Jehovos liudytojai yra religinė grupė, kuriai visame pasaulyje priklauso daugiau kaip aštuoni milijonai narių. Jie tiki, kad Dievas, kurį jie vadina Jehova, padarys galą nusikalstamumui, smurtui, ligoms ir mirčiai, sunaikindamas visą blogį pasaulyje. Jie sako, kad Dievo karalystė (Viešpaties maldoje minima (teateinie tavo karalystė)) atkurs pirminį Dievo tikslą Žemėje: atneš taiką visiems žmonėms, gyvenantiems pagal Biblijos standartus.

Istorija ir kilmė

Jų įsitikinimai grindžiami tik Biblija. Šių įsitikinimų mokė pamokslininkas Charlesas Taze'as Russellas, kuris 1876 m. Pensilvanijoje įkūrė Biblijos studijų grupę. Raselo ir kitų Biblijos tyrinėtojų, kaip tuo metu vadinosi grupė, tikslas buvo propaguoti Jėzaus Kristaus mokymą ir laikytis pirmojo amžiaus krikščionių bendruomenės praktikos. Kadangi Jėzus yra krikščionybės įkūrėjas, jie Jį laikė ir savo organizacijos įkūrėju. 1 Kor 1, 18-20. Vėliau jie pradėjo leisti religinį žurnalą, pavadintą "Sargybos bokštas".

Po Raselo mirties XX a. pradžioje organizacija keitė vadovybę ir doktrininius akcentus. Daugelyje šaltinių nurodoma, kad grupė oficialiai pradėjo naudoti pavadinimą „Jehovos liudytojai“ XX a. pradžioje, o vėlesniais dešimtmečiais jų struktūra ir leidyba išsiplėtė tarptautiniu mastu.

Pagrindinės doktrinos ir tikėjimo bruožai

  • Biblijos autoritetas: Jehovos liudytojai teigia, kad jų mokymai turi būti grįsti Biblija ir ją aiškina per savo organizacijos leidinius.
  • Dievas ir Trejybė: Jie netiki tradicine Trejybe; Dievą laiko vieningu asmeniu – Jehova, Jėzų laiko Jo Sūnumi ir aukštesniąja kūrinija, o Šventąją Dvasią dažniausiai traktuoja kaip Dievo veikiančią jėgą.
  • Jėzaus kančia: Jehovos liudytojai tiki, kad Jėzus mirė ne ant kryžiaus, o ant stulpo (dažnai vadinamo "[kankinimo] kuolu").
  • Dangus ir žemė: Jie moko, kad tik 144 000 žmonių pateks į dangų, o visi kiti, paklūstantys Dievui, amžinai gyvens rojaus žemėje. Tai lemia dviejų klasių viltį – „dangiškąją“ ir „žemiškąją“.
  • Mirtis ir prikelimas: Jie netiki neribotu sielos nemirtingumu; mano, kad mirusieji „miega“ kape, kol Jėzus juos prikels, kai žemę valdys Dievo karalystė.
  • Apokalipsė ir Karalystė: Jehovos liudytojai pabrėžia artėjančią Dievo Valdžios (Karalystės) pergalę prieš blogį ir Armagedono idėją kaip pasaulinio teisingumo pradžią.

Praktikos, apeigos ir kasdienis tikėjimas

Jehovos liudytojai yra gerai žinomi dėl aktyvaus misijinio darbo: savo tikėjimą skelbia nuo durų iki durų ir kitose viešose vietose, siūlo savo žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibusk! Jie taip pat reguliariai renkasi susirinkimams Karalystės salėse (angl. Kingdom Halls), kuriuose vyksta teokratinės studijos, pamokslai ir Biblijos vaidinimai.

Vadovaujamos apeigos apima suaugusiųjų krikštą (pilnagrindinis panardinimas), mėnesio susitikimus, didįjį prisiminimą (Memorialą) – vieną svarbiausių metų apeigų, skirtą Jėzaus mirties minėjimui.

Mediciniškai svarbūs aspektai: Jehovos liudytojai atsisako kraujo perpylimo dėl religinės nuostatos, interpretuojant tam tikras Biblijos eilutes. Tai paskatino medicininius ir teisės ginčus, taip pat alternatyvių gydymo metodų plėtrą tarp jų bendruomenių.

Organizacija, vadovybė ir leidyba

Organizacija yra struktūruota ir centralizuota. Nariai laikosi mokymų, kuriuos skelbia centrinė vadovybė. Pagrindiniai leidiniai – minėti žurnalai, knygos, brošiūros ir New World Translation (savo Biblijos vertimas). Teokratinė administracija kontroliuoja mokymų interpretacijas ir praktiką vietos bendruomenėse.

Santykiai su valstybe ir visuomene

  • Neutralumas: Jehovos liudytojai paprastai laikosi politinio neutralumo – neina į politiką, nedalyvauja rinkimuose ir atsisako karinės tarnybos, remdamiesi sąžinės laisve.
  • Teisiniai ginčai: Dėl karinio nebendravimo, kraujo perpylimų klausimų, religinių laisvių pažeidimų ir vaikų teisių kildavo daug bylų įvairiose šalyse. Dalis bylų susijusios su teise į medicininę priežiūrą nepilnamečiams ar bausmių taikymu bendruomenės nariams.

Kritika ir ginčai

Jehovos liudytojai yra kritikuojami ir iš vidaus, ir iš išorės. Dažniausios kritikos sritys:

  • griežtas drausminimas ir shunning (atsiskyrimas, socialinis izoliavimas) atstumtų narių atžvilgiu;
  • organizacijos valdymas ir informacijos kontrolė nariams;
  • požiūris į medicininius sprendimus (ypač kraujo perpylimą);
  • bylos dėl seksualinio išnaudojimo ir jų sprendimo vidinėmis procedūromis – kritikai teigia, kad kartais priežiūra buvo nepakankama arba neatskleidžiama teisėsaugai.

Vienu metu šie klausimai lėmė teisinių procedūrų, viešų diskusijų ir vidaus reformų poreikį. Taip pat organizacija sulaukė palaikymo ginant religijos laisvę ir teisę į sąžinės laisvę.

Išvados

Jehovos liudytojai yra reikšminga tarptautinė religinių bendruomenių grupė su aiškiai apibrėžtomis doktrinomis, aktyvia misijos veikla ir griežta vidine disciplina. Jų mokymai ir praktikos skiriasi nuo daugelio tradicinių krikščioniškų bažnyčių, todėl jie dažnai atsiduria tiek visuomeninių diskusijų, tiek teisinių ginčų centre. Su jais susijusi informacija apima teologiją, istoriją, socialinę praktiką ir teisinius aspektus, todėl svarbu vertinti šią grupę tiek per religinę, tiek per visuomeninę perspektyvą.