Fra Angelico

Fra Angelico (apie 1395 m. - 1455 m. vasario 18 d.) - italų ankstyvojo renesanso tapytojas. Giorgio Vasari, parašęs "Dailininkų gyvenimus", sakė, kad jis turėjo "retą ir tobulą talentą".

Fra Angelico buvo žinomas įvairiais vardais. Kai gimė, jį vadino Guido di Pietro. Žmonės, pažinoję jį vyresnį, vadino Fra Giovanni da Fiesole (brolis Jonas iš Fiesolės). Kai 1500 m. Giorgio Vasari apie jį rašė veikale "Menininkų gyvenimai", jis jau buvo žinomas kaip Fra Giovanni Angelico (Brolis Giovanni, kuris yra kaip angelas).

Italai paprastai jį vadina il Beato Angelico (Palaimintasis Angelikas). Taip jis buvo vadinamas nuo seno, nes buvo manoma, kad jį palaimino Dievas, kuris suteikė jam tapybos talentą, taip pat dėl to, kad jis buvo toks geras ir šventas žmogus. Dabar palaimintojo Angeliko vardas tapo oficialus, nes 1982 m. popiežius Jonas Paulius II suteikė jam beatifikacijos titulą, o tai reiškia, kad dabar jis yra pakeliui į šventojo titulą.

Vasaris apie jį sako: "Apie šį šventąjį tėvą, kuris buvo toks nuolankus ir kuklus visame, ką darė ir kalbėjo, ir kurio paveikslai buvo nutapyti su tokia išmone ir šventu tikėjimu, neįmanoma sugalvoti pakankamai gerų žodžių. "

Manoma, kad šis veidas paveiksle "Kristaus nuėmimas" yra Fra Angelico autoportretas.

Biografija

Ankstyvasis gyvenimas, apie 1385-1436 m.

Fra Angelico gimė Mugello netoli Fjezolės Toskanoje, Italijoje, tikriausiai apie 1385-87 m., o mirė 1455 m. Romoje. Apie jo tėvus nieko nežinoma. Jis buvo pakrikštytas Guido arba Guidolino vardu.

1407 m. įstojo į dominikonų ordiną Fjezolėje. 1423 m., kai oficialiai tapo vienuoliu, jis pasikeitė vardą iš Guido į Fra Giovanni (brolis Jonas). (Žmonės, priimami į šventąjį ordiną, paprastai pasivadina nauju vardu.) Kaip ir kiti dominikonų ordino "broliai" (vienuoliai), jis dėvėjo baltą apsiaustą ir juodą apsiaustą, nusiskuto dalį galvos.

Fra Angelico turėjo brolį Benedetto, kuris taip pat buvo dominikonų vienuolis. Fra Benedetto tapė iliuminuotus rankraščius. Fra Angelico galbūt taip pat mokėsi tapyti rankraščius. Florencijoje esančiame San Marco vienuolyne saugomos kelios rankraštinės knygos, kurias, kaip manoma, jis tapė. Vienuolynuose, kuriuose gyveno, jis buvo labai užsiėmęs kitais darbais, tačiau vis tiek rasdavo laiko tapyti paveikslus, kurie labai greitai išgarsėjo. 1418 m. sausį ir vasarį jam buvo sumokėta už paveikslus, kuriuos jis nutapė Santo Stefano del Ponte bažnyčioje.

1418-1436 m. Fra Angelico nutapė altoriaus paveikslą Fjezolės bažnyčiai, kuris buvo apgadintas. Dėl amžiaus dalis dažų nusilupo arba išbluko, o kiti dailininkai, bandydami pataisyti paveikslus, nutapė dalį Fra Angelico darbų. Viršutinė altoriaus dalis saugoma Londono nacionalinėje galerijoje. Jame pavaizduotas Kristus Šlovėje, apsuptas daugiau kaip 250 figūrų, ir tai yra didelis ir didingas kūrinys. Jis apibūdinamas kaip vienas geriausių galerijos kūrinių.

San Marco, Florencija, 1436-1445 m.

1436 m. Florencijoje, kai kuriuose senesniuose vienuolyno pastatuose, buvo įkurtas naujas dominikonų San Marco vienuolynas. Fra Andželikas buvo vienas iš vienuolių iš Fjezolės, persikėlusių į Florenciją. Fra Angelico tai buvo svarbus žingsnis, nes Florencijoje jau buvo daug menininkų, iš kurių jis galėjo mokytis. Vienuolyne gyveno labai turtingas "meno mecenatas" Cosimo de' Medici, kuris mėgo pirkti meno kūrinius sau ir savo mėgstamoms bažnyčioms. Cosimo vienuolyne užėmė didžiausią vienuolių kambarį, vadinamą celėmis, kad turėtų ramią vietą religiniams apmąstymams. Fra Angelico ant Cosimo celės sienos nutapė paveikslą, kuriame pavaizduoti Betliejuje esantys Išminčiai.

Cosimo pasamdė Fra Angelico nutapyti daugiau paveikslų vienuolynui. Visos vienuoliams skirtos celės buvo pastatytos viršuje aplink kvadratinio kiemo su sodu viduryje (vadinamu vienuolynu) šonus. Ant laiptų viršuje esančios sienos Fra Andželikas nutapė freską, vaizduojančią angelą Gabrielių, skelbiantį Mergelei Marijai apie Jėzaus gimimą. Tai vienas garsiausių jo paveikslų. Tada Fra Andželikas pradėjo tapyti po paveikslą kiekvienoje vienuolių celėje. Kiekvienoje celėje ant sienos šalia lango nutapytas didelis paveikslas su apvaliu viršumi. Bent šešis iš šių paveikslų nutapė pats Fra Andželikas, o kitus - dailininkai, kopijavę jo tapybos stilių. Šie paveikslai turėjo padėti vienuoliams melstis.

1439 m. jis užbaigė vieną garsiausių savo darbų - altoriaus paveikslą San Marko bažnyčiai, kurioje meldžiasi vienuoliai. Jame pavaizduota soste sėdinti Madona su Kūdikiu, apsupta įvairių datų šventųjų, kurie susibūrę į grupes, tarsi stovėtų Dangaus kambaryje ir kalbėtųsi apie šventus dalykus. Toks paveikslų tipas, vadinamas "Šventuoju pokalbiu", vėliau labai išpopuliarėjo, tačiau šis paveikslas yra vienas pirmųjų.

Vatikanas, 1445-1455 m.

1445 m. popiežius Eugenijus IV nusiuntė žinią, kad Fra Angelico atvyktų į Romą ir nutapytų Šventojo Petro koplyčios freskas. Vėliau popiežius Paulius III šią koplyčią nugriovė, kad užleistų vietą naujajai Šventojo Petro bazilikai, ir Fra Angelico darbas buvo prarastas. Vasaris teigia, kad vienas iš popiežių (tai galėjo būti Eugenijus arba popiežius Mikalojus V) paklausė Fra Andželiko, ar jis nenorėtų labai svarbaus Florencijos arkivyskupo darbo. Tačiau Fra Andželikas nenorėjo tokio aukšto posto ir pasiūlė į šias pareigas kito vienuolio vardą. 1447 m. Fra Angelico su savo mokiniu BenozzoGozzoli išvyko į Orvieto miestą nutapyti kelių paveikslų ten esančiai katedrai. Vienas iš kitų jo mokinių vadinosi Zanobi Strozzi, tačiau jis netapo toks garsus kaip Benozzo.

1447-1449 m. Fra Andželikas vėl dirbo Vatikane, kur popiežius Mikalojus V pastatė nedidelę koplyčią, kurioje jis galėjo privačiai melstis. Paveikslai, kuriuos Fra Angelico ir jo mokiniai ten nutapė, vaizduoja dviejų jaunų šventųjų - šventojo Stepono ir šventojo Lauryno, kurie abu buvo "kankiniai" (jie buvo nužudyti dėl savo krikščioniškojo tikėjimo), gyvenimus. Nedidelė koplytėlė ryškiomis spalvomis ir aukso lapų dekoracijomis primena brangakmenių dėžutę. Nuo 1449 m. iki 1452 m. Fra Andželikas buvo grįžęs į savo senąjį Fiesolės vienuolyną, kur ėjo priorato (vyriausiojo vadovo) pareigas. Fra Andželiko mokiniai tikriausiai buvo palikti Romoje, kad užbaigtų koplyčios kūrimo darbus.

Mirtis ir beatifikacija

1455 m. Fra Andželikas grįžo į Romą, tikriausiai norėdamas apžiūrėti popiežiaus Mikalojaus koplyčios darbus. Jis mirė dominikonų vienuolyne ir buvo palaidotas Santa Maria sopra Minerva bažnyčioje. 1982 m. spalio 3 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Fra Andželiką palaimintuoju, todėl jis oficialiai žinomas kaip "palaimintasis Andželikas". 1984 m. popiežius jį paskelbė katalikų menininkų globėju.

Fra Andželikas niekada nenorėjo būti svarbus ir, nors buvo labai talentingas, niekada nestatė savęs aukščiau kitų žmonių. Jis manė, kad svarbiausias jo darbas - rūpintis kitais. Prieš paimdamas teptukus tapyti, jis visada melsdavosi ir vėliau niekada nekeisdavo savo paveikslų, nes tikėjo, kad jam vadovauja Šventoji Dvasia. Jis nutapė daug Nukryžiavimo scenų ir jas tapydamas visada verkdavo.

Ant jo kapo užrašyta:

"Kai mane girsite, nesakykite, kad esu garsus dailininkas.

Vietoj to sakykite, kad iš meilės Jėzui viską, ką turėjau, atidaviau vargšams.

Dalykai, kurie atrodo svarbūs žemėje, nėra tie, kurie svarbūs danguje.

Esu brolis Jonas iš Florencijos, Toskanos gėlės.

Nukryžiuotasis Kristus

"Apreiškimas" San Marko vienuolyne

Didinga Madona su Kūdikiu ir šventaisiais San Marco freskoje, Florencijoje. Du iš šventųjų yra dominikonų vienuoliai, kaip ir Fra Angelico.

Apie Fra Angelico paveikslus

Fra Angelico kūrė tuo metu, kai tapybos stilius keitėsi. Pokyčiai prasidėjo šimtu metų anksčiau nei jis - Giotto darbais. Fra Angelico būtų matęs garsiuosius "Šventojo Pranciškaus gyvenimo" paveikslus, kuriuos Giotto nutapė Santa Croce bažnyčiai Florencijoje. Giotto paveiksluose figūros atrodo tikresnės, tvirtesnės ir tikroviškesnės nei kitų 1300 m. tapytojų paveiksluose. Be to, Giotto puikiai mokėjo nutapyti žmonių veidų emocijas ir veiksmus, rodančius, kaip jie jaučiasi. Jo darbai darė didelę įtaką kiekvienam juos mačiusiam dailininkui.

Tuo pat metu tokie turtingi mecenatai kaip Cosimo de Medici mėgo demonstruoti savo turtus. Jie dažnai tai darydavo užsakydami paveikslus, kuriuose buvo daug ryškių spalvų ir tikro aukso fono. Raudona spalva, vadinama "vermilijonu", buvo viena brangiausių. Tačiau pati brangiausia spalva buvo graži mėlyna, gaminama šlifuojant pusbrangį akmenį, vadinamą "Lapis lazuli". Šio tipo tapyba vadinama "tarptautine gotika". Kai kurie Fra Andželiko laikų dailininkai buvo įgudę tapyti paveikslus, kurie džiugintų labai turtingus žmones. Tačiau kiti dailininkai, pavyzdžiui, Masakčio (Masaccio), buvo Džoto (Giotto) sekėjai ir tapė labai paprastai.

Fra Angelico galėjo tapyti abiem būdais. Jei popiežius ar turtinga šeima norėjo altoriaus paveikslo ar freskos su auksu ir brangiomis ryškiomis spalvomis, Fra Angelico galėjo tai padaryti. Tačiau garsiausiuose jo paveiksluose nėra aukso ir ryškių spalvų. Tai paprasti švelnūs Jėzaus gyvenimo paveikslai, kuriuos jis nutapė vienuoliams jų celėse San Markoše.

San Marco, Florencija,Teismo diena. Ši plokštė yra viršutinė altoriaus dalis. Jame yra brangių spalvų ir aukso, o tai rodo, kad už jį sumokėjo turtingas mecenatas.

Galerija

Šioje galerijoje rodomos istorijos iš Jėzaus gyvenimo. Kvadratiniai paveikslai nutapyti tempera. Visi jie yra didelio altoriaus dalys ir yra maždaug 25 cm pločio. "Tondo" (apvalus paveikslas) yra nedidelis, maždaug 1,4 m pločio altoriaus paveikslas. Visi paveikslai su arkinėmis viršūnėmis yra freskos ir buvo nutapyti broliams dominikonams.