, kai kiekviena parapija yra autonomiška.

Skirtybės tarp reformatų ir kitų protestantų krypčių

• Priešingai liuteronams, reformatų teologija kitokia yra dėl Sakramento sampratos ir predestinacijos pabrėžimo;
• Nuo anglikonų reformatų bažnyčias skiria paprastai mažesnis ritualizmas ir didesnis teologinis akcentas į sandoros ir suvereniteto doktriną;
• Viduje pačioje reformatų tradicijoje egzistuoja daug įvairovės: kontinentinė reformatų tradicija, Škotijos presbiterianai, kai kurios kongregacinės grupės turi skirtingas liturgines praktikas ir teologinius akcentus.

Reformatų bažnyčios Lietuvoje

Lietuvoje reformatų bendruomenės atsirado dar Reformacijos laikais, ypač regionuose, turėjusiuose ryšį su Lenkija, Vengrija ir Vakarų Europa. Per Abiejų Tautų Respubliką reformatų bendruomenės turėjo įtakos kultūrai ir švietimui. Šiandien Lietuvoje veikia reformatų parapijos ir bendruomenės, kurios išlaiko šią istoriją ir tradicijas, atlieka pamaldas, rūpinasi teologiniu švietimu ir socialine veikla.

Šiuolaikinė padėtis

Tarptautiniu mastu reformatų tradicija išsiskleidė ir išpopuliarėjo, ypač Afrikoje, Pietų Korėjoje ir kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, kur atnaujinta misijų veikla ir teologinis atgaivinimas. Europoje daugelyje šalių reformatų bažnyčios susiduria su narių mažėjimu ir reikalauja prisitaikymo tarpsekulinėse visuomenėse. Daugėja dialogo ir ekumeninių ryšių su kitomis krikščionių bendruomenėmis.

Trumpa santrauka

Reformatų bažnyčios – tai plati protestantų srovė, kilusi iš Šveicarijos reformacijos ir susijusi su kalvinistine teologija. Jos pabrėžia Dievo suverenitetą, Šventraščio autoritetą, sandoros teologiją bei struktūruotą bažnytinį valdymą. Nors tradicija yra vientisa pagal pagrindinius doktrinos bruožus, ji apima didelę įvairovę liturgijų, organizacijos formų ir kultūrinių atitikmenų priklausomai nuo šalies ir laikotarpio.

Paieška pagal raidę