Indulgencija
Romos katalikų teologijoje atlaidai reiškia, kad iš nusidėjėlio atimama laikinoji bausmė (bausmė čia, žemėje) už nuodėmes, kurios jau buvo atleistos.
Bažnyčia suteikia atlaidus po to, kai nusidėjėlis atlieka išpažintį ir gauna atleidimą. Atlaidai pakeitė ankstyvosios Bažnyčios griežtą atgailą.
Buvo teigiama, kad atlaidų pagrindas yra tas, jog Bažnyčia turi "nuopelnų lobyną". Jis buvo gautas iš praeities krikščionių, kurie buvo dar geresni, nei reikėjo, kad įgytų išganymą. Jų geri darbai buvo laikomi savotiškame banke, iš kurio popiežius galėjo imti pinigus. Jis galėjo tuos nuopelnus atiduoti arba parduoti kitiems, kurių nuodėmės neleido jiems išsigelbėti.
Per kryžiaus žygius popiežius pažadėjo "visiškus atlaidus" tiems, kurie savanoriškai stojo į kovą su musulmonais. Tai reiškė, kad jei jie taps popiežiaus kariais ir mirs, pateks į dangų, net jei buvo padarę blogų dalykų.
Iki 1500 m. atlaidai virto spausdintu laišku, kuriame buvo rašoma, kad sumokėjęs pinigus žmogus gavo visišką atleidimą už visas nuodėmes. Net mirę ir skaistykloje kenčiantys žmonės galėjo būti akimirksniu išlaisvinti, jei už atlaidus sumokėdavo gyvas žmogus. Pinigai buvo naudojami bažnyčiai Romoje statyti, o dalis jų atitekdavo vietiniams kunigaikščiams ar pasaulietiniams vadovams.
Dėl šio itin didelio piktnaudžiavimo indulgencijomis Martynas Liuteris ėmė prieš jas protestuoti. Liuteris teigė, kad užuot mokėjus pinigus Bažnyčiai, geriau atiduoti pinigus vargšams ir atgailauti už savo nuodėmes. Tai buvo protestantųreformacijos (1517 m.) pradžia. Netrukus po to, Tridento Susirinkime, Katalikų Bažnyčia pabandė reaguoti į problemas, dėl kurių kilo Reformacija, ir indulgencijų pardavimas buvo nutrauktas.
Naujaisiais laikais Katalikų Bažnyčia kartais naudojo atlaidų idėją, tačiau tik kaip atlygį už tam tikrus pamaldžius veiksmus, o ne kaip visišką nuodėmių atleidimą.
1521 m. gruodžio 19 d. Romos katalikų atlaidai. Spausdinimo mašinos naudojimas leido masiškai gaminti oficialius dokumentus, kuriuose buvo siūlomi atlaidai.
Klausimai ir atsakymai
Klausimas: Kas yra indulgencija Romos katalikų teologijoje?
A: Romos katalikų teologijoje atlaidai - tai būdas iš nusidėjėlio atimti laikiną bausmę (bausmę čia, žemėje) už nuodėmes, kurios jau buvo atleistos. Jį suteikia Bažnyčia po to, kai nusidėjėlis atlieka išpažintį ir gauna atleidimą.
Klausimas: Kaip atlaidai pakeitė ankstyvosios Bažnyčios griežtas atgailas?
A: Atlaidai pakeitė ankstyvosios Bažnyčios griežtas atgailas, nes buvo "nuopelnų lobynas", kuris, kaip sakoma, buvo sukauptas iš praeities krikščionių, padariusių net daugiau, nei buvo reikalaujama, kad pasiektų išganymą. Iš šio lobio galėjo semtis popiežius, kuris šiuos nuopelnus galėjo dovanoti arba parduoti kitiems, kurių nuodėmės neleido jiems išsigelbėti.
K: Ką kryžiaus žygių metu reiškė visiški atlaidai?
A: Per kryžiaus žygius visiškas atlaidumas reiškė, kad jei kas nors savanoriškai stojo kariauti į popiežiaus kariuomenę ir mirė, jis pateks į dangų, net jei buvo padaręs blogų dalykų.
K: Kaip iki 1500 m. buvo piktnaudžiaujama indulgencijomis?
A: Iki 1500 m. atlaidai virto spausdintu laišku, kuriame buvo rašoma, kad sumokėjęs pinigus žmogus gavo visišką atleidimą už visas nuodėmes. Net mirę ir skaistykloje kenčiantys žmonės galėjo būti akimirksniu išlaisvinti, jei už atlaidus sumokėdavo gyvas žmogus. Pinigai buvo naudojami bažnyčiai Romoje statyti, o dalis jų atitekdavo vietiniams kunigaikščiams ar pasaulietiniams vadovams.
Klausimas: Kodėl Martynas Liuteris prieš juos protestavo?
A: Martynas Liuteris protestavo prieš juos, nes manė, kad užuot mokėjus pinigus Bažnyčiai, geriau duoti pinigų vargšams ir atgailauti už savo nuodėmes. Tai sukėlė protestantų reformaciją (1517 m.).
K: Kokių veiksmų ėmėsi Katalikų Bažnyčia po Reformacijos?
A: Po Reformacijos Tridento Susirinkime Katalikų Bažnyčia pabandė spręsti iškilusias problemas ir sustabdė indulgencijų pardavinėjimą.
K: Kuo šiuolaikinis atlaidų idėjos naudojimas skiriasi nuo ankstesnio?
A: Naujaisiais laikais Katalikų Bažnyčia kartais naudojo atlaidų idėją, bet tik kaip atlygį už tam tikrus pamaldžius veiksmus, o ne kaip visišką nuodėmių atleidimą, kaip anksčiau.
